Krėsle prie televizoriaus
Didysis šaltis turėtų užklupti šiandien, bet kai rašau šias eilutes, vis dar nenoriu tuo patikėti. Užtat Gérard’o Pautonnier filmą „Stingdantis šaltis“ (LRT, šįvakar, 22.15) tikrai bus galima pasižiūrėti. Jo herojai – Prancūzijos provincijos miestelio laidojimo rūmų darbuotojai. Jiems nelengva: netrukus Kalėdos, o žmonės liovėsi mirti.
„7md“ rekomenduoja
Pastaraisiais metais itin pagausėjo architektūrai ir dizainui skirtų tinklalapių, o pandemija paskatino namų remonto bangas. Į naują madą reaguoja ir televizijos, vis dažniau rodančios įvairius serialus apie architektūrą bei interjerus. Parinkome kelis „Netflix“ ir kai kuriose kabelinėse televizijose prieinamus dokumentinius serialus bei porą filmų apie architektus, kuriuos panorėjus taip pat galima rasti interneto džiunglėse.
Užsienio kino žurnalų ir dienraščių kritikų vertinimai
Įvairūs leidiniai kasmet renka geriausius metų filmus. Pateikiame kelis tradicinius sąrašus, kuriuos sudarė užsienio kino žurnalų redakcijos ir nuolat apie kiną rašančių dienraščių kritikai. Atkreipiame dėmesį, kad leidiniai dažniausiai renkasi iš tų filmų, kurie buvo rodomi šalies kino teatrų repertuare, todėl filmų išleidimo į ekranus metai nesutampa. Bet pandemijos laikais, matyt, į tai ne visada atsižvelgiama.
Ką pamatė piktos kino kritikės
Kol laukiame vakcinos, pasinėrėme į įvairiausius praėjusių metų geriausių filmų sąrašus. Pernai, kai neįvyko Kanai, tačiau vis dėlto buvo surengtas Venecijos kino festivalis, ne vienas ten viešėjęs kino kritikas ar apžvalgininkas rašė, kad jei ne pandemija, pusė filmų, atsiradusių pagrindinėje konkursinėje programoje, nė nebūtų nusipelnę tokios šlovės. Tad ir mes atsidūrėme, švelniai tariant, filmų šiukšlyne. Bet, kaip sakoma, laikyk savo priešą arčiau nei draugus, tad kokio tik šlamšto nepažiūrėjome...
Krėsle prie televizoriaus
Pamatęs, kad sekmadienį (sausio 10 d. 21 val.) LRT pradeda rodyti „Černobylį“, pagalvojau: nepraėjo nė dveji metai, o serialas jau oficialiai prieinamas ir Lietuvoje, kur filmuotas ne vienas svarbus jo epizodas. Be abejo, didžioji dalis potencialių žiūrovų „Černobylį“ jau matė, bet dabar, kai reklaminis įkarštis pasibaigęs, gal bus galima ne tik pasidžiaugti savaisiais, bet ir labiau įsigilinti, kas atsitiko 1986-ųjų balandžio 26-ąją, kai atominėje elektrinėje Ukrainoje įvyko sprogimas, o milžiniškas radioaktyvus debesis pasklido po visą Europą.
Naujo „Kino“ skaitymo malonumai
Naujųjų išvakarėse pasirodęs „Kinas“ pasiūlė žurnalo autoriams atsakyti į klausimą, kam jie patikėtų režisuoti savo gyvenimą. Atsakymai netikėti, įdomūs ir gana įvairūs. „Kino“ autoriai norėtų atsidurti Davido Lyncho, brolių Coenų, Jeano-Luco Godard’o, Bruno Dumont’o, Pedro Almodóvaro ir kitų kino klasikų ar į juos pretenduojančių filmuose, bet mane nustebino, kad nė vienas nenorėtų tapti lietuviško filmo herojumi. Įdomu, kodėl Lietuvoje užaugę kino kritikai neįsivaizduoja savęs lietuviškuose filmuose? Kita vertus, gal to turėtų klausti lietuvių režisieriai. Arba skaitytojai, kurių žurnale laukia įvairūs susitikimai su kino istorija ir geografija.
Keli filmai pagal Johno le Carré knygas
Johnas le Carré (1931–2020) rašė knygas apie šnipus, detektyvinius romanus. Būtent jam turime būti dėkingi, kad šis literatūros žanras nebelaikomas antrarūšiu, nes le Carré romanus apie šnipus iškėlė į literatūros meistriškumo aukštumas, pramogą pavertė literatūra.
Šiemet „7md“ autorių klausėme, kaip pandemija paveikė (jei paveikė) jų kino žiūrėjimo įpročius ir įspūdžius, kokie šiemet pamatyti 5–10 filmų įsiminė labiausiai.
Krėsle prie televizoriaus
Pedro Almodóvaro filmo „Skausmas ir šlovė“ (TV1, 27 d. 21 val.) pagrindinis veikėjas – pagyvenęs kino režisierius Salvadoras. Jį kankina depresija, vienatvė, nugaros skausmai ir dar dešimt įvairiausių ligų, kurias pamatome lyg animuotuose mokslo populiarinimo filmo kadruose. Taip su šypsena Almodóvaras išvardija tipiškus pagyvenusio žmogaus negalavimus.
Savaitė su trumpametražiais filmais
Praėjusią savaitę, būdamas 83-ejų, mirė vienas originaliausių gruzinų kino režisierių Aleksandras Rechviašvilis. Maskvos kinematografijos institute (VGIK) jis mokėsi operatoriaus meno ir režisūros, filmavo Otaro Joselianio, Georgijaus Šengelajos filmus, buvo vienas iš serialo „Raudona ir juoda“ (rež. Sergejus Gerasimovas) operatorių. Rechviašvilis kūrė vaidybinius ir dokumentinius filmus, bet jų nedaug. Svarbiausi – „XIX a. Gruzijos kronika“ (1979, Manheimo kino festivalio Didysis prizas), „Kelias namo“ (1981), „Laiptai“ (1986) – rodyti Lietuvoje, nors Rechviašvilio filmai sunkiai prasimušdavo į ekranus, kino kopijų skaičius buvo minimalus, mat juose daug viso to, ko labiausiai nekentė sovietų cenzoriai: simbolių, alegorijų, giliai paslėptų prasmių. Vis dėlto net ir gruzinų kino kontekste Rechviašvilio filmai buvo išskirtiniai, jie vadinti metafizinėmis parabolėmis.