Kinas
Naujųjų išvakarėse pasirodęs „Kinas“ pasiūlė žurnalo autoriams atsakyti į klausimą, kam jie patikėtų režisuoti savo gyvenimą. Atsakymai netikėti, įdomūs ir gana įvairūs. „Kino“ autoriai norėtų atsidurti Davido Lyncho, brolių Coenų, Jeano-Luco Godard’o, Bruno Dumont’o, Pedro Almodóvaro ir kitų kino klasikų ar į juos pretenduojančių filmuose, bet mane nustebino, kad nė vienas nenorėtų tapti lietuviško filmo herojumi. Įdomu, kodėl Lietuvoje užaugę kino kritikai neįsivaizduoja savęs lietuviškuose filmuose? Kita vertus, gal to turėtų klausti lietuvių režisieriai. Arba skaitytojai, kurių žurnale laukia įvairūs susitikimai su kino istorija ir geografija.
Praėję metai buvo sunkūs ir kino kūrėjams, rodytojams bei festivalių rengėjams, kurių pastangomis Lietuvą ir pasiekia vertingiausi ar įdomiausi filmai. „Kino pavasario“ meno vadovė Mantė Valiūnaitė straipsnyje „Kokie buvo metai kino festivaliams?“ aptaria pandemijos sukeltą perversmą, kai dauguma kino festivalių persikėlė į interneto platformas, ir prognozuoja, kas vyks šiemet. Prognozuoti, žinoma, sunku, bet juk kada nors pandemija baigsis ir bus galima vėl atsidurti kino salėje. Kas tada bus ekrane – jau kitas klausimas.
Tačiau dabar internete jau galima pamatyti filmus, kuriuos recenzuoja „Kino“ autoriai, o daugumą jų pristatė „Scanorama“. Linas Vildžiūnas recenzuoja Agnieszkos Holland „Šarlataną“, Gediminas Kukta – Ágnes Kocsis „Rojų“, Ilona Vitkauskaitė – Sandros Wollner „Nelaimę būti gimusiam“, Rūta Birštonaitė – Zaidos Bergroth „Tuvę“, Živilė Pipinytė – Christiano Petzoldo „Undinę“. Savotišku šio „Kino“ centru tapo Thomo Vinterbergo filmas „Dar po vieną“, kurio nuotrauka papuošė ir žurnalo viršelį. Filmą recenzuoja Santa Lingevičiūtė, o režisieriaus portretą parašė Ramūnas Pronckus. Jis iš tos kartos, kuriai debiutinis Vinterbergo filmas „Šventė“ padarė neišdildomą įspūdį: „Mane, dvidešimtmetį, tas erzulys, ta nekantra, ta jėga trenkė labai lengvabūdiškai, ne kumščiu, o delnu, atsainiai. Buvau pritrenktas.“ Pronckus aptaria daugumą režisieriaus filmų ir nusprendžia, kad vieno Vinterbergo nėra. Beje, žurnalas buvo parengtas anksčiau, nei „Dar po vieną“ triumfavo šiųmetėje Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonijoje.
Kitas šio „Kino“ portretas skirtas aktoriui Aleksui Kazanavičiui, sukūrusiam pagrindinį vaidmenį Jurgio Matulevičiaus filme „Izaokas“. Šio filmo premjera vis nukeliama, bet Rimgailei Renevytei pavyko jį pamatyti ir ji aptaria du pagrindinius aktoriaus vaidmenis dviejuose filmuose – „Izaokas“ ir Karolio Kaupinio „Nova Lituania“. Renevytė rašo, kad „Nova Lituania“ savo nostalgija bei ironija nutolsta nuo „Izaoką“ šešėliais lydinčio nerimo, tačiau Kazanavičiaus vaidmuo, rodos, atsiranda iš tos pačios nuotaikos. Panašių įžvalgų šiame portrete ne viena.
Lietuviškų premjerų šiemet nebuvo daug, bet „Kino“ lietuviškoje filmotekoje rasime Elenos Jasiūnaitės „Izaoko“ recenziją, Santa Lingevičiūtė straipsnyje „Istorijos su įtrūkiais“ aptaria lietuvišką „Scanoramos“ rengto „Naujojo Baltijos kino“ konkurso dalį – trumpo metražo lietuvių kūrėjų filmus, Pipinytė recenzuoja Lino Mikutos „Romano vaikystę“, Laura Šimkutė – bendros lietuvių ir ispanų gamybos dokumentinį filmą „Omarų sriuba“, nukeliantį į Islandiją. Lietuviškas istorijas su geografija savaip pratęsia ir Rasos Paukštytės recenzuojama Rūtos Oginskaitės knyga „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“, kurios herojus filmus kūrė ne tik Lietuvoje, o jų veiksmas rutuliojosi net JAV ir Prancūzijoje.
Kino istorijos šiame „Kine“ taip pat nepristigs. Izolda Keidošiūtė atsisveikina su Seanu Connery – įspūdingiausiu Džeimsu Bondu – ir prisimena ilgą jo kūrybos kelią. Neringa Kažukauskaitė sveikina 90-mečio proga Jeaną-Lucą Godard’ą ir siūlo prisiminti svarbiausius šio režisieriaus filmus, Pipinytė supažindina su pamirštu seksualinės revoliucijos simboliu Sylvia Kristel ir prisimena bene garsiausią šios revoliucijos filmą – Justo Jaeckino „Emanuelę“.
Gal jau netrukus sulauksime ir filmų, skirtų prisiminimams apie kovidą. Neabejoju, kad juose bus daug matytų filmų paliktų įspūdžių. Bet kol kas galime įspūdžius tik kaupti ar skaityti „Kiną“. Laikas be geografijos tam visai palankus.
Jūsų – Jonas Ūbis
