Išsipildžiusios svajos

Netrukus sukaks metai, kai įžengėme į antrąjį nepriklausomybės šimtmetį, kiekvienas savaip žadėdamas ar vildamasis šlovinti Lietuvą darbais ar pastangomis, pergalėmis ar naujomis idėjomis, jų įgyvendinimą patikint kitiems. Netruko pasirodyti ir pirmieji to visuotinio dvasinio pakilimo rezultatai – pirmajame Europos sniego tinklinio čempionate Lietuvos atstovai pelnė aukso ir bronzos medalius. Kiek žinau, vieni pirmųjų, pasekusių šių sportininkų pėdomis, buvo „čiurlioniukai“ – Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai. Jau praėjusių metų vasario 23 d. vykusiame Tarptautiniame Veronikos Vitaitės fortepijoninių ansamblių konkurse laureatėmis tapo Klėja ir Kaja Kašubaitės. Netrukus prie jų prisijungia būsimieji baleto artistai – iš Talino tarptautinio baleto konkurso Nora Straukaitė ir Edvinas Jakonis parsiveža antrų vietų apdovanojimus.

„Čiurlioniukai“ ir toliau garsina Lietuvą: Kanuose vykusiame Tarptautinio šokio konkurse Vakarė Radvilaitė pasipuošia pirmos vietos diplomu, Elzė Pilinkutė – antros, o Gilė Sakalauskaitė – antros ir trečios vietų diplomais. Baigiantis mokslo metams pirmas vietas Rygos tarptautiniame baleto konkurse laimi Milda Luckutė ir Jakonis, dar spėjęs iš Niujorke vykusio „Grand Prix“ konkurso parsivežti trečios vietos apdovanojimą. Na, o riebų tašką (bent jau kol kas) šiame laimėjimų maratone padeda Luckutė, Paryžiuje vykusiame konkurse pelnydama aukso medalį.

Apie tuos mažųjų Lietuvos kultūros atašė laimėjimus, ko gero, žino tik jų mokytojai, tėvai ir mokyklos bendruomenė. Gal taip ir turi būti, juk tai atspindi visuomenės, besikeičiančių daugumų ir mažumų požiūrį į kultūrą, jos vaidmenį tos pačios visuomenės estetiniame auklėjime. Tačiau tikėkimės, kad ateis laikas, kai tokiais mažųjų „kultūrininkų“ laimėjimais džiaugsimės taip pat kaip sportininkais, aplenkusiais kokius tris ar keturis varžovus iš kokių septyniasdešimties startavusiųjų. Dievaži, norėtųsi sulaukti ir pasidžiaugti kartu su visais rodomu dėmesiu ne tik sporto ar „popso“ žvaigždėms ir kometoms. Kad ir kaip ten būtų, konkursai ateina ir praeina, diplomai ir apdovanojimai padedami į spintą, o jaunųjų menininkų laukia pamokos, kasdieniai užsiėmimai salėse ir, žinoma, įvairūs renginiai (koncertai, spektakliai Operos ir baleto teatre).

Vienas tokių renginių – koncertas „Romantizmo svajos“, gausesnei publikai parodytas gruodžio 30 ir 31 d. Šokio teatre. Šio renginio sumanytojas ir iniciatorius – menotyrininkas Helmutas Šabasevičius, dar kartą įrodęs, kad ir vienas žmogus gali nuveikti milžinišką darbą, surinkti ir susisteminti istoriografinę medžiagą, parinkti ikonografiją, parašyti renginio scenarijų, „pramušti“ finansavimą, suorganizuoti „Romantizmo svajų“ koncertą Kaune. Žodžiu, ir jauniesiems atlikėjams, ir jų mokytojams, pagaliau ir žiūrovams suteikęs galimybę pasigrožėti romantizmo epochos choreografijos šedevrais. Keturis gruodžio vakarus būsimos baleto žvaigždės turėjo galimybę mėgautis pasaulinės klasikos šedevrais, bent trumpam pajusti tos epochos dvelksmą, bandyti perteikti romantinio baleto šokio techniką. Ar jiems tai pavyko? Manau, kad taip, nors choreografinis tekstas ir nebuvo pritaikytas dar besimokantiems moksleiviams. Mokinių ir mokytojų triūsas lėmė, kad su technika buvo susitvarkyta beveik be priekaištų. O tiems, kurių netenkino atlikėjų lygis, siūlau prisiminti, kad koncertuose dalyvavo ne tik bebaigiantieji mokyklą, bet ir tie, kuriems iki baigimo dar toli.

Tačiau pakalbėkime apie jaunuosius atlikėjus ir tą repertuarą, kurį jiems teko atlikti. Kaip ir dera, „Romantizmo svajas“ pradėjo Cesare Pugni „Pas de Quatre“ – choreografijos šedevras, Jules’io Perrot pastatytas to meto ryškiausioms balerinoms. Manau, kad su choreografijos teksto keliamais reikalavimais pakankamai gerai susitvarkė ne tik 12 klasės mokinės Ksenija Jermakova bei Kotryna Fedorovičiūtė, bet ir vienuoliktokės Barbora Gudavičiūtė ir Kotryna Rudych. Beje, pastarosios rodė ne vien pastebimą pažangą, bet ir pakankamą stiliaus pajautimą. Romantizmo perlą pakeitė nuotaikinga miniatiūra „La Cachucha“ (choreografija – Fanny Elssler), kurią ne mažiau nuotaikingai sušoko vienuoliktokė Paulina Čistovaitė, dar kartą įrodydama, kad ir klasikiniame šokyje labai daug lemia ne tik ir ne tiek išoriniai duomenys, kiek atsidavimas, nuoseklus siekimas užsibrėžto tikslo – šokti scenoje. Temperamentingą „Cachucha“ pakeitė žaismingas Pas de action iš Pugni baleto „Najadė ir žvejys“. Solistai vienuoliktokai Gabrielė Marčiukaitytė ir Pijus Ožalas labai lengvai ir grakščiai sušoko sudėtingą Perrot ir Mariaus Petipa choreografiją, demonstruodami ne tik profesinius įgūdžius, bet ir personažų charakterius. Beje, labai gražiai pasirodė ir solistų partneriai devintokas Jonas Bernardas Kertenis, aštuntokas Robertas Vaištaras bei aštuntos ir devintos klasių merginos.

Daugelis žiūrovų, ko gero, pirmą kartą scenoje išvydo choreografinę miniatiūrą „Lietuvaitė“ („La Lithuanienne“; muzika – Hanso Christiano Lumbye, choreografija – François Lefèbvre). Dešimtokei Jekaterinai Lychvar teko nelengva užduotis – baleto scenoje perteikti lietuvaitės charakterį, kai šokyje vyrauja mazurkos, krakoviako ar netgi čardašo judesiai. Ką gi, susitaikykim su tuo, kad ir tais laikais mažai kas žinojo, jog yra tokia šalis Lietuva. Net Prosperui Mérimée tai buvo egzotiškas meškų ir lokių kraštas, lyg ir Žečpospolitos provincija, Melui Gibsonui ir dabar vaidenasi „aštriadančiai“ lietuviai su beisbolo lazdomis, o daugeliui vakariečių iki šiol esame slavų atšaka. Tad mūsų mažieji kultūros atašė tikrai atlieka atsakingą misiją garsindami Lietuvos vardą.

Bene mažiausiai pavyko duetas iš baleto „La Péri“ (muzika – Friedricho Burgmüllerio, choreografija – Jeano Coralli). Dueto neišgelbėjo ir tryliktokų Paulos Krivickaitės bei Martyno Čiučiulkos pastangos. Vietoj sapno scenos matėme realius personažus su realiais jausmais. Vienas efektingiausių koncerto epizodų – duetas iš Edvardo Helstedo baleto „Gėlių šventė Džendzane“ (choreografas – Augustas Bournonville’is). Kad vienuoliktokė Vakarė Radvilaitė puikiai sušoks ir vieną sudėtingiausių variacijų, niekas neabejojo ir neklydo. Taip ir buvo, tačiau jaunoji balerina ant savo pečių nešė ir dueto emocinį užtaisą, nesulaukdama iš bendraklasio Deivido Dulkos jokios paramos. O gaila, galėjo būti šaunus duetas. Beje, padėtį šiek tiek pataisė dueto „kordebaletas“ – būrelis septintokių, pademonstravusių ne tik gebėjimą kruopščiai atlikti užduotis, bet ir palygint retą tokio amžiaus šokėjoms savybę – mokėjimą šokti ansamblyje.

Daug vilčių teikia ir devintokė Milda Luckutė, sušokusi Esmeraldos variaciją iš Pugni baleto „Esmeralda“ (choreografija – Perrot). Pripažinkime, toks Pas de bourrée, kokį pademonstravo mūsų visų viltis, papuoštų ne vieną akademinę sceną. Maloniai nustebino ir dvyliktokas, trumpam atvykęs iš studijų Miuncheno šokio akademijoje, Edvinas Jakonis, parodydamas profesinį brandumą ir palyginti ekspresyviai sušokdamas Grenguaro variaciją iš to paties baleto. Džiugu, kad turėjome retą galimybę susipažinti ir su vieno ryškiausių tos epochos choreografų Arthuro Saint-Léono kūryba. Pas de six (šokis šešiems) iš Pugni baleto „Markitanė“ labai subtiliai sušoko vienuoliktokė Rūta Karvelytė ir dvyliktokas Danielius Voinovas, jiems padėjo 10–11 klasių mokinės. Visi Karvelytės judesiai buvo tarsi perpildyti vidinės ekspresijos ir mėgavimosi pačiu šokiu, prilygintini nebent stalo teniso kamuoliukui, nepaisančiam žemės traukos dėsnių.

Romantizmo choreografijos vakarai baigėsi trio iš Jeano Schneitzhoefferio baleto „Silfidė“ (choreografija – Filippo Taglioni-Piere’o Lacotte’o), kurį sušoko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistai, buvę „čiurlioniukai“ Olga Konošenko, Kristina Gudžiūnaitė ir Mantas Daraškevičius. Gaila, bet šis trio, ištrauktas iš spektaklio konteksto, nepadarė tokio įspūdžio, kokio tikiesi, nors patyrusiems atlikėjams, tikriems profesionalams, net priekabiausias kritikas neturėtų ko prikišti. Viskas buvo atlikta labai profesionaliai, išsaugant romantizmo choreografijos stilių. „Romantizmo svajos“ tarsi susišaukia su vyresnės kartos „čiurlioniukų“ ir jų mokytojų svajomis, apie kurias net galvoti buvo nedrąsu. Kas prieš keliasdešimt metų galėjo svajoti apie savo teatrą su tikra scena, aprūpinta naujausia technika? O kiek baleto mokyklų ar choreografijos skyrių turi savo teatrus? Tad ne veltui „Romantizmo svajų“ vakarai sutapo su Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatro dešimtmečiu. Tai tarsi paguodos prizas buvusiems „čiurlioniukams“ ir jų mokytojams bei savotiškas avansas esamiems ir būsimiems šio skyriaus mokiniams. O tiems, kuriems brangus klasikinis šokis, kurie sieja su juo savo viltis, tai garantija. Garantija kad „čiurlioniukai“ ir ateityje, padedami savo mokytojų, garsins Lietuvos vardą dalyvaudami ir skindami laurus tarptautiniuose konkursuose, šokdami pasaulio scenose, tačiau išlikdami kukliais mažaisiais kultūros atašė ir neužmiršdami tų, kurie jiems padėjo žengti pirmuosius žingsnius.

Tikėkimės, kad „Romantizmo svajos“ – ne paskutinis toks projektas Šokio teatre, kad ištikimas Terpsichorės tarnas ir globėjas Šabasevičius ras naujų idėjų, naujų temų, kurias padės įgyvendinti skyriaus mokytojai ir mokyklos vadovybė, kaip padėjo įgyvendinti ir „Romantizmo svajas“. Tai Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė, Neli Beredina, Gražina Dautartienė, Audronė Domeikienė, Aušra Gineitytė, Deimantė Karpušenkovienė, Giedrė Zaščižinskaitė, Jolanta Vymerytė, Vytautas Brazdylis, Danielius Kiršys, Aleksandras Semionovas, Petras Skirmantas, direktoriaus pavaduotojas baleto ugdymui Eligijus Butkus, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas. Žinoma, reikia padėkoti ir Kultūros rėmimo fondui, ir Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui. Be jų paramos tokių vakarų tikrai neturėtume, kaip neturėtume ir žinių apie nuostabią romantizmo epochos choreografiją.