Teatras
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 25 d. įvykusi režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“ premjera man, ko gero, yra tik pretekstas dar kartą įdėmiai žvilgtelėti į šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos fenomeną. Pasitikrinkime, gal jau stojo šviesus, taikus, derlus metas, sutaikęs gyvenimišką kūrybos rutiną, kasdienes vienatvės valandas, šlifuojant savo meistrystės įgūdžius, su meniniu įkvėpimu, dvasiniu nušvitimu, ištinkančiu kūrybos palytėtuosius. Jei iš tokio tyrimo eliminuotume visus lietuviškus pastarųjų metų dramos kūrinius, sukurtus pagal principą: a) imu „Vikipedijos“ straipsnį ir perrašau jį dialogais, skambiai pavadindamas istorine drama; b) užrašau visus kūrybiniam bendradarbiavimui ir kitiems gausiems projektams vykstant iškankintus tekstus, fiksuojančius etiuduose aktorių suimprovizuotus pokalbius, ir pavadinu postmoderniu dramos diskursu; c) parašau vienintelę viso savo gyvenimo pjesę, kurios pagrindinis siužetinis variklis yra mano itin unikaliai komplikuoti santykiai su mama / tėčiu, žanro pavadinimą sugalvoti leisdamas žiūrovui, – liktų saujelė. Tų savitų naujosios lietuvių dramaturgijos aukso smilčių, išgriebtų daug mačiusiu ir ilgai tarnavusiu lietuviško teatro graibštu.
Dramaturgė Dovilė Zavedskaitė lietuviško teatro kontekste reprezentuoja universalaus kūrėjo fenomeną, ko gero, lanksčiausiai prisitaikiusį prie konkurencingos, kartais toksiškos ir dar tik besikristalizuojančios jaunosios dramaturgų kartos. Galiausiai suradusi savo autentišką rašytojos balsą, iš karto atpažįstamą individualų braižą ir ją ypač jaudinančias temas, jauna dramaturgė savo tekstuose meistriškai išnaudoja magiškojo realizmo stilistikos instrumentus. Zavedskaitės dramų kalbinis talpumas, poetiškumas, originali ritmika kuria bauginančiai jaukius teatrinius namus naujajam lyriniam herojui, deklaruojančiam visišką nepasitikėjimą, nusivylimą šiuolaikiniu pasauliu, su savimi į sceną atsinešančiam tikrą, žiūrovui atpažįstamą dvasios nerimą, kuriamą pasitelkiant liūdesio, nuobodulio ir ilgesio natas. Tokią būseną taikliausiai apibūdinti galima citata iš pačios dramaturgės tekstų: „Vemia savo nelaimingus gyvenimus tiesiai į burną.“
Naujausio Zavedskaitės draminio teksto premjeroje man ypač įdomu buvo dalyvauti savotiškame šio naujo lyrinio herojaus gimimo vyksme. Šis XXI a. teatrinis herojus meistriškai veikia pasąmonės srauto kontekstuose – jo dialogams ir monologams nebereikia skyrybos ženklų ar ideologinės konfrontacijos su aplinka, jis pats yra skilęs į daugybę asmenybės salų, romiai ir neatšaukiamai skalaujamų nevilties vandenyno. Dramaturgės kūryboje vidinio kiekvieno personažo konflikto impulsai sceniniam veiksmui yra svarbesni už grupės veikėjų bandymus susikalbėti, o dar dažniau išrėkti, išrauti iš savęs, išeksponuoti savo nusivylimą artimiausiais žmonėmis ir aplinka.
Per pokalbį po spektaklio premjeros kūrybinė grupė akcentavo privalumą turėti visada kartu pasiryžusį būti dramaturgą. Taip, tekstas buvo kuriamas ir per repeticijas, ir jam akivaizdžiai didelės įtakos galėjo turėti dailininkės Linos Židonytės, šviesų dailininko Viliaus Vilučio ir vaizdo projekcijų autoriaus Kornelijaus Jaroševičiaus plėtojami meniniai sumanymai. Scenografė „Orfeo. Miesto šviesos“ herojus įrėmino sąlyginėje erdvėje, atgyjančioje, komunikuojančioje su žiūrovu tol, kol joje pulsuoja šviesų partitūra ir videoprojekcijos. Šioje triadoje įvykdavo efektingiausios jutiminius, taktilinius išgyvenimus retransliuojančios vaidybinės scenos. Personažų krytis į plastikinių kamuoliukų pripildytą baseiną, šokiu (choreografė Airida Gudaitė) įkūnyta fizinė ir dvasinė frustracija, bandant simuliuoti ir stimuliuoti seksualinę traukos tarp dviejų lyčių amplitudę, artėjant prie finalo baugiai išdidinama. Atrodo, spektaklio kūrėjai siekia išgauti veiksmą tiriančio, dirbtinai pritraukiančio ir sulėtinančio, bejausmio fotoobjektyvo efektą, leidžiantį išsaugoti scenoje konstruojamus užaštrintus, žiūrovą lytėjimo bendrininku verčiančius pojūčius.
Spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“ meniniame karkase yra daug gerų dedamųjų: dramaturgija, konceptualūs dailininkų sprendimai, aktoriai. Droviai, skrupulingai, su tikru pasimėgavimu savyje sprogstamąjį mišinį nešiojančios herojės: Hermis – aktorė Vitalija Mockevičiūtė ir antroji Euridikė – aktorė Nelė Savičenko. Moterų amžių išduota tik, ir visų pirma, rankos. Suknelė, sijonas su kišenėmis šią problemą išsprendžia akimirksniu ir sceninio turinio išalkusios herojės lyg katės, įkaitusios dirbtinės graikiškos saulės spinduliuose, gali slankioti scenos pakraščiais laukdamos savo eilės įsliuogti į dar vieną vangią mizansceną. Dievams grožiu prilygstantis Orfeo, aktorius Matas Dirginčius, ir Euridikė, aktorė Kamilė Lebedytė, pasineria į tekstą ir pasikalba arba pasimyli, arba pasmurtauja lyg ir apie vaikiną kamuojantį refliuksą, o iš tiesų apie tai, kodėl neįmanoma suvirškinti eilinės gyvenimo dozės. Kartais turint visas gerąsias dedamąsias unikaliam spektakliui sukurti galima nueiti lengviausiu režisūriniu keliu – iliustruojant dar vieną refliukso priepuolį pokalbiu apie jį fluorescencine šviesa nutviekstos plastikinės augalijos fone, tarp baltų, jau po pirmų scenų monotonija uždusinti grasinančių kamuoliukų. Vaikiškas baseinėlis – irgi savotiška diagnozė ateinančiai režisierių kartai.
Ką gi, Orfeo, ar mes jau pakeliui į / iš Hado, vedini savo prarastąja dvasia?
