Dar vienas ėjimas

Patirtys, kurios ramina, primena, sugrąžina į pradžią, leidžia išgirsti tylą tarp dviejų minčių; patirtys, kurios žeidžia, bet atveria, kurios klaidina, bet moko abejoti, leidžia paklysti tam, kad rastum kryptį; patirtys, kurios sugrąžina vaikystės žaidimą, o jų taisyklės kuriamos čia ir dabar; patirtys, kurios primena, kad kiekvienas fragmentas yra visumos atspindys, kad atsitiktinumai daug ką lemia; patirtys, kurios leidžia būti – be vaidmens, be išankstinio atsakymo; kurios tampa tiltu tarp savęs ir kito, tarp žaidimo ir tikrovės, tarp akimirkos ir amžinybės. Patirtys, kurios švenčia gyvenimą.

Ringailės Marcinauskaitės paroda „Švęskim gyvenimą“ veikia kaip daugiasluoksnė struktūra: ji apima žaidimus, filosofiją, medžiagiškumo tyrimus ir emocinę refleksiją. Įžvalgų ieškočiau 1938 m. paskelbtame Nyderlandų istoriko ir kultūrologo Johano Huizingos traktate „Homo ludens“ („Žaidžiantis žmogus“). Jis skirtas šio fenomeno analizei ir jo reikšmei žmogaus civilizacijoje. Pasak Huizingos, pati kultūra – kalba, mitas, kultas, mokslas – turi žaidybinę prigimtį, žmogaus kultūra gimsta ir skleidžiasi žaidime.

Pirmas įspūdį sukeliantis ekspozicijos akcentas – ekspresyvi spalva ir dinamiška kompozicija. Tačiau ilgiau pabuvus erdvėje tampa akivaizdu, kad paviršinis vizualinis intensyvumas tėra pirmasis sluoksnis. Paroda sudėliota tarsi menininkės dirbtuvių išklotinė, ekspozicija sudaryta iš tapybos ir „netapybos“ paveikslų, instaliacijų ir objektų, kuriuos galime stebėti, analizuoti ir, svarbiausia, judinti, liesti, perkelti iš vienos vietos į kitą.

Kaip žaidžia vaikai? Žaidime, neturinčiame tiesioginių aliuzijų į patirtus ar perpasakotus įvykius, atsiranda išgalvotas pavadinimas ir veikėjai, tik fragmentiškai susiję su realybe. O jei pritrūksta loginės jungties, siejančios siužetą ir personažus – tarkime, kai suaugęs žmogus paklausia: „kas bus toliau?“ ar „koks kitas žingsnis?“, – žaidimo eiga kuriama spontaniškai, čia ir dabar. Jeigu paklaustume vaiko, žaidžiančio kapitoną, „kur tavo laivas?“, jis galėtų atsakyti visiškai rimtai – „burės yra, laivo nėra“ (suprask, jis ten toli, už horizonto). Mes nežinome, ar laivas numanomas, ar jis artėja, ar tolsta. Greičiausiai taip ir nesužinosime, nes vaikas jau meta kito žaidimo kauliukus.

Bet kas vyksta, kai žaidžia suaugusieji? Parodos autorės kūrybai būdinga žaidimų struktūrų ir tapybos integracija – savotiška geimifikacija, kai žaidimo modelis, tam tikros jo taisyklės pasitelkiamos socialinėms ir psichologinėms temoms tyrinėti. Žaidimas čia veikia ne kaip pramoga, o kaip analizės ir refleksijos įrankis – būdas kalbėti apie santykius, pasirinkimus, galios mechanizmus ar net vidinį gijimo procesą.

Ne mažiau svarbus ir žaismingas eksperimentavimas medžiagomis. Pasitelkdama tiek tradicines, tiek netradicines priemones, menininkė medžiagiškumą traktuoja kaip idėjinės paieškos pradžios tašką. Paviršius, faktūra ir medžiagų sandūra tampa reikšmės kūrimo erdve, atspindinčia šiuolaikinį susidomėjimą materialumu ir jo raiškos galimybėmis.

Vienas ryškiausių parodos bruožų, be abejo, interaktyvumas. „Šachmatai“, „Saldus miškas“, „Liūtas pusiau dėlionėje“, „Kur dingo vėžiukas“ – tai kūriniai, realizuojami tik per žiūrovo veiksmą. Šis aspektas tiesiogiai rezonuoja su reliacinės estetikos teorija, kai menas suvokiamas kaip socialinių santykių kūrimo laukas. Žiūrovas nėra tik stebėtojas – jis bendrakūrėjas. Neatsitiktinai menininkė parodoje veda ekskursijas ir taip savotiškai kolekcionuoja emocijas būsimam kūrinių ciklui.

Pasak dailininkės, ji ieško autentiškumo pasitelkdama žmogaus stebėtojo poziciją ir kasdienybės, istorijos bei amžinybės sąveikos tematiką, tačiau sykiu kalba supaprastinta, kasdiene kalba. Joje kartais išryškėja saldokas idealizmas ar estetinis perteklius. Čia galima įžvelgti tam tikras paraleles su JAV tapytoja Katherine Bernhardt, kuri vaikiška grafine maniera vaizduoja personažus be iliuzinės perspektyvos, logiškų mastelio santykių ar atmosferinio gylio.

Vis daugiau menininkų šiandien nagrinėja tapatybės, paveldo, atminties ir kultūrinio hibridiškumo temas – pasitelkdami simboliką, asmenines mitologijas ir žaismingas reinterpretacijas. Ši tendencija atspindi pasaulį, kuris vis labiau suvokia daugialypiškumą, intersekcionalumą ir sluoksniuotą tapatybės prigimtį. Taip „žaidimas“ peržengia pramogos ribas ir yra transformuojamas į gyvenimo struktūros modelį – schemą, kurioje susikerta strategija ir intuicija, kontrolė ir atsitiktinumas. Šiame kontekste galima prisiminti Carsteno Höllerio kūrinius: jis pasitelkia žaidybines situacijas pasirinkimo mechanizmams ir psichologinėms būsenoms tirti.

Marcinauskaitės kūryboje akcentas vis dėlto perkeliamas į kameriškumą ir intymią patirtį – čia nėra laboratorinio eksperimento ar eksperimentinės ironijos. Žaidimas tampa ne provokacija, o susitelkimo ir refleksijos forma. Ekspozicija primena struktūruotą žaidimo erdvę, kurioje išbarstyti objektai funkcionuoja kaip socialinių santykių ir galios projekcijų metaforos. Suaugusiojo bandymas „patobulinti“ žaislą tampa analogija pastangai koreguoti kitą – perrašyti elgesio taisykles, primetant savąjį pasaulio modelį. Šią įtampą dailininkė sprendžia žaidimuose užkoduotu dalijimosi-(su)jungimo principu, leidžiančiu skirtingoms medijoms, technikoms ir žanrams susitelkti į vieną semantinį lauką. Jų susiliejimą lemia ne formali įvairovė, bet nuoseklus siekis kurti patyriminę erdvę, kurioje medžiaga, vaizdas ir veiksmas veikia kaip tarpusavyje susiję elementai.

Parodoje, kaip ir autorės tapyboje, atsisakoma klasikinės erdvės logikos bei akademinio modeliavimo tikroviškumo. Nuoširdžiai tiesmukas, tačiau kartu ir lyrinis santykis su motyvu leidžia kiekvienam kūriniui veikti savarankiškai. Aliejus, akrilas, reljefinės pastos, popierius, epoksidinė derva, skaitmeninės technologijos – ši įvairovė liudija nuolatinę technologinę paiešką ir sąmoningą eksperimentavimą. Medžiaga čia nėra neutrali ar vien techninė priemonė. Ji veikia kaip savarankiška kalba. Tam tikra prasme ši strategija primena britų tapytojo Alvaro Barringtono praktiką. Jis tapyba ir netapybinėmis medžiagomis (siūlais, smėliu ir pan.) kuria savitą šamanišką ritualą, o kūrybą apibūdina kaip siekį švęsti su bendruomene taip, kaip ji pati to norėtų.

Ekspozicijoje matome naiviojo meno tendencijai artimų žaismingų, ekspresyviai tapytų (teptuku ištaškuotų, sušiauštų) drobių, kurios veikia kaip konceptualesnių objektų vizualinis fonas. Ši plastinė nuostata primena Takashi Murakami popestetiką, kai žaismingumas derinamas su kultūrinėmis potekstėmis. Tęsiant galima įžvelgti sąsajų ir su XX a. Japonijos avangardu: Yayoi Kusamos mikro-makro struktūrų ritmika arba Ryuji Tanakos organiškos formos ir medžiagiškumo samprata, nihon-ga tradicija, pasižyminčia plokštumine tapyba ir natūralių mineralinių pigmentų naudojimu.

Ryškios, komerciškai intensyvios spalvos, grafinės formos, netgi buitinės ar kasdieniškai vartotojiškos estetikos elementai veikia kaip sąmoningas galerijos erdvės rimtumo neutralizavimas. Šiame kontekste galima prisiminti satyrine antropologija persmelktas brito Martino Parro fotografijas, pasižyminčias sodriomis spalvomis, dirbtinumo efektu ir gebėjimu kasdienybėje atrasti humorą bei subtilią ironiją. Panašiai ir Marcinauskaitės kūryboje estetinė spalvos „perdozavimo“ strategija gali būti suvokiama kaip sąmoningas pasirinkimas, būdas demaskuoti rimties, reprezentatyvumo ar „aukštojo meno“ konvencijas. Menininkė stengiasi išspausti maksimumą – iš veiksmo, medžiagos, spalvos, optinių efektų, padrikų tekstinių nuorodų, nuolat mutuojančios technikos. Kamerinio formato retrospektyvinė paroda leidžia patirti madingą sulėtėjimą, kuris šiuolaikinėje vizualinės perkrovos kultūroje atrodo kaip beveik radikalus gestas: sustoti prie kūrinio, ranka perbraukti instaliaciją, pamedituoti prie dėlionės fragmento, sukalbėti teksto pradžioje surašytą patirčių mantrą.

Paroda veikia iki vasario 28 d.

Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus (Putvinskio g. 64, Kaunas)