Tarp estetinio pasigėrėjimo ir tautinės savimonės

Retai tenka lankytis vieno kūrinio parodose, todėl dar gruodžio pradžioje LNDM Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda (kuratorės Aistė Bimbirytė, Gabija Kasparavičiūtė-Kaminskienė, Joana Vitkutė), kurioje eksponuojamas vienas Vincento Slendzinskio (1838–1909) paveikslas „Vaidilutė“ (1873), suintrigavo. Kūrinio autorius istoriografijoje minimas kaip vienas produktyviausių XIX a. dailininkų, pasižymėjusių žanrinės įvairovės atžvilgiu neapsiribojančia kūryba: Slendzinskio palikimas apima portretus, religinę tapybą, mitologines, istorines, buitines kompozicijas ir kt. Nors dailininkas dažniausiai aptariamas akademinio realizmo kontekste, savo kūriniuose jis nevengdavo ir XIX a. pab.–XX a. pr. neoromantizmui būdingų temų. Šiuo požiūriu „Vaidilutė“ puikiai įsiterpia į gretimose salėse veikiančios parodos „Romantizmai“ (kuratorės Aistė Bimbirytė, Gabija Kasparavičiūtė-Kaminskienė, Dalia Tarandaitė, Joana Vaitkutė) kontekstą, tarsi pratęsdama neoromantikų aukštintą nacionalinės dvasios idėją, puoselėtą praeities, liaudies mitologijos tematiką. Ekspozicija kuriama susiejant estetinį pasigėrėjimą ir kultūrinę reikšmę, kurią „Vaidilutė“ įgyja Lietuvos tautinės savimonės kontekste.

Nedidelėje tamsioje ekspozicijos salėje tarp baltų širmų įvyksta pirmas žiūrovo ir kūrinio susitikimas. Mano patyrimu, jis pagrįstas estetiniu suvokimu ir prasideda akimis bandant aprėpti viską, kas regima. Stačiakampėje vertikaliai eksponuojamoje drobėje vaidilutė įkomponuojama rėmą imituojančio ovalo centre. Jaunos mergelės figūra matoma iki kelių, visu kūnu atsisukusi į žiūrovą: ji amžiams sustingsta brendanti iš fone tyvuliuojančio vandens arba slenkanti per ją supančią pievą. Vaidilutė vilki šviesų, lengvą drabužį, kurio draperijos sukuria švelnaus judesio įspūdį, o galvą puošia vainikas. Ant kaklo kabo greičiausiai iš stiklo ar gintaro karoliukų suvertas papuošalas su ornamentuotais trapecijos formos kabučiais, o iš po ausis beveik dengiančių lengvai banguojančių plaukų išnyra ir spindesio prideda apvalūs auskarai.

Vincento Slendzinskio „Vaidilutė“ – tai simbolinis, apibendrintas lietuvių tautosakai reikšmingos figūros atvaizdas, dėl sušvelnintų bruožų ir jų individualumo stokos nepasižymintis portretiškumu. Vis dėlto įtaigumą dailininkas pasiekia perteikdamas ne tiek psichologinę įtampą, kiek kontempliatyvią atmosferą kuriantį ramų žvilgsnį. Nors šis ir neišduoda mergelės minčių, žvilgsniu ji tarsi pripažįsta esanti matoma; taip išsisklaido riba tarp stebinčiojo ir stebimojo – neaišku, kas yra kas.

Išgyvenamą pasigėrėjimą sustiprina ir dailininko pasirinkta šiltų–šaltų atspalvių kontrastais paremta paletė. Fone panaudodamas melsvai žalsvus tonus, Slendzinskis ne tik sukuria įtikinamą nakties peizažą, paslaptinga ramybe dvelkiančią atmosferą, bet ir suintensyvina pro merginos pirštus besiskverbiančios šviesos efektą. Minkštai modeliuojant šešėlius šviesa išsisklaido tamsoje paliesdama vaizduojamosios krūtinę, kaklą, rankas ir veidą. Ši kompozicijai gyvumo ir šilumos suteikianti gelsvai oranžinė liepsna tampa aliuzija į vaidilutę kaip į baltų žynę, saugančią šventąją ugnį. Ji taip pat prikausto žiūrovo dėmesį, sulėtindama paveikslo pažinimo procesą: regimas vaizdas suvokiamas kaip nekintantis momentas, todėl pirmąją akimirką kilęs pasigėrėjimas, pamažu įsitraukiant į „Vaidilutės“ tylą, skleidžiasi ir stiprėja.

Tačiau „Vaidilutė“ nėra vien estetinio pasigėrėjimo objektas; ji – sakralumo įgavusi tautiškumo vizija. Pastaroji čia nėra perteikiama per konkrečius istorinių įvykių ar heroizuotų asmenybių pavyzdžius, neveikia per įamžinamų didingų praeities tvirtovių peizažus. Tautiškumo vizija paveiksle patiriama kaip bendra dvasinė būsena, kurioje tautinė savimonė virsta nekintančia vertybe. Ją žiūrovas atpažįsta savarankiškai, nes ramybe, susikaupimu, saugumu ir gyvybe dvelkianti moters figūra intuityviai asocijuojasi su tautine tapatybe. Čia suveikia anksčiau minėtas vaidilutės bruožų apibendrinimas: individualumo atsisakymas, paveikslo nepaverčiant konkretaus žmogaus portretu, suteikia kūriniui mistikos, universalumo ir išsaugo ilgalaikę simbolinę reikšmę. Taip romantikų puoselėjama vizija išgyvenama, patiriama nepriklausomai nuo konkretaus žinojimo ar laiko tėkmės.

Pratęsiant kūrinyje įamžinamos tautiškumo vizijos aspektą, Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojama „Vaidilutė“, ko gero, tebėra aktualus kūrinys. XIX a. rusifikacijos kontekste ji galėjo veikti tiek kaip tuo metu tremtyje gyvenusio tapytojo laisvės šauksmas ar namų ilgesio refleksija, tiek kaip atsakas į juntamą kultūrinį, socialinį spaudimą, o konfliktų ir dirbtinumo veikiamame šiuolaikinio žmogaus pasaulyje Slendzinskio paveikslas siūlo kitokio tautiškumo sampratą. Omenyje turiu tai, kad dabartinėje kasdienybėje dažnesnis performatyvus, o ne asmeniškas tautiškumas. Galbūt siekdami bendruomeniškumo, o gal tiesiog norėdami būti pastebėti esame linkę demonstruoti savo tautinę savimonę viešai. Be abejo, tokia deklaracija irgi reikšminga, tik kalbėdami apie tautinę tapatybę turėtume neapleisti grynų asmeninių patirčių, kylančių iš savarankiškai kuriamo ryšio su savo kultūra, su savo istorija. Tautinė savimonė pirmiausia turi formuotis iš vidaus, o ne iš apsimestinio įsitraukimo į viešą tautiškumo išraišką. Galbūt todėl „Vaidilutė“ mus tarsi skatina apsvarstyti, ką kiekvienam reiškia tautiškumas, o ne pateikia konkretų atsakymą. Joje įamžintas universalus tautinės savimonės modelis šiuolaikiniam žmogui galėtų tapti ramsčiu išsigryninant iš bendros vizijos ateinantį asmeninį identitetą.

Taigi pirmiausia kerintis ir žiūrovą estetiniu lygmeniu patenkinantis Vincento Slendzinskio paveikslas „Vaidilutė“ žadina ir nuolat besiformuojančią mūsų tautinę savimonę. Negana to, pirmą kartą Lietuvos visuomenei pristatomas paveikslas, pratęsdamas atskirose galerijos salėse eksponuojamų romantizmo darbų tautines idėjas, tampa malonia pažintimi su dailininku Vincentu Slendzinskiu (parodos anotacijoje minima, kad 2026 m. Vilniaus paveikslų galerijos lankytojų laukia retrospektyvinė paroda).

Paroda veiks iki vasario 22 d.

Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4, Vilnius)