Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklis „Remyga“
Ką išgyvena aktoriai, dėl pandemijos trikdžių pirmą ir vienintelę 2020 metų spektaklio premjerą turintys vaidinti už 138 kilometrų nuo gimtojo miesto? Euforiją! Savo akimis mačiau. Anykščiai, spalio 22 d., nacionalinės dramaturgijos festivalis „Pakeleivingi“ – iš vienuolikto bandymo čia pagaliau įvyko Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklio „Remyga“ premjera. Tą kartą Anykščiuose šiauliečiai laimėjo pagrindinį prizą – „Remyga“ paskelbtas ryškiausiu festivalio spektakliu. O tada vėl smogia karantinas ir belieka guostis, kad pamatyti spektaklį, pagaliau vaidinamą gimtųjų Šiaulių scenoje, bus tiesiog privaloma, visiškai nepaisant 213 kilometrų.
„Didysis sprogimas“ Klaipėdos lėlių teatre
Kiekvienas galvaninis elementas, kiekviena baterija turi teisę į savo šlovės minutę šiuolaikinio teatro scenoje. Taip mintijau spalio 17 d. dundėdama traukiniu iš uostamiesčio į Vilnių po Klaipėdos lėlių teatre pamatytos premjeros „Didysis sprogimas“. Namo važiavome trise, kartu spektaklį žiūrėję vyresnysis ir mažasis ekspertai pasidalino savo postpremjeriniais potyriais bei įžvalgomis. Mažasis, gerą valandą pats su savimi kalbėjęs ir žaidęs tuščiame traukinio vagone, paklausė, kada pagaliau grįšime į Lietuvą. Supratau, kad „Didžiajame sprogime“ panaudota „naujakalbė“ – trumpi pypsintys, kleksintys garsai, kuriais komunikavo įvairių elektroninių prietaisų detalytės, septynmečio žiūrovo sąmonėje nubrėžė aiškią ribą tarp vaiko privačios ir spektaklio meninės erdvės. Dėl mažojo fantazijos ir ryškių įspūdžių autonomiška meno kūrinio erdvė išsiplėtė, netikėtai visą Klaipėdą paversdama kitokia – futuristinės pasakos, svetimos šalies, Nelietuvos – erdve.






Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos ’20“
Kai numirsiu, norėčiau, kad ant mano antkapio iškaltų maždaug tokį tekstą: „Nukelk kepurę, praeivi, čia guli žmogus, 2020.09.24–10.11 pamatęs visus Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ spektaklius“. Ar dar bereikia kokių paaiškinimų – festivalis baigėsi, ir ateina metas apžvalgoms. Šį kartą nesinori tiesos vynioti į vatą, slapstytis tarp eilučių bei vartojant slidžias, aptakias profesines metaforas kurti seilėtą mitą apie ilgaamžį (Lietuvos masteliais) festivalį. Šešis vakarus žiūrėdama „Sirenų“ spektaklius, svajojau pagaliau parašysianti recenziją, kurios niekas „nepalaikins“, kuria niekas nesidalins ir apie kurios egzistavimą bus gėda žinoti šio projekto organizatoriams, nes apie šią katastrofą reikia rašyti ne recenzijas – laikas parašyti „Sirenų“ nekrologą.








Teatrinė vasara
„Šiaip jau mus į teatrą įleidžia po vieną, lydint milicininkui, bet mes su Roma, kaip buvę vienos grimerinės bendrakamerininkai, užėjome kartu. Pirmos nuotraukos iš atsisveikinimo serijos autorius – jis. Antrosios – aš pats, be abejo. Mes atleisti. Aktoriai – šiandien trisdešimt šeši iš penkiasdešimt septynių, dar keli pareiškimai vėluoja, ir bus mūsų apie keturiasdešimt. Dvidešimt žmonių iš tarnybų.








Michaelio Thalheimerio, Simono McBurney ir Romeo Castellucci spektakliai
Bene aštriausiai gedulo ir visiškos netekties skausmą per šį karantiną išgyvenau prieš tris savaites, peržiūrėdama savo feisbuko naujienų srautą. Tą rytą bent jau mano socialinį burbulą tiesiog sprogdino Europos teatralai, besidalinantys viena nuotrauka iš Vokietijos. Pirminis žinutės šaltinis – legendinis „Berliner Ensemble“ teatras. Nuotraukoje užfiksuota 1949 m. įkurto teatro žiūrovų salė tą 2020 m. gegužės 26-ąją su jau išimtomis eilėmis krėslų ir lyg kirviu iškirstais tarpais tarp kėdžių. Tai, ką mes vadinsime šachmatiniu žiūrovų susodinimu, vokiečiai ironiškai įvardijo naująja realybe.








„Kosmos Theatre“ internetinis spektaklis „Protestas“
Tik dėl karantino patyriau, kad egzistuoja daug stipresnė emocija už pyktį. Anądien po kelių mėnesių susilaikymo vėl įlipusi į viešąjį transportą, pataikiau atsistoti prie tokios pačios – jokios kaip mes visi, tiesiog kaukėtos moters. Toji akimirksniu – žodžiais ir judesiais – pareikalavo, kad padvigubinčiau tarp mūsų būtiną socialinį atstumą. Pažvelgiau į šią situaciją iš šalies – regėjau save, vangiai ir visiškai abejingai paeinančią į šalį, ir tą moterį, kamščiu išlekiančią iš autobuso, vos tik jam sustojus. Akivaizdu, ji jautėsi nesaugi ir savo elgesiu bandė tiesiog apsiginti, bet man tai nekėlė jokių emocijų, išskyrus abejingumą. Kaip, beje, ir aplinkiniams.





Rusijos teatrai per karantiną
„Tegu bus palaimintas karantinas“, – kartoju sau kas kartą, įsijungdama tiesioginę aukščiausios prabos pasaulinio teatro šedevro transliaciją. Žinau, nemadingas Lietuvoje požiūris – lyg ir turėtų supykinti nuo „emocijas naikinančio, įspūdį žlugdančio“ teatrinio subprodukto, bet kol kas kasdienės peržiūros dovanoja tik kokybiško intelektinio pasisotinimo jausmą ir pilnatvės džiaugsmą, kai lieki su teatriniu šedevru visiškoje vienatvėje, gali intymiai bendrauti ir preparuoti tête à tête... Taip pat, kas ypač brangu, karantinas – gera proga neskubriai pasvarstyti apie tai, kodėl, kas ir kuria kryptimi teatre keisis po pandemijos.








2019-ieji
Malonumas. Visiškas pasitenkinimas. Mažų mažiausiai euforija. Jums teko tai pastarąjį kartą išgyventi teatre? Dešimtys premjerinių spektaklių, pamatytų per 2019 metus, to net nežadėjo. Geriausiu atveju kelių valandų nuobodulio seansą mūsų, žiūrovų, atžvilgiu visiškai indiferentiški spektaklio kūrėjai paįvairindavo konceptualiu finalu, efektinga scena, dar vienu jautresniu už prieš tai buvusius atsivėrimu. Taip ir norėdavosi po dažno spektaklio pasiūlyti galiausiai susėsti mums visiems – teatrą kuriantiems ir teatrą žiūrintiems – prie didelio apskrito derybų stalo ir pagaliau susitarti ar bent jau išsiaiškinti, ko kiekvienas tikimės iš teatro.








Marinos Davydovos „Checkpoint Woodstock“
Kostia Treplevas buvo savotiškai teisus, aplinkinių abejingumo šarvą bandydamas pramušti sparnuota fraze: „Naujos formos reikalingos, o jei jų nėra, tai geriau visai nieko nereikia.“ Faktas – po jungtinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Berlyno „HAU Hebbel am Ufer“ ir Maskvos Gogolio centro spektaklio „Checkpoint Woodstock“ išėjau dar abejingesnė naujų formų atžvilgiu nei iki tol.







Šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Versmė 2019“ patirtys
Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kokia teisi buvo mama, sakydama, kad žmonės yra be galo sudėtingi ir įdomūs. Viena iš vietų, kur tokių – sudėtingų ir įdomių – galima sutikti ypač daug, yra šiuolaikinis teatras ir jo pašauktoji jaunųjų kūrėjų karta. Jie – beveik trisdešimtmečiai nepriklausomybės vaikai, iš mūsų, žiūrovų, nebesitikintys atsiribojimo, pasyvaus vertinimo ir tik stebėjimo. Šių jaunų menininkų pozicija man visiškai priimtina.








