Autorius: Ingrida Ragelskienė
Ingrida Ragelskienė
Palėpėje telpantis teatro nuotykis
„Kaime nėra Wi-Fi“ Vilniaus teatre „Lėlė“
Spektaklių vaikams pasiūlos stygius Vilniuje pamažu įgauna katastrofos mastą – teko konstatuoti stebint gausybę žiūrovų, šturmuojančių Vilniaus teatro „Lėlė“ Palėpės salę. Vis dėlto kas metai vis vangiau vaikams spektaklius statantys valstybiniai teatrai, rekonstrukcijai uždarytas didysis Lietuvos teatras, kuriantis vaikams, – Keistuolių teatras bei pastaraisiais metais stulbinamai atjaunėjusi „Lėlė“, bent kol kas žiūrovams galinti pasiūlyti tik dvi mažąsias sales, leidžia teigti, kad teatrinių premjerų vaikams sostinėje sumažėjo daugiau nei perpus.
Ingrida Ragelskienė
Iš alkio laisvei gimęs teatras
Tarptautinio teatro forumas „TEART“ Minske
Trys intensyviausios teatrinės paros šiais metais mane ištiko Minske, Baltarusijoje, dalyvaujant tarptautinio teatro forumo „TEART“ programoje „Belarus Open“. Oficiali statistika byloja, kad forumo organizatoriams buvo pateiktos trisdešimt keturios baltarusiškų spektaklių paraiškos, iš jų komisija atrinko aštuonis darbus, vertus pristatyti dvidešimt septyniems užsienio ekspertams ir ypač gausiai forumą lankančiai publikai.
Ingrida Ragelskienė
Šokis su peiliu „Minų lauke“
Lolos Arias spektaklis festivalyje „Sirenos“
Jis buvo droviausia ir mįslingiausia šių metų „Sirenų“ tarptautinėje programoje parodyto spektaklio „Minų laukas“ grandis. Sukrim Rai, projekto bendraautoris ir vienas iš šešių neprofesionalių aktorių, gyvenime yra tiesiog gurka – britų kolonijinis karys iš Nepalo. Būtent šie kariai Folklando (Malvinų) konflikte buvo tapę mitologinėmis pabaisomis, gebančiomis nurėžti priešui galvą vienu peilio kirčiu. Būdami agresyvūs, nuožmūs, bebaimiai, jie per porą šimtmečių ypač pasižymėjo slopindami antikolonijinius sukilimus prieš britų valdžią Indijoje, Afganistane. Gurkos uostė dujas ir guldė galvas už karalienę abiejuose pasauliniuose karuose. Žemaūgis, neaiškiai kalbantis, šiek tiek atsiribojęs gurka per visą veiksmą išliko taikiausias ir romiausias tarp įniršusių, viską supratusių ir karo parengties atmintį net savo kūnuose išsaugojusių karo veteranų.
Ingrida Ragelskienė
Cirke lietuvis, ko verkia, nežino
„Naujojo cirko savaitgalis ’19“
Rugsėjo 10 d. keturioliktasis „Naujojo cirko savaitgalis“ prasidėjo „Pikniku“ – akrobatikos, šokio akrobatikos, fizinės komedijos ir objektų manipuliacijos spektaklio eskizu. Man ši pretenzinga žanrinė gausybė tapo idealia menine forma ir idealiomis aplinkybėmis, leidusioms pasijusti svetima šioje kasdienybę praskaidrinančioje cirko šventėje.
Ingrida Ragelskienė
Saulės ir smėlio teatras
Vasaros teatrinės patirtys: „Užpustyti“, „Eglė žalčių karalienė“, „Nerkis iš kailio“
„Esu teatro kritikė iš Lietuvos, jūs privalote mane įleisti“, – tokius niekus kalbėjau šią vasarą, įsitvėrusi tinklinės tvoros, juosiančios nedidelį amfiteatrą. Buvo gaila kaitroje numintų kilometrų žvyrkeliu į kalną, be jokių nuorodų, tik su guglo pagalba. „Čia vis ta nesveika tradicija skaičiuoti metus teatro sezonais, o stojus vasarai vėl ieškoti, ko nepametus, Graikijoje“, – keikiausi mintyse iš kišenės traukdama paskutinį vilties šiaudą – Scenos meno kritikų asociacijos kortelę, tą savaitę jau atrakinusią man Atėnų akropolio ir kelių muziejų vartus. Eureka! Sargas, užsimaukšlinęs klasikinę nuobodžiaujančio, saulės išvarginto graiko kaukę, neskubėdamas, oriai pravėrė vartelius. Žengiau į ten, mane pasitiko vėsesnio vėjo tumulas – „už tvoros, amfiteatro teritorijoje, cikados net ne čirpia, jos tiesiog žviegia“, – dar spėjau pagalvoti.
Ingrida Ragelskienė
Kodėl Lietuvai neliko vietos teatriniame Europos žemėlapyje
Prahos kvadrienalės apžvalga
Patyrusiems gyvenimo pilnatvę nepažini mirties baimė. Neišsipildęs gyvenimas – vienintelė mirties baimės priežastis. Širdies ritmu atidunksėjo Franzo Kafkos aforizmas, klajojant vieno iš genijui dedikuotų Prahos muziejų labirintais. Praha – slenkstis į tikresnę, sodraus turinio žmogiškos būties anapusybę – davė ženklą startui.
Ingrida Ragelskienė
Jiems nelemta atsibusti
LNDT pristato jaunuosius
Lietuviškas pavasaris dosnus jauniems teatro kūrėjams – 2019 m. atsirado keletas programų bei projektų, skatinančių sukurti savo pirmą teatrinį opusą, pasinaudoti galimybe klysti ir gal net pasimokyti iš savo klaidų. Net keli valstybiniai teatrai, daug metų stebėję vieninteliu tokio projekto analogu buvusią „Menų spaustuvės“ „Atviros erdvės“ strategiją – iš kelių sėkmingiausių jaunų menininkų teatrinių produktų formuoti savo pagrindinį repertuarą, – nusprendė rizikuoti.
Ingrida Ragelskienė
Viskas, kas mus supa
Tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“
Gegužės 16 d. Klaipėdoje prasidėjęs tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“ tapo tikru kūrybiniu impulsu, pažadinusiu į ramų, tykų žvejų kaimą pradedantį panašėti uostamiestį. „Klaipėdai metas atsibusti“, – konstatavo lėlininkai, o jubiliejinio, dešimtmetį švenčiančio lėlių teatro festivalio estafetę tuoj pat perėmė vis labiau stiprėjantis, Birių krovinių terminalo paramą trejiems metams užsitikrinęs tarptautinis Klaipėdos dramos teatro festivalis „TheATRIUM“. „Ko tikrai pas mus netrūksta – tai būtent tarptautiškumo“, – ironiškai apibendrino ir patys lėlių teatro festivalio rengėjai, savo socialinių tinklų sekėjus kasdien pradžiugindami fotomontažais, užfiksavusiais pasaulines megažvaigždes, atvykusias pabūti šviesioje festivalio žiūrovų minioje.
Ingrida Ragelskienė
Nevilties šviesa Orfeo languose
LNDT pristato jaunuosius
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 25 d. įvykusi režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“ premjera man, ko gero, yra tik pretekstas dar kartą įdėmiai žvilgtelėti į šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos fenomeną. Pasitikrinkime, gal jau stojo šviesus, taikus, derlus metas, sutaikęs gyvenimišką kūrybos rutiną, kasdienes vienatvės valandas, šlifuojant savo meistrystės įgūdžius, su meniniu įkvėpimu, dvasiniu nušvitimu, ištinkančiu kūrybos palytėtuosius. Jei iš tokio tyrimo eliminuotume visus lietuviškus pastarųjų metų dramos kūrinius, sukurtus pagal principą: a) imu „Vikipedijos“ straipsnį ir perrašau jį dialogais, skambiai pavadindamas istorine drama; b) užrašau visus kūrybiniam bendradarbiavimui ir kitiems gausiems projektams vykstant iškankintus tekstus, fiksuojančius etiuduose aktorių suimprovizuotus pokalbius, ir pavadinu postmoderniu dramos diskursu; c) parašau vienintelę viso savo gyvenimo pjesę, kurios pagrindinis siužetinis variklis yra mano itin unikaliai komplikuoti santykiai su mama / tėčiu, žanro pavadinimą sugalvoti leisdamas žiūrovui, – liktų saujelė. Tų savitų naujosios lietuvių dramaturgijos aukso smilčių, išgriebtų daug mačiusiu ir ilgai tarnavusiu lietuviško teatro graibštu.
Ingrida Ragelskienė
Keli spektaklio vaikams puslapiai
„Raudonoji knyga“ Vilniaus teatre „Lėlė“
Vilniaus teatras „Lėlė“ taikliai suplanavo premjerą balandžio 20-ąją. Kada dar, jei ne likus dienai iki Velykų, išvysi ryškiai geltonu, plastmasiniu, postmoderniai dekoratyviniu krepšeliu su pašventinti paruoštais kiaušiniais nešiną vilnietę bobulę? Toks metas – kas eina į bažnyčią margučių šventinti, kas į teatrą premjerinės „Raudonosios knygos“ pavartyti.
