Du puodeliai kavos

Pamatęs, kad sekmadienį (sausio 10 d. 21 val.) LRT pradeda rodyti „Černobylį“, pagalvojau: nepraėjo nė dveji metai, o serialas jau oficialiai prieinamas ir Lietuvoje, kur filmuotas ne vienas svarbus jo epizodas. Be abejo, didžioji dalis potencialių žiūrovų „Černobylį“ jau matė, bet dabar, kai reklaminis įkarštis pasibaigęs, gal bus galima ne tik pasidžiaugti savaisiais, bet ir labiau įsigilinti, kas atsitiko 1986-ųjų balandžio 26-ąją, kai atominėje elektrinėje Ukrainoje įvyko sprogimas, o milžiniškas radioaktyvus debesis pasklido po visą Europą.

Serialo kūrėjas Johanas Renckas koncentruojasi į kelių personažų likimus. Jaredas Harrisas vaidina sovietų fiziką Valerijų Legasovą, kuris ne tik buvo katastrofos priežastis tiriančios komisijos narys, bet ir pirmas suprato jos mastą. Stellano Skarsgårdo vaidinamas SSRS ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas Borisas Ščerbina nuo pat pirmųjų katastrofos valandų vadovavo valstybinei komisijai. Emily Watson herojė mokslininkė Uljana Chomiuk nori suprasti, kas iš tikrųjų sukėlė reaktoriaus sprogimą.

Po serialo premjeros 2019-aisiais susidomėjimas Černobyliu nepaprastai išaugo ir tik pandemija pristabdė masines keliones į Pripetę bei kitas atominės elektrinės apylinkes. Černobylio zona gimdo vis naujus mitus ir siaubo filmų siužetus, bet tiesa, kurią atskleidžia „Černobylio“ kūrėjai, daug siaubingesnė.

Nežinau, ar „Černobylis“ sustiprins grėsmės pojūtį, gaubiantį pandemijos nualintus žmones, bet, regis, kasdienybė vis labiau praranda spalvas. Spalvoti vaizdai, sklindantys iš televizorių ar kompiuterių, įgriso, bet kelis televizijų rodomus filmus visai verta prisiminti.

Sofios Coppolos „Lemtinga pagunda“ („LRT Plius“, 9 d. 03.30) – iš tų filmų, kurie vadinami gražiais. Čia viskas gražu, stilinga (nekenčiu šito žodžio, bet jis filmui tinka): ir senas namas su kolonomis, supamas sodo, ir pensione gyvenančios merginos, kurias prižiūri griežtoji Marta (Nicole Kidman), ir jų kuklūs drabužiai. Tačiau visai netoli ūžia pilietinis karas ir netrukus merginos sulauks išbandymo, kai viena jų miške ras sužeistą kareivį iš priešiškos Šiaurės ir jis liks gydytis pensione.

„Lemtinga pagunda“ – tai 1971 m. Dono Siegelo kurto filmo perdirbinys, tad nori nenori mintyse lygini abu kareivius: tą, kurį Coppolos filme vaidina Colinas Farrellas, ir Siegelo filme „purvinojo Hario“ kerus skleidusį Clintą Eastwoodą. Bet toks lyginimas visai produktyvus, nes Eastwoodo kareivis buvo amoralus ir žiaurus, iš jo sklido pedofilijos ir incesto tvaikas. Coppolai įdomiau tyrinėti filmo moteris, atskirtas nuo kūniškojo ar tiesiog realaus gyvenimo. Troškimus keičia ritualai, o vėliau kiekviena jų ima megzti santykius su kareiviu. Iniciatyva priklauso herojėms, o kareivis leidžia savimi grožėtis ir savęs geisti. Tačiau galiausiai šioje uždaroje bendruomenėje vis dėlto nugalės moteriškas solidarumas.

Filmo „Sonja. Baltoji gulbė“ („LRT Plius“, 14 d. 21.33) režisierė Anne Sewitsky taip pat bando pritaikyti feministinį požiūrį savo herojei – olimpinei čempionei, kuri esą ir išrado tokį dailųjį čiuožimą, kokį dabar matome, ir Holivudo žvaigždei Sonjai Henie. Pamenu, kaip atsidusdavo išgirdę jos vardą vyresni žmonės, kurie įsiminė Henie dar tarpukariu matytuose filmuose ar viename populiariausių pokario „trofėjinių“ filmų „Saulėtojo slėnio serenada“.

Bet Henie (1912–1969) visai nebuvo saldi mergina iš Norvegijos, kuri 4-ajame dešimtmetyje padarė stulbinančią karjerą Holivude ir tapo viena turtingiausių pasaulio moterų. Nežinau, kaip šiuolaikiniai norvegai vertina Henie draugystes su Hitleriu ar Goebbelsu, – tai aktuali problema, kurios vienas filmas tikrai neišsprendžia.

Amžininkai prisimena, kad Henie buvo apsėsta sekso ir pinigų, bet tradiciniame kine tai dažniausiai būdinga veikėjams vyrams. Toks yra ir Nicholaso Jarecki filmo „Apgaulinga aistra“ (TV3, 11 d. 22 val.) herojus, kurį suvaidino Richardas Gere’as. Jis nesėkmingai investavo į rusiškas anglis ir yra pasirengęs tai nuslėpti nuo auditorių, partnerių ir savo fondo klientų, nors bankrotas, regis, neišvengiamas. Finansininkas meluoja visiems – ir labdara užsiimančiai žmonai (Susan Sarandon), ir gražuolei meilužei (Laetitia Casta), ir jos žūties aplinkybes tiriančiam tardytojui (Tim Roth). Šis, beje, neslepia, kad visa širdimi nekenčia turtingų niekšų. Nors gal ir pernelyg lėkšta, bet man pasirodė įdomu, kad „Sonjos. Baltosios gulbės“ režisierė rengėsi tapti pastore, o Jarecki tėvas yra milijardierius bei filantropas Henry Jarecki.

Nors per visas katalikiškas šventes televizijos jaučia pareigą suteikti žodį cukriniams kunigėliams ir vyskupams, kurių šventeiviškumas ir nenuoširdumas tik sužadina alergiją, siūlau prisiminti Martino Scorsese „Tylą“ (LNK, 10 d. 00.40). Režisierius yra sakęs, kad apie filmą galvojo kelis dešimtmečius nuo tada, kai į jo rankas pateko Shusaku Endo romanas, kuriame aprašyti dviejų krikščionių kunigų nuotykiai XVII a. Japonijoje. Rašytojas knygoje suformulavo klausimą, į kurį Scorsese bandė atsakyti ne viename filme, – tai Dievo tylėjimas žmonių kančių akivaizdoje. 

Quentinas Tarantino taip pat yra moralistas. Jo „Grėsmingasis aštuonetas“ (LNK, šįvakar, 8 d. 23.15) – savaip virtuoziška parabolė apie šiuolaikinę susiskaldžiusią Ameriką. Ji kuriama pasitelkus vieną amerikietiškiausių vesterno žanrą. „Grėsmingasis aštuonetas“ nukelia į XIX a. antrosios pusės Vajomingą ir beveik visas vyksta vienoje kalnų užeigos erdvėje, kur susitinka aštuoni niekšai.

Filmo personažai turi aiškų požiūrį ir į Pilietinį karą, ir į teisingumą, ir į rasių santykius. Labiausiai Tarantino pabrėžia rasizmą – juo užsikrėtę visi, net žudikė Deizė (Jennifer Jason Leigh), kuri net nenori būti viename diližane su juodaodžiu. Tačiau ir majoras Vorenas (Samuel L. Jackson) neslepia, kad kariavo tik norėdamas nužudyti kuo daugiau baltųjų. Pagrindinė jų pokalbių tema – teisingumas. Jį aiškins visi, kiekvienas savaip. Todėl toks svarbus filmo leitmotyvas – prezidento Abraomo Linkolno laiškas majorui, kurį skaitant personažus apima susijaudinimas ir virpulys.

Laiškai – geras dalykas. Net kompiuterio ekrane. Bet kartais verta prisiminti ir mano mėgstamiausio serialo herojų agentą Kuperį, kuris šerifui Trumenui atskleidė savo paslaptį: „Kasdien, kartą per dieną, padovanok sau dovanėlę. Iš anksto jos neplanuok, nelauk jos, tegu ji tiesiog atsitinka. Tai gali būti nauji marškiniai ar popiečio miegas kabinete, arba du puodeliai geros karštos juodos kavos.“

Jūsų – Jonas Ūbis