Ne savo batuose

Pietų Korėjos režisierius Bong Joon-ho turi visus svarbiausius Vakarų pasaulio apdovanojimus: „Auksinę palmės šakelę“, „Auksinį gaublį“ ir „Oskarą“ už geriausią metų filmą („Parazitas“, 2019). Šis kūrėjas jau įrodė, kad gali imtis bet kokio žanro ir temos, nors, akivaizdu, labiausiai jį domina socialinė nelygybė. Taigi keistoka, jog, turėdamas tokį įdirbį ir žinomumą, ėmėsi Holivudo produkcijos, juo labiau kad kadaise su kitais korėjiečių kūrėjais aršiai priešinosi holivudiniam turiniui, uzurpavusiam jo šalies rinką, ir labai šmaikščiai pašiepė JAV kariuomenės veiksmus filme „Šeimininkas“ („Gwoemul“, 2006). Tuomet monstras, užgimęs Hano upėje ir medžiojantis žmones, ironiškai tapo Amerikos simboliu.

Taip, Bong Joon-ho jau anksčiau yra dirbęs su Holivudo studijomis („Sniego traukinys“, 2013; „Okča“, 2017) – tuomet tai atrodė kaip strateginė būtinybė, leidusi režisieriui sukaupti kultūrinį ir ekonominį kapitalą. Šįkart tik pats režisierius žino, kodėl sutiko režisuoti veiksmo distopiją „Mikis 17“ („Mickey 17“, JAV, Pietų Korėja, 2025). Nieko čia blogo nebūtų, jei režisierius išlaikytų savo makabrišką ironiją ir distanciją, pasišaipytų iš vakarietiškos, ypač holivudinės, kapitalizmo ir kolonizacijos „kritikos“. Tačiau, deja, naujausias jo darbas labiau primena užsakomąjį projektą nei autorinį kūrinį. 

„Mikis 17“ – tai istorija apie kapitalizmo išvargintą pilką žmogų, kuris po nesėkmingo bandymo įkurti verslą (juk šiais laikais vertė matuojama pagal kiekvieno verslo gyslelę) klimato kaitos nuniokotoje Žemėje užsirašo savanoriu vykti į tolimą planetą. Tai joks didvyris, veikiau nepastovus oportunistas Mikis Barnsas (Robert Pattinson), o jo darbas ekspedicijoje žudo tiesiogine šio žodžio prasme. Mikis turės atlikti juodą darbą – taps bandomuoju triušiu, kol bus išrasta tinkama žmonėms vakcina, kad šie galėtų apsigyventi Nilfheimo planetoje. Bandymai tęsiasi, kol Mikis miršta septyniolika kartų, mat jo kūnas, kam nors nepavykus, vis iš naujo atspausdinamas 3D spausdintuvu, o prisiminimai įrašomi į kietąjį diską. Tačiau monotoniją sudrums įvykis, kai pamanius, kad Mikis 17 žuvo vienos ekspedicijos metu, bus atspausdintas Mikis 18. 

Konteksto dėlei verta paminėti, kad ekspediciją į kitą planetą organizavo milijardierius Kenetas Maršalas (Mark Ruffalo), Žemėje dukart nesėkmingai bandęs tapti politiku ir nusprendęs savo imperiją eksportuoti į kosmosą. Ruffalo vaidinamas lyderis – tai hibridas arba mišinys, kurį galima būtų pavadinti Donaldu Musku arba Elonu Trumpu. Režisierius labai jau nuspėjamuose holivudiniuose rėmuose kuria aiškią abiejų satyrą, pašiepia ne tik kosmines jų ambicijas, bet ir tokį pat ego. Maršalo kalbėjimo maniera net ir naiviausiam žiūrovui primins dabartinį JAV prezidentą – idiotišką, kartais charizmatišką tipažą, apsuptą būrio fanatikų su tokiomis pat raudonomis beisbolo kepuraitėmis. Vis dėlto atidžiau jo pasiklausius akivaizdu, kad tai, ką sako filmo milijardierius (kaip ir tikrieji), neturi jokios prasmės – tai banalybių ir viena kitą paneigiančių vizijų kratinys, o žodis „šou“ patinka labiausiai.

Apskritai šiuo vaidmeniu Markas Ruffalo perlenkia lazdą, tarytum nesuvokdamas, kur vaidina: filme ar „Saturday Night Live“. Jo žmoną įkūnijusi Toni Collette irgi kiek sutrikusi, tarsi bandanti atkurti Tildos Swinton vaidmenį ankstesnėje režisieriaus distopijoje „Sniego traukinys“. Vadinamasis elitas Bong Joon-ho kūryboje beveik visada vaizduojamas groteskiškai, kaip nuo realybės atitrūkusi pamišėlių gauja. Tačiau šįkart tai daroma visiškai nesubtiliai, o pasirodžius filmui, sakykime, JAV, sukels naują pašaipų bangą, tačiau atsakymo, kaip kovoti su tokiais asmenimis, nepateiks. 

Šįkart režisierius, nors ir tiksliai (net per daug akivaizdžiai) perteikdamas socialinę bei klasinę trintį, imasi klouno vaidmens. Tai veikė „Sniego traukinyje“, bet dabar, kai realybė pati savaime baisiai groteskiška, vaizduojamas išnaudojimo ir dehumanizacijos absurdiškumas nebeveikia. Jau seniai darbo klasės atstovai tapę paprasčiausiomis perdirbamomis prekėmis. Režisierius, akivaizdžias etines ir egzistencines problemas įvilkdamas į grotesko apdarą, tariamai kritikuodamas kapitalizmą, kuria eilinį holivudinį blokbasterį, tarytum pataikaudamas ir pačiai industrijai, ir būsimam žiūrovui. Parodijuodamas šiuolaikinio pasaulio patologijas – priklausomybę nuo stambaus kapitalo, etinių ir humanitarinių klausimų nustūmimą į antrą planą, nesąmoningų įstatymų leidimą tik tam, kad žmonės juos pažeistų ir taip patenkintų savo maišto poreikį, Bong Joon-ho atkartoja Orwellą. Dar liūdniau, kad tai daro vakarietiška maniera, o ne kaip garsus Pietų Korėjos režisierius, iš kurio kaskart tikimasi unikalaus ir bekompromisio požiūrio.