Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

...Šiaurės Islandija, 9-ojo dešimtmečio vidurys. Du vyrai – Finas ir Albertas – Islandijos kelių administracijos darbuotojai – leidžia vasarą braižydami baltas kelių linijas. Keliai atrodo begaliniai, jais beveik niekas nevažinėja, tik suklypęs sunkvežimis, kurio vairuotojas retkarčiais pavaišina kelininkus naminuke. Aplink laukinė gamta, kurios Hafsteinno Gunnaro Sigurdssono filmo „Bet kuriuo keliu“ (LRT kultūra, balandžio 2 d. 21 val.) personažai iki tam tikros akimirkos, regis, ir nepastebi. Vyresnysis Finas nori sąžiningai vykdyti šeimos jam pavestą misiją – įdiegti vėjavaikiui Albertui supratimą apie vyriškas ir kitokias vertybes. Tai nebus lengva, nes sunku būtų rasti du skirtingesnius žmones. Tačiau neįmantrūs jų pokalbiai ir tokie pat neįmantrūs konfliktai atskleidžia vis daugiau aplinkybių, viso to, nuo ko abu vyrai nori pabėgti, jei net patys to nesupranta.

Kora Ročkienė

Pokalbis su lenkų aktoriumi Dawidu Ogrodniku

 Šiemet „Kino pavasaris“ rodo vieną sėkmingiausių pastarųjų metų lenkų filmų – Maciejaus Pieprzycos dramą „Noras gyventi“. Jis rodomas naujoje festivalio konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis“. „Noras gyventi“ jau spėjo apkeliauti ne vieną svarbų festivalį ir pelnyti daug prizų. Dalį jų skyrė sužavėti festivalių žiūrovai. Pagrindinį neįgalaus filmo personažo vaidmenį sukūręs Dawidas Ogrodnikas neseniai pelnė du itin prestižinius Lenkijos apdovanojimus – žurnalo „Polityka“ skiriamą „Paszport Polityki“ ir Lenkų kino akademijos „Auksinį erelį“ už geriausią vyro vaidmenį. Pateikiame žurnale „Polityka“ išspausdinto pokalbio su aktoriumi fragmentus. Beje, Ogrodniką galima pamatyti ir kitame konkursiniame lenkų filme – Paweło Pawlikowskio dramoje „Ida“.

Živilė Pipinytė

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

 Aleksejaus Germano „Sunku būti dievu“ – iš tų filmų, kuriuos privalu žiūrėti, nes režisierius priverčia persvarstyti požiūrį į kiną. Suprantama, kad privalu ne kiekvienam, bet tiems, kuriems kinas vis dar yra menas. Jei ne, galima ramiai pažiūrėti kokį nors „Dalaso klubą“ (rež. Jean-Marc Vallé) ir pasitenkinti gerai papasakota bei suvaidinta, aiškiai humanistinę ištarmę formuluojančia istorija. Man regis, net nereikia priminti, kad „Dalaso klubas“ visada turės daug daugiau gerbėjų. Ne todėl, kad jis suprantamas ir aiškus visiems, bet pirmiausia todėl, kad filmo kūrėjų požiūris ne tik į kiną, bet ir į žmogų ar pasaulį taip pat bus priimtinas daugumai. Nes jie – gėrio, tikėjimo žmogumi pusėje. Sakysite, banalu ir per daug patoso, bet juk tai ir yra visų panašių filmų varomoji jėga.

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

Naujas „Neliečiamųjų“ kūrėjų filmas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Tradiciškai pirmas žurnalo „Kinas“ numeris pasirodo prieš „Kino pavasarį“, tad dar neapsisprendę festivalio žiūrovai, manau, įdėmiai perskaitys Santos Lingevičiūtės rekomendacijas, ką pažiūrėti per ateinančias dvi savaites. „Kino pavasaris“ vis ilgėja, bet, matyt, žiūrovams iš to taip pat bus naudos, nes bus galima pamatyti daugiau.

Kora Ročkienė

„Kino pavasaris“ pradeda rodyti „Nimfomanę“

Netrukus Lietuvoje bus pradėtas rodyti naujausias Larso von Triero kūrinys – dviejų dalių filmas „Nimfomanė“. Pirmieji jį pamatys „Kino pavasario“ žiūrovai. „Nimfomanė“ – filmas apie moters sielos demonus. „Demonai“ – raktinis žodis, kai prabylama apie Larso von Triero filmus. Taip pat ir apie jo gyvenimą. Šis neurotikas, hipochondrikas, nepaprastai jautrus ir ypatingu, juodu humoro jausmu pasižymintis menininkas žinomas ne tik autorinio kino gerbėjams. Pasaulyje jis išgarsėjo po 1996 m. filmo „Prieš bangas“. Kiekvienas naujas von Triero filmas sutinkamas kontroversiškai, jis erzina, žadina nerimą, kiekvienas yra žaidimas su žiūrovu. Režisierius kaip joks kitas sugeba manipuliuoti žiūrovų jausmais. Viename interviu jis yra sakęs: „Filmas turi būti kaip akmenukas bate.“ Kitame pridūrė: „Visi judame link pragaro, bet svarbu šį kelią nueiti su šypsena.“ Von Trieras įkūrė kino studiją „Zentropa“. Čia kuriami ne tik jo ar bendraminčių, kuriuos subūrė „Dogmos ’95“ manifestas, bet ir kitų ambicingų Europos režisierių filmai. Von Triero filmografijoje – 35 kūriniai, tarp jų – naujausi „Antikristas“, „Melancholija“, „Nimfomanė“, kurių pagrindinėmis herojėmis tapo moterys. Von Trieras puikiai supranta moters psichiką. Apie tai „Elle“ žurnalistės kalbėjosi su režisieriaus žmona Bente Trier. Straipsnį pateikiame sutrumpintą.

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kovo 12 d. mirė čekų režisierė Vera Chytilova (1929–2014) – viena žymiausių čekų Naujosios bangos kūrėjų. Ji kūrė vaidybinius ir dokumentinius filmus, rašė scenarijus, vaidino. Debiutinis Chytilovos filmas „Apie kažką kita“ („O něčem jiném“, 1963) pranašavo čekų kino atgimimą. Paradokumentiška, neprofesionalių suvaidinta dviejų jaunų moterų – namų šeimininkės ir sportininkės gimnastės – gyvenimo kronika buvo pionieriškas feministinis esė.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Užmetęs akį į ką tik praėjusių švenčių vaizdus per televizorių supratau, kad jos pradeda priminti vestuves. Piršliai melagiai ir vėl svarbūs (tik kas juos nubaus?), tauta vis dar jaučiasi lyg nekalta mergina, kurią būtinai reikia suvilioti, nes kitaip neišsirinks jaunikio, fone visąlaik skamba tai, ką lietuviai kažkodėl laiko pramogine muzika. Visa tai vyksta Katedros aikštėje ir jos apylinkėse. Jei Dievas turėjo laiko akies krašteliu pažiūrėti, kas ten vyksta, bijau, kad nesuprato mūsų.

7MD

„Kino pavasario“ filmai, kuriuos būtina pažiūrėti „7 meno dienų“ skaitytojams

Kasmet vis daugėja ne tik „Kino pavasario“ filmų, bet ir dienų. Iš didžiulės šiųmetinio festivalio programos išrinkome filmus, galinčius sudominti tuos žiūrovus, kurie pasiilgo tikro kino, nesivaiko kino madų ar paviršutiniškų apžvalgininkų nuomonės ir nori kartu su filmų kūrėjais vaikščioti ne raudonais kilimais, o naujais, kartais net nepramintais takais. Žinoma, tie keliai ne visada atves tiesiai prie šedevro, bet klajoti tikrai bus įdomu.