Į Nacionalinės dailės galerijos salę, pažymėtą penktu numeriu, atėjau tuo metu, kai vienas artimas žmogus tyliai traukėsi iš mano gyvenimo. Ne staigiai, ne dramatiškai – veikiau taip, kaip tirpsta sniegas: nejučia, bet aplinkui palikdamas klampų purvą, kuriuo sunku judėti pirmyn. Šitaip keičiantis vidiniam kraštovaizdžiui, aplankiau parodą „Neįprastai daug šakelių. Lidos Meškaitytės ir Igorio Piekuro peizažai“.
„Neįprastai daug šakelių. Lidos Meškaitytės ir Igorio Piekuro peizažai“, parodos fragmentas. 2026 m. I. Paukštos nuotr.„Neįprastai daug šakelių. Lidos Meškaitytės ir Igorio Piekuro peizažai“, parodos fragmentas. 2026 m. G. Grigėnaitės / LNDM nuotr.„Neįprastai daug šakelių. Lidos Meškaitytės ir Igorio Piekuro peizažai“, parodos fragmentas. 2026 m. G. Grigėnaitės / LNDM nuotr.„Neįprastai daug šakelių. Lidos Meškaitytės ir Igorio Piekuro peizažai“, parodos fragmentas. 2026 m. G. Grigėnaitės / LNDM nuotr.„Neįprastai daug šakelių. Lidos Meškaitytės ir Igorio Piekuro peizažai“, parodos fragmentas. 2026 m. G. Grigėnaitės / LNDM nuotr.„Neįprastai daug šakelių. Lidos Meškaitytės ir Igorio Piekuro peizažai“, parodos fragmentas. 2026 m. G. Grigėnaitės / LNDM nuotr.„Neįprastai daug šakelių. Lidos Meškaitytės ir Igorio Piekuro peizažai“, parodos fragmentas. 2026 m. G. Grigėnaitės / LNDM nuotr.„Neįprastai daug šakelių. Lidos Meškaitytės ir Igorio Piekuro peizažai“, parodos fragmentas. 2026 m. G. Grigėnaitės / LNDM nuotr.
