Aleksejaus Germano „Sunku būti dievu“ – iš tų filmų, kuriuos privalu žiūrėti, nes režisierius priverčia persvarstyti požiūrį į kiną. Suprantama, kad privalu ne kiekvienam, bet tiems, kuriems kinas vis dar yra menas. Jei ne, galima ramiai pažiūrėti kokį nors „Dalaso klubą“ (rež. Jean-Marc Vallé) ir pasitenkinti gerai papasakota bei suvaidinta, aiškiai humanistinę ištarmę formuluojančia istorija. Man regis, net nereikia priminti, kad „Dalaso klubas“ visada turės daug daugiau gerbėjų. Ne todėl, kad jis suprantamas ir aiškus visiems, bet pirmiausia todėl, kad filmo kūrėjų požiūris ne tik į kiną, bet ir į žmogų ar pasaulį taip pat bus priimtinas daugumai. Nes jie – gėrio, tikėjimo žmogumi pusėje. Sakysite, banalu ir per daug patoso, bet juk tai ir yra visų panašių filmų varomoji jėga.
Germano požiūris į žmogų ir pasaulį visiškai kitoks. Nuo pat pirmųjų „Sunku būti dievu“ kadrų žiūrovas panardinamas į purvą, išmatas, vėmalus, snarglius, supriešinamas su totalia žmogaus menkybe ir pasmerktumu likti dvikoje utėle. Ir visai nesvarbu, kad Germanas remiasi sovietinių „šestedesiatnikų“ garbintų brolių Strugackių romanu. Pats būdamas „šestedesiatnikas“, Germanas iki mirties išsaugojo rusų inteligento idealus ir neapykantą konformistams, bet atsisakė tenkintis filosofiška ironija kaip vieninteliu ginklu.
„Sunku būti dievu“ yra ne tik jo opus magnum, bet ir nuosprendis pasauliui. Vienintelis ir nebeapskundžiamas. Vis dėlto, manau, tai ir yra didžioji filmo silpnybė, nes, kitaip nei ankstesniuose filmuose, „Sunku būti dievu“ Germanas pasijuto filosofu, vieninteliu, kuris žino tiesą. Ankstesniuose jo filmuose tokių tiesmukų teiginių nebuvo. Greičiau atvirkščiai, rodydamas absurdiškus žmonių likimus ir dar labiau absurdišką jų laimės siekį, panardindamas žiūrovus į beveik fiziškai juntamus kvapus ir garsus, Germanas sakė iš esmės tą patį, tik darė tai leisdamas prisiliesti ne tik prie personažų kasdienybės, bet ir prie jų svajonių, jausmų, trapių iliuzijų. Filosofija ir metaforos atsirasdavo ten, kur jų negalėjo būti – apšnerkštame viešbučio kambaryje, kur bando nusižudyti nevykėlis rašytojas, šaltame karo metų vagone, kur susitinka du bedaliai, visur ten, kur žmogus lieka bejėgis prieš nežinomas ir jam prievarta primestas taisykles.
„Sunku būti dievu“ palieka vieno begalinio kadro įspūdį. Atrodo, kad klajoji po Germano įsivaizduotus viduramžius kaip kilnusis Rumata (Leonidas Jarmolnikas) ir negali iš ten ištrūkti. Prieš keliasdešimt metų iš civilizuotos Žemės į kitą planetą atskridęs mokslininkas turi apsimesti dievo sūnumi, kad galėtų likti tik stebėtoju, istorijos fiksuotoju ir nesivelti į vietos gyventojų konfliktus. Germano Rumata taip pat išsaugojo „šestedesiatniko“ bruožų – jis mėgsta džiazą, cituoja Boriso Pasternako – daktaro Živago „Hamletą“, yra ironiškas ir ciniškas, nors jo metalinė pirštinė filmui įpusėjus vis labiau primena archajiško grobuonio nagus.
Ant Rumatos kaktos pritvirtinta kamera filmuoja viską, bet iš to jokios prasmės. Germanas nuolat ją priverčia pamiršti, fiksuodamas kitą, nematomą kamerą, į kurią kreipiasi įvairūs filmo veikėjai. Juos įsiminti sunku, jie visi vienaip ar kitaip pažymėti degradacijos, bet iš tikrųjų yra tos begalinės freskos, kurią mūsų akyse kuria režisierius, fragmentai. Freska įspūdinga, ji primena Bruegelį, Boschą, Dürerį kartu sudėtus, bet taip režisierius, regis, jos gausius veikėjus paverčia dar abstraktesniais. Germanas nutrina ribas tarp masuotės ir pagrindinių herojų, bet kartu ir atsisako konkretizuoti totalitarinį blogį, kurį, tarkime, knygoje įkūnija Rebė. Todėl galų gale visai neaišku, kodėl juodieji yra blogesni už pilkuosius: ir Arkanaro užkariautojai, ir užkariautieji susilieja į vieną siaubingą prievartos instaliaciją. Tačiau juk būtent garsioji frazė apie tai, kad po pilkųjų būtinai ateina juodieji, ir buvo filmo sumanymo išeities taškas. Ši mintis nuolat skatino Germaną grįžti prie jaunystės sumanymo, kuris liko neįgyvendintas net kelis kartus, o pirmąkart – dar atmintiną 1968-ųjų rugpjūtį, kai sovietų tankai „vadavo“ Prahą.
Man pasirodė, kad toje milžiniškoje instaliacijoje dingsta ypač meistriškos ilgosios Germano mizanscenos, kurių įmantri judėjimo kreivė visada gniauždavo kvapą. „Sunku būti dievu“ jų, žinoma, yra ir nepaprastai įspūdingų, su netikėtais perėjimais nuo stambaus prie vidutinio plano ar atvirkščiai, bet vis dėlto lieka statikos įspūdis. Matyt, todėl, kad visą filmą Germanas plėtoja tą pačią mintį ir ji nesikeičia: žmonija niekad neišsikapstys iš dugno, meno nušvitimai bus laikini ir apdergti kaip tas freskos fragmentas, pro kurį praslenka ir pilkieji, ir juodieji. Viskas yra beprasmiška. Šita tragiška išvada Germanui buvo svarbi, gal todėl kartu su ja tragizmo įgyja ir režisieriaus likimas. Tačiau nepaisant viso to Germano verčiamo išgyventi siaubo, filmas nesukrečia. Prislegia, priverčia suvokti civilizacijos ir istorijos absurdą ar net grožėtis iš žmogaus pilvo krentančiais viduriais bei visais purvo arba sniego pilkumo atspalviais, bet nesukrečia. Juk atsisakydamas katarsio (Rumatos atsisakymas palikti planetą ir grįžti atgal į Žemę juo netampa) Germanas tarsi paneigia pats save.
„Sunku būti dievu“ pasiekė mus jau apaugęs legendomis, kurias skatino Germano filmavimo aikštelėje kurti dokumentiniai filmai (iš jų labiausiai įsiminė 2003 m. Piotro Šepotiniko „Germanui šiandien 122 ir 85“), režisieriaus maksimalizmas ir genijaus aureolė. Šis „Kino pavasaris“, be abejo, išliks prisiminimais pirmiausia apie Germano filmų retrospektyvą, susitikimus su jo našle Svetlana Karmalita ir ta ypatinga susikaupimo atmosfera, kuri lydėjo pirmąją „Sunku būti dievu“ peržiūrą „Vingyje“.
Kai rašau šias eilutes, festivalis dar net neįpusėjo, bet jau ima varginti tuštybių mugės atmosfera (automobiliai, vakarėlių šurmulys, šokiai, kitokios fojė atrakcijos) ir gausybė filmų, kurie lyg balastas pradeda gožti vertingiausius „Kino pavasario“ kūrinius. Duoklė, kurią festivalis atiduoda masinei kultūrai, pradeda priminti Germano kartėlį, nors vis dėlto didžiausia šių dienų civilizacijos grėsmė yra jos infantilizmas. Tobula iliustracija – Nepriklausomo Amerikos kino programoje parodytas Johno Krokidaso filmas „Nužudyk tuos, kuriuos myli“. Tai neapsakomai naivus pasakojimas apie Alleno Ginsbergo jaunystės metus Kolumbijos universitete, kur poetas susidraugavo su Jacku Keruacku ir Williamu S. Burroughsu. Pirmasis seksas su vyru, narkotikai, maištas filme rodomi lyg sovietinio didvyrio Pavelo Korčiagino žygiai romane „Kaip grūdinosi plienas“. Suprantu, biografinis filmas visada liks biografiniu, bet Danielis Radckliffe’as būsimojo „Staugsmo“ autoriaus vaidmenyje – pati tikriausia karikatūra. Apie asmenybę, jos brendimą, pastangas rasti tikrąją tapatybę nėra nė kalbos. „Nužudyk tuos, kuriuos myli“ primena „žmonių“ žurnalų pasakojimus apie garsius menininkus, kur dominuoja „kas, su kuo, kur, kada“. Visą filmą Radkcliffe‘as vaidina, atsiprašau, vienintelę veido išraišką – lyg Ginsbergas būtų Haris Poteris stebuklų šalyje.
P.S. Prašymas festivalių rengėjams.
Jei jau duodate akreditacijas žmonėms, kurie nežino, kaip elgtis kino teatre, būkit geri, prie akreditacijų pridėkite ir instrukcijas, aiškinančias, kad tikruose kino festivaliuose seanso metu akredituotieji nežiaumoja spragėsių, valandą ar daugiau negurkšnoja arbatos su citrina arba kitokių gėrimų, su draugais garsiai neaptarinėja filmo veikėjų taip, lyg sėdėtų namuose priešais televizorių, išmaniaisiais telefonais netvarko pašto ir kitokių reikalų (reikalai palauks, juk ne valstybinės svarbos), nešiojamame kompiuteryje neieško savo nuotraukų populiariuose tinklalapiuose. Visa tai trukdo žiūrėti ir suprasti filmą. Sėdintiems šalia – taip pat.
