Didysis šaltis turėtų užklupti šiandien, bet kai rašau šias eilutes, vis dar nenoriu tuo patikėti. Užtat Gérard’o Pautonnier filmą „Stingdantis šaltis“ (LRT, šįvakar, 22.15) tikrai bus galima pasižiūrėti. Jo herojai – Prancūzijos provincijos miestelio laidojimo rūmų darbuotojai. Jiems nelengva: netrukus Kalėdos, o žmonės liovėsi mirti. Žūtbūt reikia sulaukti kokio turtingo kliento. Tačiau pakeliui į kapines laidotuvių procesija pasiklysta, ir dar kai ypač šalta. Režisierius viską stebi iš tam tikros ironiškos distancijos, tarsi būtų įsitikinęs, kad komiškas kontrastas tarp absurdiškos situacijos ir pastangų išsaugoti ceremonijos rimtį apibūdina visų mūsų būseną. Gal taip ir yra, bet šis kartu ir linksmas, ir liūdnas filmas (prancūzų kritikai lygino jį su Aki Kaurismäki kūriniais) tarsi patvirtina vieno personažo mintį: „Šiame darbe blogiausia yra tai, jog, kad ir ką darytum, bus per vėlu.“ Kita vertus, ištuštėjęs miestukas, kuriame nelabai liko ką dirbti, yra lyg įrodymas, kad šių dienų pasaulyje bet kokios iškilmingos apeigos, ritualai ar šventenybės vis labiau devalvuojasi, nuvertėja. Kad tuo įsitikintume, nereikia net persikelti į Prancūziją.
Ziado Doueiri filmas „Įžeidimas“ („LRT Plius“, 21 d. 21.33) perkels į Beirutą, kur gausu tikrovės degradavimo ženklų, miesto gyventojai – įvairiausių tautybių, tikėjimų žmonės – susiduria su problema, kai prireikia apibūdinti savo tikrąją tapatybę. Doueiri filmo išeities tašku pasirinko situaciją, kuri dažnai atskleidžia, kas iš tikrųjų esame. Konfliktas tarp dviejų kaimynų – krikščionio Tonio ir Palestinos pabėgėlio Jasero – atrodo menkas, bet nebekontroliuojamas jis pasiekia teismą, kur sulaukia žiniasklaidos dėmesio ir virsta ginču dėl politikos ir istorijos. Su kiekvienu ištartu sakiniu atmosfera tik tirštėja, o finalas – vis neaiškesnis.
Aštuonerių Doueiri emigravo iš pilietinio karo apimto Libano, užaugo JAV, kur išgarsėjo kaip sumanus kameros operatorius. Jį gyrė ir Quentinas Tarantino. Sugrįžęs į tėvynę, Doueiri pradėjo pats kurti filmus, vienas jų buvo rodytas Kanuose. „Įžeidimas“ – socialinė drama, bet kartu visai holivudiškas filmas. Didžioji politika čia įrašyta į paprastų žmonių kasdienybę, nors, žinoma, geriau filmą supras turintys žinių apie naujausią Libano istoriją bei sudėtingus krikščionių ir musulmonų santykius. Politinės karštinės apimtame „Įžeidimo“ Beirute užtenka vieno nereikalingo žodžio ar gesto, kad prasidėtų neapykantos spiralė. Bet už tai atsakingi politikai ir jų ideologija, kuri „Įžeidimo“ pasaulyje tyko kiekviename žingsnyje. Todėl nenuostabu, kad filmo herojai naudoja nacionalistų mitinguose nugirstus žodžius „orumas“ ar „garbė“, o žiniasklaidai jų susikirtimas tampa svajonių „karšta žinia“. Deja, kritikuodamas žiniasklaidą Doueiri pasispendžia spąstus ir pats tampa savotišku populistu.
Kino kūrėjai vis dažniau orientuojasi į pagyvenusius žmones, siūlydami jiems taip pat, sakyčiau, populistinę mintį, esą gyvenimas po penkiasdešimties metų tik prasideda ir netrukus pavirs nesibaigiančiu trečiojo amžiaus universitetu, kuriame visi šoka ir dainuoja. Filmo „Čia buvo Brita Marija“ („LRT Plius“, šįvakar, 15 d. 21.30) autorė Tuva Novotny iki tokio lietuviškų televizijų lygio nenusileidžia, bet siūlo vilties kupiną istoriją ir pasakoja apie šešiasdešimt trejų Britą Mariją, kuri išsiskiria su vyru po keturiasdešimt metų trukusios santuokos. Visą gyvenimą buvusi namų šeimininke, ji randa darbą mažame miestelyje – treniruoti vaikų futbolo komandą, kuria visi didžiuojasi. Britą Mariją vaidina vėlyvųjų Ingmaro Bergmano filmų („Fanė ir Aleksandras“) aktorė Pernilla August – jai režisierius keliskart patikėjo vaidinti savo motiną.
Julianas Schnabelis pats yra tapytojas, matyt, todėl jam įdomu kurti filmus apie menininkus. Jo „Basquiat“ (1996) prisidėjo prie šio menininko mito susiformavimo, bet 2018 m. pasirodžiusio filmo „Prie amžinybės vartų“ (TV1, 17 d. 21 val.) herojaus reklamuoti nereikia. Deja, van Goghas jau senokai tapęs masinės kultūros ikona, nors Schnabeliui, regis, pavyko išvengti supaprastinimų ar panašius filmus lydinčių klišių apie bepročius genijus. Gal todėl, kad režisieriui įdomiau stebėti, kaip dirba dailininkas, o ne šokiruojančius jo gyvenimo epizodus. Žinoma, labiausiai prie to prisidėjo van Goghą suvaidinęs Willemas Dafoe, beje, už vaidmenį apdovanotas Venecijos Volpi taure. Tačiau galiu spėti, kad ne vieną van Gogho gerbėją gali suerzinti „dogmiška“ kamera ir kiti netikėtumai.
Jei iš tikrųjų bus taip šalta, kaip žada sinoptikai, su malonumu prisiminsiu Richardo Irvingo „Išpirką už numirėlį“ („LRT Plius“, 16 d. 21 val.). Ne todėl, kad serialo veiksmas vyksta saulėtame Los Andžele, bet todėl, kad visus nusikaltimus tiria leitenantas Kolombas, kurį Peteris Falkas pavertė vienu simpatiškiausių visų laikų detektyvų. 1968–1978 ir 1989–2003 metais kurtas serialas apie Kolombą išpopuliarino vadinamąją apverstą paslaptį, kai kiekvienos dalies pradžioje žiūrovai sužino, kas yra žudikas, ir gali mėgautis naivuoliu apsimetančio Kolombo tyrimu bei jo detalėmis. Kolombo „klientai“ – dažniausiai garsūs, turtingi, pasipūtę žmonės, iš aukšto žiūrintys į, jų manymu, nevykėlį policininką, vilkintį ne pirmos jaunystės lietpaltį ir važinėjantį nudėvėtu automobiliu. Jie nesuvokia Kolombo išminties, o juolab jo požiūrio į žmones ir pasaulį. Regis, pastaraisiais metais JAV labai stigo leitenanto Kolombo. Jis iškart būtų pasakęs, kad karalius yra nuogas.
Jūsų – Jonas Ūbis
