Iš alkio laisvei gimęs teatras

Trys intensyviausios teatrinės paros šiais metais mane ištiko Minske, Baltarusijoje, dalyvaujant tarptautinio teatro forumo „TEART“ programoje „Belarus Open“. Oficiali statistika byloja, kad forumo organizatoriams buvo pateiktos trisdešimt keturios baltarusiškų spektaklių paraiškos, iš jų komisija atrinko aštuonis darbus, vertus pristatyti dvidešimt septyniems užsienio ekspertams ir ypač gausiai forumą lankančiai publikai. Mums buvo sudarytos idealios sąlygos per tris dienas pamatyti visus spektaklius, dalyvauti aptarimuose, gauti visą dominančią informaciją apie šiuolaikinio Baltarusijos teatro reiškinius bei dalyvauti žavingoje ekskursijoje po istorinį ir naująjį, nuo jaunos energijos tiesiog kibirkščiuojantį Minską. Būtent grįžusi iš šios kaimyninės šalies pradėjau sau kelti ganėtinai nepatogius klausimus – o kaipgi Lietuvoje? Ar uždavus klausimą, kokiu principu vyksta „geriausių“ lietuviškų spektaklių atranka į analogišką tarptautinio festivalio „Sirenos“ Lietuvos teatro vitriną ir kas yra ją formuojantys ekspertai, išgirstume atsakymus?

Du milijonus gyventojų turinčiame Minske gyvenimo ritmą diktuoja po žeme įkalinta upė Nyamiha. Iš tiesų tai ta pati Nemiga, kurios kruvinus krantus apdainavo „Sakmės apie Igorio žygį“ anoniminiai kūrėjai. „Ko gero, labiausiai nemiga besimėgaujantis, meilus, nuolatinių permainų skalaujamas, gyventojų sudėtimi jauniausias šiame Europos užkampyje“, – angliškai vardijo gyvenimo Minske privalumus mūsų gidas po miestą Bahdanas. Porą valandų meistriškai žongliravęs istoriniais, architektūriniais, sociokultūriniais faktais, Bahdanas (be visų freelancer’io patirčių, dar ir tarptautinės teisės absolventas, vilkintis striuke su užrašu „Arrest me“) mums leido patiems ištyrinėti Spalio, arba Oktiabrskaja, gatvę. Jos epicentras – buvusių gamyklų vietoje intensyvų meninį vyksmą generuojantis kultūros centras „Ok16“.

Oktiabrskaja yra gatvė, nuo kurios turėtų prasidėti kiekvieno meno piligrimo kelionė po Minską. Čia pabuvus galima nejučia pagalvoti, kad „Ok16“ generalinis partneris ir to paties „TEART“ vienas pagrindinių organizatorių „Belgazprombank“ investuoja į pačią stabiliausią ateities energiją – jaunus menininkus. Progresyviausi, nepriklausomi, daugiausia perspektyvų Europos mastu turintys baltarusiškos muzikos, teatro, dailės, edukacijos, tinklinių technologijų reiškiniai, startuoliai sparčiai kuriasi kol kas tik iš dalies tam pritaikytose milžiniškų gamyklų erdvėse. Madingiausi muzikos klubai, meno galerijos, dizaino studijos, kavinės, didžiausi pasaulyje grafičiai, skulptūriniai objektai, šiuolaikinio meno galerija „Ў“, kurioje aptikau Romualdo Požerskio „Baltijos kelio“ fotografijų ekspoziciją ir pigiai nusipirkau Vito Luckaus fotoalbumą, – tokia kokybiška ir kiekvienam meno vartotojui būtina bazinių komponentų gausa trikdo. Prisipažinsiu, po šios kelionės į Minską nusprendžiau apgalvoti ir gal net pradėti griauti mūsų kaimynų būtį ir būvį standartiškai apibrėžiančias klišes.

Pogrindžio kultūros tiltas Minskas–Berlynas, arba tapybą, grafiką, instaliacijas pristatanti paroda skambiu pavadinimu „Tūkstantmečio mifologema“, tapo preliudija susipažįstant su „Ok16“ veikla. Parodos kuratorė pristatymo finale pasigyrė, kad „Ok16“ jau viena koja pakeliui į Europos kultūros centrus siejantį tinklą „Trans Europe Halles“. Manau, jau po metų grįžusi į „TEART’ą“ vaikštinėsiu po šį kultūros centrą lyg po mūsų „Menų spaustuvės“ analogą, tik dešimt kartų didesnį ir neslepiantį ambicijų atrasti, įkvėpti, ištirti ir suteikti galingą mastą kiekvienam į jo dėmesio lauką patekusiam meniniam projektui.

Šiuolaikiniam Baltarusijos teatrui apibrėžti ypač tinkamas terminas – ambicingas. Čia galima drąsiai imtis netikėčiausių literatūrinių medžiagų: Senojo Testamento „Giesmių giesmės“, Franzo Kafkos „Kaimo gydytojo“, smurtą artimoje aplinkoje išgyvenančių arba negalios iššūkius gvildenančių autentiškų pasakojimų, 1968 m. Aleksandro Vampilovo pjesės arba šiuolaikinės dramos „Kairieji disidentai“, įkvėptos kalinių seksualinių įpročių tyrimo faktografijos, ir galiausiai visada aktualaus Voltaire’o „Kandido, arba Optimizmo“. Jaunosioms teatro režisūros žvaigždėms Jurai Divakovui, Aleksandrui Marčenkai, ukrainiečiui Stasui Žirkovui, režisieriui ir dramaturgui Dmitrijui Bogoslavskiui, choreografei Olgai Labovkinai šios medžiagos tampa atspirtimi suformuluoti klausimą mums, žiūrovams: kas vyksta su mumis ir mūsų pasauliu? Šie menininkai laisvi kurti bet kokio jiems rūpimo šiuolaikinio žanro teatrą, savarankiškai atlikti sudėtingiausią socialinį tyrimą. Temoms nėra ribų – nuo neribotos valdžios fenomeno iki Holokausto, išnaikinusio didesnę pusę Bresto gyventojų, nuo baltarusiško identiteto paieškų iki lytinės tapatybės, išdainuotos Saliamono mylimosios lūpomis. Įtakos – lietuvių, rusų, vokiečių, britų šiuolaikinis teatras ir ypač lenkų su tiesiog dievinamu Krystianu Lupa priešakyje.

Teatro kritikė, Maskvos „Elektros teatro „Stanislavskis“ programos „Šiuolaikinio žiūrovo ir klausytojo mokykla“ kuratorė Kristina Matvienko, viename iš aptarimų apibūdindama „Belarus Open“ programą, akcentavo: „Kiekvieną kartą mes susiduriame su labai ypatingais ir lokaliais dalykais. Bet kuo reiškinys lokalesnis, tuo jis įdomesnis ir svarbesnis pašaliniam stebėtojui. Reikia apginti savo tapatybę, ypač teatre. Visada įdomūs spektakliai apie laiką ir vietą, kurioje dabar gyvename, vengiantys abstrakčių pasisakymų apie meilę, mirtį, gyvenimą... Brangiausia eksportui skirto teatro vertė – būti autentiškam.“

Jauniems, iš priklausomybės nuo valdžios išlaikomų teatrų diktato pamažu išsivaduojantiems baltarusiams režisieriams ypač svarbu iš naujo sau, dėl savęs apibrėžti laisvės fenomeno prigimtį. Tebūnie tai pirmi metai būnant freelancer’iu ar su religine ekstaze galiausiai apčiuoptas absoliuto taškas, pulsuojantis vien tam jaunam režisieriui matomais energijos išlydžiais, arba totalus pasipriešinimas sistemai, nedalyvaujant joje ir išliekant savimi, – ši pagaliau atsivėrusi naujai atrastos laisvės versmė dar ilgai maitins teatrą, o mus kvies vėl grįžti čia. Į meilų Minską.