Džiazmenas ir kitos svarbios figūros

Eglės Gineitytės parodos, arba tam tikro laiko ir erdvės vienijamos kūrinių kolekcijos, dažnai atsiranda išprovokuotos kokios nors ypač koncentruotos būsenos, potyrių, išgyvenimų. Kažkada buvo Pietų Prancūzija su levandų laukus ir tenykštes giraites primenančio kolorito motyvais (taip atrodė kūriniai po plenero tuose kraštuose) arba paprastas ėjimas į sodą, kur menininkė praleidžia daug laiko vasarą. Tačiau Gineitytės vaizduotės iškrovos tapyboje – nebūtinai kelionės ar kažkoks fizinis atsitraukimas nuo kasdienybės. Tai gali būti kad ir jos mėgstama prieblanda – tarpinis metas tarp dienos ir atslenkančių sutemų, panardinanti supančią aplinką į keistą, mistinę atmosferą, ištrinanti aštrias objektų briaunas, sušvelninanti geometrines formas. Arba – „teleportacija“ į praėjusį laiką, kuriame apibendrintai kalbama apie tapsmą tapytoja ir tame kelyje lydinčią dvasinio autoriteto figūrą (2023 m. Vilniaus rotušėje veikusi paroda „Mokytojas ant akmens“).

Naujausioje Gineitytės parodoje „Prieškopio kabinetai“ – ir vėl „fizinių“ kelionių, tik šįkart į Kuršių neriją, atspindžiai, besiskleidžiantys daugybe skirtingų nuotaikų ir būsenų. Žodį prieškopis, kurį, pasak menininkės, jai ištarė paslaptingas pajūriu ėjęs džiazmenas, turbūt tikrai išrado jiedu kartu su vietos gamtos stichijomis, nes lietuvių kalbos žodynuose jo nerasime. Gineitytės tapybinio ir metaforiško mąstymo sistemoje tai turėtų reikšti (kaip ir slėpiningosios prieblandos atveju) kažką tarpinio. Galbūt tai jausmas prieš kam nors įvykstant ar atsitinkant, prieš įžengiant į menamą teritoriją. Bet kartu ir nuoroda į konkrečią vietą, kurioje ji buvo, ir į tam tikrą specifinę gamtinę vietovę. Kuršių nerijos palvės, savitu grožiu įkvėpusios Eglę abstraktiems tapybiniams dienoraščiams, ir yra „tarpinė“ tenykščio peizažo dalis. Kaip rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, tai gamtos žemuma tarp apsauginės kopos ir slenkančiųjų kopų, susidaranti iš jūros smėlio, atpustyto vėjų nuo paplūdimio. Paviršius būna plynas, kauburiuotas, duburiuotas, gubrėtas. Lietuvoje palvės susidaro pajūryje, pamaryje, Kuršių nerijoje – apaugusios mišku, žolėmis, krūmokšniais.

Gineitytės darbuose taip ir liekama toje būsenoje prieš. Tikėtinas, laukiamas „kažkas“ neįvyksta. Vietoj kulminacijos, „išrišimo“ – lėtas, slenkantis buvimas, tarsi tas pustomas kopų smėlis, kurį atsitiktinai neša tam tikros, besikeičiančios krypties vėjas. Būtent ši būsena ir yra tikrasis tikslas ir siekinys – būti prieš: prieškopyje, prieš sutemas, prieš atsiveriant kažkokiam vaizdui. Tai menininkei pavyksta skirtingais būdais ir priemonėmis – pasitelkiant itin stipriai apibendrintą, redukuotą gamtos ar žmogaus figūros formą, fragmentavimą, taupią, tačiau subtiliai niuansuotą spalvinę gamą. Beje, spalvos požiūriu šįkart Gineitytės kūriniai išsitenka kažkur tarp gilios juodos, pilkos ir šiltos rausvos bei gelsvos atspalvių. Visai kaip toje dviprasmiškoje paros akimirkoje – tarp šviesos ir tamsos, tarp ryto ir vakaro, tarp esaties ir ką tik praėjusio laiko.

Per parodoje vykusį susitikimą su žiūrovais Gineitytė pasakojo apie atsitraukimą nuo peizažinės kūrybos, arba – nuo „grynojo“ peizažo. Nors „atpasakojamųjų“ gamtovaizdžių ji turbūt niekada netapė, galima sutikti, kad dabartiniai gamtos motyvai yra stipriai apibendrinti iki tam tikrų persiliejančių spalvinių plotų, kartais visai kaip praėjusio šimtmečio potapybinėje abstrakcijoje – iki lokalios spalvos, sąmoningai mechaniškai užtepto dažų ploto. Tapytoja nuoširdžiai pasakojo ir apie „buitines“, žemiškas kūrybos aplinkybes: pamatytą vaizdą ir jo tapimą paveikslu, dažus, su kuriais dirbo, įvairias naudotų spalvų istorijas (mėlyna indigo iš sutraiškytų uogų, kolegių grafikių dailės mokykloje patarimai naudoti spaudos dažus, norint išgauti itin juodą spalvą). Dar paminėta ir porėmio kryžma, neplanuotai besišviečianti per ploną drobės sluoksnį, kurią norėjosi įveikti, užmaskuoti, bet galų gale ji tapo paveikslo dalimi. Taip pat – ploni kuoleliai, pažymėti ryškiais „signaliniais“ oranžiniais brūkšniais, kuriais apkaltos kelios vieno tapybos kūrinio kraštinės, – tokie, pasirodo, smaigstomi Kuršių nerijoje atliekant miškotvarkos darbus.

Gamta Gineitytei, žinoma, vis vien išlieka atspirties tašku ir stipriu kūrybiniu impulsu. Pats parodos pavadinimas, nurodantis į gamtinius „kabinetus“, skamba tarsi nūnai populiarios kraštovaizdžio kūrimo tendencijos atspindys, kai sodas formuojamas atskirais „kambariais“, kurie ne tik atlieka tam tikrą funkciją, bet ir tarnauja kaip priebėga, vieta pasislėpti nuo pašalinių akių, atsiskirti ir ramiai pabūti su savimi. Tačiau kartu jos kūryba kuo toliau, tuo stipriau dvelkia visai ne „fizika“ ir daiktų pasaulio reikalais, o metafizika, kai gamta nebėra „vaizdas“, o vien tik spalva, potėpis ir jo virpėjimas, kartais – jautrus rastų daiktų, (ne)atsitiktinis pačios drobės netobulumų ir defektų pritaikymas. Beje, iškalbingas sutapimas: Monikos Krikštopaitytės kuruojama paroda VGMC galerijoje „Kairė–dešinė“ (2025 vasario 17–kovo 28 d), kurioje dalyvauja ir Eglė Gineitytė, vadinasi „Vidiniai kambariai“.

Taip pat Gineitytės kūryboje vis dažniau iškyla tai vienas, tai kitas antropomorfinis personažas, arba – figūra. Kažkada buvo minėtas Mokytojas, už kurio simbolio galėjai numanyti slypint konkrečius menininkus, su kuriais Eglė yra susidūrusi. Dabar – kažkoks džiazmenas, dalyvavęs trumpoje istorijoje, atskiru tekstu išrašytoje greta eksponuojamų paveikslų. Savo darbuose menininkė trečiuoju asmeniu nuolat kalba ir apie save. Sėdinti, gulinti, gamtos fone boluojanti archetipinė figūra – nuolatinio vidinio dialogo su savimi išraiška, emocinio atsitraukimo, savistabos ženklas.

Gineitytei svarbus ir tekstas – mintys, idėjos, visavertiškai dalyvaujančios parodoje greta tapybos kūrinių ar piešinių. Taip pat – savitų, nedažnai kasdienėje kalboje skambančių žodžių, frazių vartojimas. Ne dėl manieringos, įmantrios kalbos efekto, o dėl noro rasti tinkamą, asociatyvų apibūdinimą. Pavyzdžiui, paveikslo pavadinimas „Šilkmedžio apribai“ (2025) ir nusako medžio lajos vaizdinį, ir kelia mintį apie kalbą, jos svarbą. Iš tiesų, vieną parodoje eksponuojamų kūrinių Gineitytė dedikuoja Ludwigui Wittgensteinui ir jo mąstymui apie kalbą, jos logiką ir galimybes paaiškinti pasaulio sandarą.

Jau parodai vykstant pasklido žinia, kad Gineitytė apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija. Gražus sutapimas – paroda ir apdovanojimas tarsi persidengė ir kartu patvirtino tai, ką jau ir taip seniai žinojome: Eglė Gineitytė yra svarbi šiuolaikinio meno asmenybė. Jautri, trapi, kartu – stipri ir pasitikinti savimi, gebanti pamatyti ir perteikti paprastus, pirmapradžius dalykus kaip stebuklingą, transformuojančią patirtį.

Paroda veikia iki balandžio 4 d.

„The Room“ galerija (Polocko g. 17, Vilnius)