Kritusi kartelė

Kol laukiame vakcinos, pasinėrėme į įvairiausius praėjusių metų geriausių filmų sąrašus. Pernai, kai neįvyko Kanai, tačiau vis dėlto buvo surengtas Venecijos kino festivalis, ne vienas ten viešėjęs kino kritikas ar apžvalgininkas rašė, kad jei ne pandemija, pusė filmų, atsiradusių pagrindinėje konkursinėje programoje, nė nebūtų nusipelnę tokios šlovės. Tad ir mes atsidūrėme, švelniai tariant, filmų šiukšlyne. Bet, kaip sakoma, laikyk savo priešą arčiau nei draugus, tad kokio tik šlamšto nepažiūrėjome...

Pervertus „Sight & Sound“ penkiasdešimtuką galima sakyti, kad praėjusių metų kinas buvo maždaug toks: vėl pradėta nerimauti dėl ateivių; H.G. Wellso klasikinis nematomas žmogus Leigh Whannello filme buvo paverstas kažkokiu kompiuterizuotu antžmogiu, persekiojančiu savo žmoną, – esą taip iš „feministinės“ perspektyvos bandyta pažvelgti į didėjantį smurtą artimoje aplinkoje. Vargšė Elisabeth Moss: jai šiame filme teko išlaikyti vis tą pačią veido išraišką... O kur dar visiškai išsisėmęs Sacha Baronas Cohenas su savo Boratu, dar nykesnis gražuoliukas Devas Patelis, suvaidinęs Koperfildą... Apskritai šį filmą turėtų būti draudžiama žiūrėti vyresniems nei šešerių metų asmenims. Aišku, ir istorijos apie aukas moteris: viena jų tragizuoja (dar net nesulaukusi keturiasdešimties!), kad jau sensta, ją ištikusi ir kūrybinė krizė, mat neapsisprendžia, ar būti nuoširdžiai sau, ar parsiduoti dėl šlovės. Dar viena persona nusprendžia, kad „mirs rytoj“, nuolat isterikuoja, geria, guli ant grindų, dar kai kur paklajoja ir apkrečia kitus „mirties rytoj“ virusu. Britų gražuoliukas Rizas Ahmedas įkūnija reperį, ieškantį savo šaknų, mintyse vis klejojantį ir, aišku, sergantį nepagydoma liga. Dar nemažai filmų apie migrantus (kaipgi be jų), „siaubiakų“, sukurtų „Zoom“ platformoje, coming of age melodramų, kuriose irgi būtina sirgti nepagydoma liga ir dar filmo pabaigoje numirti. O štai Davido Cronenbergo sūneliui Brandonui siūlytume pasikonsultuoti su Kristina Buožyte ir pasižiūrėti jos filmą „Aurora“.

Negalime nesutikti su Lino Vildžiūno mintimi, kad šiuolaikiniai režisieriai režisuoja tik savo gyvenimą, ir „Kine“ jo pacituota Agnieszkos Holland mintimi, kad jų (režisierių) gyvenimo patirtis apsiriboja lifto ir odontologijos kabineto baime. Laimė, sąrašuose yra keli režisieriai, vis dar keliantys kartelę. Vienas jų – Davidas Fincheris. Jo filmas „Mankas“ („Mank“) gruodžio mėnesį pasirodė „Netflix“ platformoje. Deja, jam britų žurnale atiteko tik 34 vieta. Vidutinybės už dešimtuko borto išstūmė ir tokius režisierius kaip Thomas Vinterbergas, Christianas Petzoldas, Pietro Marcello, Hong Sang-soo...

Taip, „Mankas“ nėra Fincherio filmas, kurio į kino sales ar į „Netflixą“ masiškai plūstų žiūrėti eiliniai žiūrovai. Sakytume, jis per daug intelektualus dabartiniam žiūrėtojui, tad nenuostabu, kad ir anglakalbiuose topuose faktiškai nefigūruoja. Gaila, mat režisierius prisipažįsta, kad filmą apie garsujį Holivudo scenaristą Hermaną J. Mankiewiczių, už kurio įkūnijimą Gary Oldmanas nusipelno „Oskaro“, svajojo sukurti jau dvidešimt metų. Kadangi Fincheris – profesionalus režisierius, filmą kuria ne apie visą Manku praminto scenaristo gyvenimą, o apie tam tikrą etapą: kankinantį „Piliečio Keino“ („Citizen Kane“, rež. Orson Welles, 1941) scenarijaus rašymo procesą, kartu nuostabiai atkurdamas Holivudo aukso amžiaus laikotarpį. Filmas ne tik tirštas sarkastiškų dialogų, bet ir sukurtas 4-ajam dešimtmečiui būdingu stiliumi, drįstume teigti – „Piliečio Keino“ stiliumi, mat atpažįstami kameros rakursai, apšvietimas, montažas, net muzika.

Taigi, to meto Holivudo „auksinis berniukas“, ganėtinai įžūlus pradedantysis režisierius Orsonas Wellesas užsako Mankui parašyti scenarijų, kuriame šis faktiškai atpasakoja žiniasklaidos magnato Williamo Randolpho Hearsto (Charles Dance) gyvenimą. Iš pradžių net buvo sutarta, kad Mankiewiczius nebus įrašytas kaip scenarijaus autorius, tačiau, regis, jis persigalvoja, nes suvokia, kad tai jo opus magnum, vidinis išsilaisvinimas, ištikimybė savo principams, pasipriešinimas studijų sistemai. Fincheris kuria filmą taip, lyg parodytų, kas buvo sudėta į Manko scenarijų. Pats scenaristas – galantiškas aštrialiežuvis, jam nusispjaut, ką apie jį galvoja Holivudo įtakingiausieji, viduje jis neparsiduoda niekam, bet kartu yra puikus aplinkos stebėtojas, o tai, pripažinkime, gero rašytojo bruožas. Tačiau dėl savo storžieviškumo Mankas niekada nebus užkeltas ant pjedestalo, juo labiau kad dar yra ir žydas, – pripažinkime, laiku, kai nei JAV, nei Holivudas Hitlerio nevertino „rimtai“. O kur dar kairuoliškos pažiūros... Jis palaiko socialistą rašytoją Uptoną Sinclairą, o studijos „Metro Goldwyd Mayer“ (MGM) bosui Louisui B. Mayeriui į akis išrėžia, kad studijos susukti reklaminiai filmai, nutaikyti prieš Sinclairą, prilygsta Goebbelso propagandai.

Beje, anglakalbė žiniasklaida, ypač amerikietiškoji, filmą vadina ode Mankiewicziui ir primena jau aštuonias dešimtis metų vykstančius debatus, ar Orsonas Wellesas nusipelnė pavardės prie scenarijaus, už kurį abu (Mankas ir Wellesas) buvo apdovanoti „Oskaru“. Kartu atrodo, kad tokiai žiniasklaidai svarbiausia filme faktiniai neatitikimai: pykstama, kad Fincheris Manką pavertė kairuoliu, kai šis buvo konservatyvus, o didžiausia auka tapo Orsonas Wellesas, prie kurio pasitraukimo į Europą esą prisidėjo Hearstas. Viename tekste net užsimenama, kad žiūrint filmą nuostabą pakeitė susierzinimas, mat režisieriaus tėvas Jackas Fincheris (pagal jo scenarijų kurtas filmas) visiškai iškraipė faktus. Egzistuoja net sąrašas, kuriame punktais išvardyta, kas yra faktas, o kas fikcija, bandymas įrodyti, kas teisus, kas ne... Tačiau juk filmas ne apie tai. Jei vaikomės tik faktų, kurkime dokumentiką, bet ir tai nebus vienos tiesos. Mūsų kuklia nuomone, filme visai nebandoma dekonstruoti mito, o jei kurį mitą Fincheriai ir dekonstravo – tai įsivaizdavimą, kad Holivude dirbo vieni idiotai. Jau vien ko vertas aktorės Marion Davies (Amanda Seyfried) atgaivinimas... Filmas mums – tam tikras ir paties Davido Fincherio pasipriešinimas sistemai, netiesioginis kerštas, juk jo autorinis kinas labiau vertinamas Europoje nei JAV.

Svarbus filme ne tik Mankas, bet ir istorinė atmosfera, kuri nuolat kartojasi, tad to meto diskusijos apie Hitlerį šių dienų kontekste, be abejo, ne šiaip sau. Fincheris tikrai ne iš tų Holivudo režisierių, kuriančių didaktinius ir tiesmukus filmus, užtat sugeba sukurti ir atkurti atmosferą. Galiausiai, jei jums rūpi faktai, nors tik Fincherio dėka pirmą kartą sužinojote, kas yra Hermanas Mankiewiczius, įsigykite knygą „Broliai Mankiewicziai“ („The Brothers Mankiewicz. Hope, Heartbreak, and Hollywood Classics“) ir paskaitykite, nes knygų skaitymas tikrai nėra laiko švaistymas, o ir šiaip esame jau per daug regresavę.

Net neabejojame, kad Charlie Kaufmanas skaito labai daug, – beje, neseniai pasirodė ir jo debiutinis romanas. Šio scenaristo, režisieriaus ir dabar jau rašytojo naujausias filmas „Galvoju, kaip viską užbaigti“ („I’m Thinking of Ending Things“), kanadiečio Iaino Reido psichologinio trilerio tuo pačiu pavadinimu ekranizacija, taip pat kurtas „Netflix“. Žinoma, Kaufmanas jau turi savo ištikimų gerbėjų būrį, o „Sight&Sound“ penkiasdešimtuke patenka į garbingą pirmąjį penketuką. „Galvoju, kaip viską užbaigti“ –filmas šarada, ir Kaufmanas nuo pat pradžių žaidžia atviromis kortomis: suprask, čia kiekvienas montažinis šuolis, gausūs dialogai, virstantys monologais, scenografija, kameros rakursai ar pasirodantis šuo, sūpynės vidury niekur ir t.t. kažką simbolizuoja, tėra dėlionės dalis. Ir retrospektyviai „sukant“ filmą galvoje viskas gana tvarkingai susidėlioja į vietas, nors ir lieka keletas „palaidų galų“. Tačiau tikriausiai ištikimi Kaufmano gerbėjai ir jiems jau rado paaiškinimus. Vis dėlto mums režisieriaus siūlomas žaidimas, kas tikra, o kas ne ir kieno galvoje vyksta filmo veiksmas, neatrodo labai įdomus užsiėmimas.

Filmo siužetas minimalus ir, žinoma, Kaufmanui mažiausiai rūpi. Čia pasakojama apie jauną moterį (Jessie Buckley), kurios vardas tai Liusi, tai Liusija ar Luiza ir kuri gali būti ir mokslininkė, ir poetė, ir tapytoja, ir padavėja. Jos gali apskritai nebūti... Jai kyla abejonių dėl vaikino Džeiko (Jesse Plemons), kurį pažįsta tik šešias ar septynias savaites ir kuris ją pakvietė susipažinti su savo šeima (David Thewlis ir Toni Collette), gyvenančia kažkur gūdžioje provincijoje. Tad porelė leidžiasi į kelionę per vis smarkėjančią pūgą, o žiūrovai – į rimtų psichologinių problemų turinčią sąmonę ir tikrą dialogų apie mūsų vienišą egzistenciją, poeziją, laiką, kiną, psichoanalizę ir dar daug ką virtinę. Kaufmanas nepailsdamas žongliruoja semantinėmis ir kultūrinėmis nuorodomis (net tapetai čia ne šiaip tapetai, o referuoja į Williamo Morriso darbus ir į „Bartoną Finką“ ar „Švytėjimą“), filmo temų diapazonas išties platus, tik spėk gaudytis. Viena jų – kaip kitų žmonių požiūris, vertinimas ir interpretacija formuoja mūsų pačių pasaulio supratimą (ne veltui filme cituojama ir garsios amerikiečių kino kritikės Pauline Kael recenzija apie Johno Cassaveteso filmą „Paveikta moteris“), ar įmanoma užbaigti šią egzistenciją kitų žmonių šešėliuose. Pats filmas, tiesiog sprogstantis nuo įvairiausių citatų ir kultūrinių nuorodų, regis, yra geriausias atsakymas į tai.

Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė