Keli spektaklio vaikams puslapiai

Vilniaus teatras „Lėlė“ taikliai suplanavo premjerą balandžio 20-ąją. Kada dar, jei ne likus dienai iki Velykų, išvysi ryškiai geltonu, plastmasiniu, postmoderniai dekoratyviniu krepšeliu su pašventinti paruoštais kiaušiniais nešiną vilnietę bobulę? Toks metas – kas eina į bažnyčią margučių šventinti, kas į teatrą premjerinės „Raudonosios knygos“ pavartyti.

Kelionė pjesės autorės Nijolės Indriūnaitės, režisierės Evos Piotrowskos ir dailininkės Julijos Skuratovos lėlių spektaklio vaikams takais prasideda nuo „Lėlės“ fojė. Ant sienų iškabintuose tikruose inkiluose gali išgirsti autentiškas nykstančių paukščių giesmes, čerškesį, kleketavimą. Dalis inkilėliuose pasislėpusių garsų netrukus savo teatrinį pavidalą įgaus jaukiausioje „Lėlės“ rūsio salėje. Čia pati erdvė nuteikia dėmesingam teatrinių paslapčių ir stebuklų išsiaiškinimui. Čia mes su vaikais esame išgyvenę ne vieną šviesią akimirką su pačiomis įvairiausiomis lėlėmis, kuriančiomis pasaką.

Ši erdvė idealiai tinka kompozitoriaus Vidmanto Bartulio muzikai – jos lakoniškas minimalizmas, praeities atbalsiai ir netikėtos traktuotės, dėmesingumas jautriai temai ir šviesaus liūdesio nuotaika tampa vienu gražiausių ir prasmingiausių „Raudonosios knygos“ meninių inkliuzų. Tikiu, kad teatro lūkesčiai naujos premjeros atžvilgiu buvo pagrįstai dideli. Ir mums, žiūrovams, visos sudedamosios naujo spektaklio dalys žadėjo pačias maloniausias teatrines akimirkas. Tad kodėl „Raudonoji knyga“ privertė pasijusti savotišku griozdišku mutantu, svetimu ateiviu, nerangiai besimuistančiu ankštoje trapių antikvarinių niekučių prekyvietėje?

Bandau tai išsiaiškinti, o atsakymą pasufleravo kartu spektaklyje putpelės kiaušinius skaičiavę mažieji žiūrovai – „nes žmonės taip nebekalba“. Tai dešimtmetės citata apie „Raudonosios knygos“ tekstą – poetišką, lyrišką, daugelyje vietų eiliuotą, apsiribojantį lakonišku siužeto apie nykstančias paukščių rūšis karkasu, užpildomu premjeriškai nerangiomis duetinėmis aktorių dialogų improvizacijomis. Iš esmės teksto ir paties spektaklio impulsu tapo sakrali frazė: „Paukščiams padėti nieks nebegalės, jeigu žmogus jų nemylės.“ Šis taurių, krikščioniškos moralės teiginių kupinas, nuo banalios buities ir nykaus realizmo žiūrovą pakylėjantis turinys kol kas disonuoja su vizualiniu „Raudonosios knygos“ sprendimu.

Dailininkė Skuratova meistriškai integravo nykstančių paukščių lėles į senų, antikvarinių daiktų būtį. Žuvėdra išskrenda iš senovinio moteriško rankinuko-kriauklės, antytė, vienišomis naktimis gurkšnojanti arbatą, lyg suauga su varinio arbatinuko kūnu, o pašėlusiai paukštei-fotografei iš pilvuko iššoka seno fotoaparato objektyvas. Spektaklyje vaidinančios lėlės skuratoviškai makabriškos, be galo išradingos, padarytos su didžiule atida kiekvienai detalei. Iš esmės kiekviena jų tampa autentišku meno kūriniu, išryškėjančiu kamerinėje erdvėje ir reikalaujančiu atidesnio įsižiūrėjimo, gal net savotiškos žiūrovinės meditacijos. Bėda ta, kad jos turi vaidinti, perteikti savo mikroscenelės nuotaiką, temą, santykius su partneriu, erdve, žiūrovu. O tai estetinių reikšmių perkrautai lėlei ir ją valdančiam aktoriui jau tampa savotišku iššūkiu.

Premjeriniame spektaklyje buvo justi, kad režisierė Piotrowska itin pasitiki aktoriais (Erika Gaidauskaitė, Andžela Vitauskaitė, Sigita Mikalauskaitė ir Deivis Sarapinas), kurie turi sukurti paralelinę žmonių tarpusavio dramą valdydami tik judriomis galvomis vaidinančias paukščių lėles. Mielas, XX a. pradžios estetika dvelkiantis žmonių santykių žaismingumas, kliūvantis ir vis pabyrantis dialogo audinys nesusipynė su dramatišku, išties aktualiu ir jaudinančiu „Raudonosios knygos“ turiniu. Nykstantys paukščiai liko žmonių tarpusavio žaidimų ir išmestų, nebereikalingų, laikinam meniniam gyvenimui prikeltų daiktų paribyje. Ir tai dar viena liūdna tiesa apie mylėti nebesugebantį žmogų.