Šiandien ekranuose pasirodo bendros rumunų ir lenkų gamybos animacinis pilno metražo filmas „Kruliko kelias anapus“ („Crulik – drumul spre dincolo“, 2011). Jo pagrindas – prieš kelerius metus Lenkiją sukrėtusi istorija apie kalėjime mirusį neteisingai apkaltintą rumuną. Pateikiame pokalbio su filmo režisiere Anca Damian fragmentus. Visas pokalbis buvo išspausdintas žurnale „Kino“ (2011, Nr. 12).
„Kruliko kelią anapus“ suvokiau kaip protestą prieš tikrovę, kurioje individas pralaimi kovodamas su galingomis institucijomis. Kaip Jūs manote, kur dingo žmogiškas bendrumo jausmas?
Manau, kad dabar susiduriame su pavojinga tendencija tradicines vertybes aukoti vardan griežtų taisyklių. Tačiau netikiu kažkokiais aukštesniais mechanizmais, kurie paveiktų visos žmonijos mąstymo būdą. Nepavyks pakeisti visų, jei nepakeisime kiekvieno atskirai. Todėl man buvo svarbu, kad filmas „Kruliko kelias anapus“ apeliuotų tiesiai į jausmus.
Filmo poveikį jautriam žiūrovui galėčiau palyginti su Steve’o McQueeno „Bado“ sukeltu sukrėtimu.
Man labai patinka „Badas“, mane smarkiai paveikė filmo tema. Tačiau manau, kad mano herojus skiriasi nuo airių aktyvisto. McQueeno filmo Bobby Sandsas buvo tikras didvyris, kuris nuosekliai gynė savo vertybes ir nusprendė už jas paaukoti gyvenimą. Klaudiu Krulikas – tai paprastas žmogus, kuris vieną akimirką nusprendžia kovoti už asmenišką, individualų teisingumą. Šiuo požiūriu jis labiau primena Kurosawos „Antrininko“ herojų – paprastą žmogų, kurį sukilnino jo mirtis.
Man KruliKas iš panašių herojų išsiskiria specifišku ir gana sarkastišku humoru.
Vertinu humoro jausmą. Tai – protingumo įrodymas, jo ypač prireikia tada, kai suvokiame, kaip mažai galime nuveikti konkrečioje situacijoje. Beviltiškoje situacijoje pokštas labiau padeda už pyktį. Klaudiu tai puikiai suprato, be to, kaip ir Pirandello herojai suvokė, kad jo gyvenimas tapo spektaklio elementu. Specifiškas Kruliko humoro jausmas susijęs ir su jo tautybe. Manau, kad sugebėjimas iš tam tikro atstumo pažvelgti į kraštutinę situaciją – vertinga rumuniškos tapatybės dalis.
Rumunų kinas triumfuoja festivaliuose. Gal todėl, kad atspindi labai įvairias tikrovės atmainas?
Mūsų kinas išgyvena pakilimą ir mes visi norime išnaudoti šį laiką kuo geriau, nepaisydami prastos finansinės savo kino padėties. Nors rumunų režisieriai labai skirtingi, manau, juos jungia panašus jautrumo tipas. Tai supranta ir kritikai, kurie mano filmą pavadino „Pono Kruliko mirtimi“, akivaizdžiai susiedami jį su Cristi Puiu „Pono Lazaresku mirtimi“. Manau, kad ir aš, ir Puiu, ir dar keli kolegos stengiamės matyti savo personažus kartu su visais jų prieštaravimais. Norime suteikti jiems teisę būti kartu ir mažiems, ir didiems.
Panašus ambivalentiškumas, regis, įrašytas į Kruliko personažą. Jo psichika stiprėja, nors kūnas silpsta...
Juo labiau Klaudiu tolsta nuo pasaulio, tuo laisvesnis jis tampa ir priartėja prie tiesos, kuri jam tokia svarbi. Turiu pabrėžti, kad visi Kruliką apibūdinantys kontrastai kilo ne pasitelkus mano iš anksto numatytas tezes, bet iš mano intuicijos. Pasirinkau būtent tokį metodą, norėdama suprasti žmogų, kurio niekad nepažinojau asmeniškai, ir norėdama rekonstruoti situacijas, kuriose pati niekad nebuvau atsidūrusi.
Rodomo pasaulio sąlygiškumas puikiai atitinka animacinę filmo formą.
Kuriant „Kruliko kelią anapus“ iš pradžių atsirado dialogų ir jų išsakymo būdo sumanymas. Tik paskui susimąsčiau, kaip prie jų priderinti vaizdus. Supratau, kad geriausiai šiai istorijai tinka animacija, nes ji – postmodernistinė išraiškos priemonė, sugebanti parodyti šiuolaikinį pasaulį tokį, koks jis ir yra. Nuo animacijos neatsiejamas dirbtinumas primena apie tai, kad dabar kiekvienoje tiesoje slypi ir šiek tiek iliuzijos.
