Autorės
Agnė Gintalaitė, Eglė Grėbliauskaitė
Veikėjai
SCENOS DARBININKAI
PAMINKLAS
PRAEIVIS I
PRAEIVIS II
MENOTYRININKĖ I
MENOTYRININKĖ II
JAUNA ŽURNALISTĖ
MARY DOUGLAS DVASIA
GODO
JAUNUOLIS PLAČIA ŠYPSENA
MIESTIETĖ
KITI PRAEIVIAI, MIESTIEČIAI IR MIESTO SVEČIAI
1 paveikslas
Tamsu, bet po truputį brėkšta. Prieblandoje dūluoja Petro Cvirkos paminklas. Jis toks, koks ir buvo, bet kartu kitoks. Darosi vis šviesiau, žiūrovai pamato praėjusio laiko pėdsakus, kurie pakeitė paminklą. Aktoriai renkasi. Scenos darbininkai skuba išmontuoti pastolius.
PRAEIVIS I. Ką čia darote?
SCENOS DARBININKAI. Ruošiamės spektakliui.
PRAEIVIS II. O kada prasidės spektaklis?
SCENOS DARBININKAI. Jis jau prasidėjo.
PAMINKLAS. Ar aš jau galiu kalbėti? Noriu pasisakyti. Bet ką? (murma). Pamiršau.
MENOTYRININKĖ I. (labai raiškiai skaitydama iš lapo įžengia į sceną) Samanos – užmaršties ir praėjusio laiko simbolis, jaukiai apgaubusios paminklą, paslepia aistras kursčiusią asmenybę, ideologija dingsta, tik istorija lieka, ir ne istorija, bet istorijos, apie kasdienį miesto gyvenimą.
2 paveikslas
Diena. Į akis krenta ryškia šviesa nutvieksta kasdienybė, kuri stovi nuoga. Praeiviai elgiasi įprastai, kasdienybė jų netrikdo. Petras nedominuoja, bet akivaizdu, kad yra scenai reikalingas.
JAUNA ŽURNALISTĖ. O jus tuoj nukels. Prisidirbot su Salomėja. Lietuvą pardavėt, nuvažiavę į Maskvą. Kolaborantas.
PAMINKLAS. Kodėl? (sunerimęs) Palaukit. Už ką? Pamenu, lipdė mane iš molio tėtukas Mikėnas. Tada liejo iš bronzos. Neprisimenu, kad būčiau kur nors važiavęs, žinokit, man kojos nesilanksto, visą laiką stoviu čia. Jūs mane su kažkuo painiojate. Salomėja gal ir važiavo, ji tokia plokščia. Nors eilės – gražios. Girdėjau. Ir mačiau, kaip lengvai ją įkėlė į tą balkoną. (parodo žvilgsniu, šypteli, bet per samanas nesimato) Įkėlė ir iškėlė. Galėjo gal ir į Maskvą išvežti, nors kiek žinau, dabar ji stovi į sieną atremta garaže.
JAUNA ŽURNALISTĖ. (kreipiasi į žiūrovus) Šitas Petras atsilupęs. Ką jis čia kalba?
PAMINKLAS. Jei kas nors ir atsilupo, tai tik truputį samanos. Prašau, pataisykite. Ant veido.
ŽURNALISTĖ. Nepasiekiu, jūs toks aukštas.
PAMINKLAS. Ačiū. Bet žinokit, tik du penkiasdešimt be postamento. Kaip paminklas – nedidukas. Vis tiek dėkoju, nedažnai man komplimentus sako.
JAUNA ŽURNALISTĖ. (nukreipia kalbą) Tai kada prasidės tas spektaklis? Kiek galima laukti?
MENOTYRININKĖ I. Laukiam laukiam. Gal laukiam GODO?
GODO (atsistoja) Aš esu GODO. Seniai jau atėjau. Žinokit, man jau gana. Nenoriu, kad kada nors kas nors manęs lauktų.
JAUNA ŽURNALISTĖ. Aš nežinau, ką man rašyti. Tai tu... jūs esate Petras Cvirka ar ne?
PAMINKLAS. Aš esu Petras Cvirka.
JAUNA ŽURNALISTĖ. (džiugiai) Tai va! Žinokit, kad skaičiau mokykloje jūsų ,,Vaikų karą“. Man iš karto kilo mintis, kad jūs pats tą Juozapėlį skriaudėte, o ne Mikė. Juk visi rašytojai remiasi savo biografija? Kolaborantas... (paskutinį žodį ištaria pašnibždomis).
PAMINKLAS. Aš ne rašytojas, aš paminklas. Ir jokio Juozapėlio nesu mušęs. Prisiekiu savo samanomis. Žinau tik vieną Juozą, savo tėtuką. Ir pavardė jo ne Mikė, o Mikėnas. Bet jau daug metų jo nesu matęs. Gal mirė? Man niekas nepranešė. Kadaise su draugais čia ant laiptų gėrė alų, kalbėjosi. Kalbėjomės. Tik nesu tikras, ar jis mane girdėjo. Paleido į pasaulį ir nebesirūpino. Aš našlaitis. Manimi valstybė rūpinasi.
JAUNA ŽURNALISTĖ. (išsitraukia nešiojamąjį kompiuterį ir ima garsiai tarškinti klavišais, pusbalsiu kartoja, skiemenuodama, ką parašiusi, tariasi pati su savimi) „Mūsų šalyje našlaičiai apsamanoja ir nakvoja gatvėse. Tėvai vartoja alkoholį vaikų akyse.“ Bet ne. Geriau pozityvi žinutė. Tuomet... „Naujas būdas apsaugoti našlaičius – apgaubti samanų patalais. Ir šilta, ir minkšta, kaip mamos apkabinimas.“
3 paveikslas
Scena ta pati. Tik apsiniaukia ir ima krapnoti lietus. Jaunuolis plačia šypsena kasasi po skulptūros pamatais. Jo vaidmeniui nesuteiktas žodis, bet jis svarbus ir iškalbingas veiksmu. Kasdienybė pridengta apsiaustu nuo lietaus. Besišnekučiuodamos į sceną grįžta menotyrininkės su lietsargiais, žiūri į apsamanojusį Petrą, prieina prie skelbimų lentos.
MENOTYRININKĖ I. Čia hibridiškas performatyvumas! Praeiviai tampa veikėjais. Mes patys esame veikėjai šiame spektaklyje. Įgalinta teorija, taip, gana būti struktūra, būkime veikėjais. (ima ploti, bet niekas nepritaria, todėl suvaidina, kad mėgina užmušti uodą).
MENOTYRININKĖ II. Man įdomu samanų semantika. Materialus samanų kūnas yra laiko kūnas. Ir užmaršties. Yra taip, kaip yra – nebegyva ideologija nebepavojinga, asmens bruožai nebeatpažįstami. Dar regiu ryšį su antropocenu. Samanos tampa veikėju.
PAMINKLAS. Aš labai patenkintas samanomis. Bet jos ne artistės. Nereikia sureikšminti. (pauzė, turbūt galvoja) Vilnius turi būti žalias, ir aš žalias. Kaip žalioji salelė. Kam nuimti? Niekam netrukdau, į Maskvą nenoriu. Žaliuoju. Neraudonuoju.
GODO. Suprantu, kaip jautiesi. Užknisa, kai visi aplinkiniai tau turi lūkesčių, o pats, pagal scenarijų, taip ir nepasirodai. Niekada. Kaip aš pavargau laukti, kol manęs laukia. Ar prašiau kada nors dramos? Ko nors ypatingo? Reikšmingo? Ne. Norėjau tik būti. Paprastai, kasdieniškai. Kaip dabar. Žinok, ....eee, seni (žiūri į paminklą), aš šiandien laimingas. Yra skirtumas, ar iš tiesų BŪNI, įgyji fizinį kūną, ar tik apie tave KALBA. (švelniai čiupinėja savo kojas, rankas, sukikena iš malonumo)
PAMINKLAS. (kreipiasi į Godo) Aš nelabai supratau, bet dėkui už palaikymą.
PRAEIVIS I. Kažin, ar bus pristatymo žodis ir ar po jo vaišins vynu?
GODO. Gal dėl pandemijos negalima?
MENOTYRININKĖ I. Aš noriu vaidinti. Noriu tapti samanomis, apglėbti Petrą, išsaugoti paminklą. Bet be vyno, galiu tik tekstą parašyti. Labai gerą, intelektualų tekstą.
PAMINKLAS. Dėkoju. Aš mielai duočiau interviu.
MENOTYRININKĖ I. Gerai. Apie ką norėtumėte papasakoti?
PAMINKLAS. Apie savo prisiminimus.
MENOTYRININKĖ I. Kokius?
PAMINKLAS (mėgina griebtis už galvos, tačiau jo ir rankos nesilanksto). Aš nieko nežinau apie vaikų karą. Nei apie suaugusiųjų. Aš tik stoviu ir stebiu žmones, klausau, ką jie kalba. Dažniausiai – telefonu. Bet kartais... žinokit, čia nutinka gražių dalykų. Vakar ant laiptų prisėdo du jauni žmonės ir ėmė bučiuotis.
MENOTYRININKĖ I. Ir kas tada? Kas nutiko? Ką sakė?
PAMINKLAS. Tai ir nutiko. Bučinys. Po to vienas jų pasakė, kad turi lėkti, nes pavėluos į troleibusą.
MENOTYRININKĖ II. (ima juoktis ir kreipiasi į savo kolegę) Brangioji, vyno dar nedavė, o tu jau kalbiesi su skulptūra?
MENOTYRININKĖ I. ŠŠŠŠŠ... Jis įdomiai kalba. Aš imu interviu.
4 paveikslas
Temsta. Aikštėje sukinėjasi miestiečiai. Vienas ir kitas praeivis praeina. Kažkas sustoja, fotografuoja paminklą. Ant suolelio sėdi Godo, Mary Douglas dvasia, Miestietis ir Jaunuolis plačia šypsena.
MIESTIETĖ. Einu kavos. Gal kam atnešti?
GODO. Norėčiau. O kavos gėrimas mums priklauso pagal scenarijų?
MIESTIETĖ. Aš tikiu, kad mes turime laisvą valią. Bent jau šio spektaklio ribose.
JAUNUOLIS PLAČIA ŠYPSENA. Ir aš norėčiau, tik rankos nešvarios. Susitepiau, nes jis nešvarus (dėbteli į skulptūrą).
MARY DOUGLAS DVASIA. Darling, šita nešvara neturi nieko bendro su higiena. Ji tik parodo silpnąsias visuomenės vietas.
JAUNUOLIS PLAČIA ŠYPSENA (žiūri į savo rankas).
MIESTIETĖ. Viskas priklauso nuo to, iš kurios pusės pažiūrėsi.
GODO. Mes kalbame apie rankas ar apie paminklą?
MARY DOUGLAS DVASIA. Apie simbolinę taršą. Suterštas gali būti bet koks objektas.
GODO. Man patinka būti objektu, o ne simboliu.
MIESTIETĖ. Bet tu esi simbolis. Tik niekas nemano, kad laukimas gali būti grėsmingas.
GODO. Laukimas gali būti absurdiškas, kai herojus nepasirodo.
MIESTIETĖ. Tu kalbi klišėmis. Tą patį per tą patį.
MARY DOUGLAS DVASIA. Tai ritualas.
GODO. Teatre žodžiai reiškia daugiau nei kasdienybėje. Visi suprantame, kad kažką simbolizuojame. Mus reikia interpretuoti.
MIESTIETĖ. Teatras yra kasdienybės dalis. Kasdienybė gali būti labai teatrališka.
Scenos darbininkai įjungia lietų. Jis sustiprėja, sutankėja, tačiau lyja tik ant skulptūros. Jaunuolis plačia šypsena tiesia rankas link lietaus, tarsi bandydamas jas nusiplauti.
Uždanga
