„Scenos iš vedybinio gyvenimo“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Prieš 46-erius metus skyrybų statistikos kreivė Švedijoje šovė į viršų. Didysis režisierius Ingmaras Bergmanas patenkintas dalijo interviu, mįslingai šypsojosi ir pats sau plekšnojo per petį. Skyrybų bumas sutapo su jo premjera – daugiau nei trys milijonai švedų žiūrėjo Bergmano TV serijas „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Vadinasi, televizijos produkcijos vartotojai pamatė, savo ankštose virtuvėse, svetainėse, miegamuosiuose aptarė bergmaniškas aistras ir padarė išvadas? Gana greitai skyrybų skaičius normalizavosi, o režisieriaus laukė asmeninio gyvenimo golgota: nuslėpti mokesčiai, beprotnamis, emigracija, meilės dramos, dar keletas gimsiančių neurotiškų, bet gana talentingų vaikų ir prakeikta diarėja.








Teatras 2018-aisiais
Įsirausti, įsikuisti į teatrą visa galva verta tik dėl keleto priežasčių. Viena jų – prigimtinė žmogaus teisė išgyventi legalų užsimiršimą, atsitraukiant nuo realybės apytiksliai dviem valandoms: už maždaug 15 eurų nusiperki lengvo pobūdžio sąmonės iškrovą. Jei ypač pasiseka, po spektaklio išeini gaivus, pailsėjęs ir net šiek tiek gyvesnis. Antra priežastis – susišniaukšti dar vieną dozę naratyvo. Žinia, dabarties istorijos nebesuvienija genties narių, sutūpusių aplink laužą. Mums kuriamos istorijos greičiau perskelia žmogų į herojų ir jo prototipą, skiriamus tik iliuzinės scenos briaunos.








„Atviro rato“ spektaklis „CV, arba Kas aš esu?“
Dar praėjusiais 2018 metais vieną jaukų gruodžio mėnesio penktadienio vakarą paaukojau galimybei atpažinti save teatre. Arba kelioms valandoms pasimatuoti statistinio lietuvio / -ės kailį dramaturgo ir režisieriaus Justo Tertelio spektaklyje „CV, arba Kas aš esu?“. Kadangi redakcija tekstą apie premjerą užsakė jau naujų metų pradžiai, tą keletą savaičių gyvendama su būsimu recenzijos tekstu, intensyviai kalbėdama su spektaklio kūrėjais ir vykdydama šiokį tokį profesinį tyrimą aš sugebėjau rasti atsakymą į Tertelio suformuluotą klausimąa Kas aš esu?“






Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristato jaunuosius
Puikiai prisimenu, kaip prieš šešiolika metų daug žadantis režisierius Ignas Jonynas surinko gana margą, gerai nusiteikusią talentingų Jaunimo teatro aktorių kompaniją ir išskraidino ją teatriniu reisu – „Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos“, įkvėptu Xavier Durringerio pjesės. Aktorius Giedrius Savickas su dar trimis Anželikos Cholinos šokėjų kursą ką tik baigusiais kolegomis tame spektaklyje vaidino lėktuvo stiuardus.








Festivalio „Kontakt“ precedentas
Ar gali teatro menas vienai savaitei paveikti nedidelio Lenkijos miesto gyvenimo tėkmę, sujaukti kasdienybę, įtraukti į savo orbitą ir nedaloma savastimi paversti unikalius tarptautinius reiškinius? Kartais. Tokiai sėkmės istorijai 27 metus gyvuojantis tarptautinis teatro festivalis „Kontakt“ pradeda ruoštis iš karto po baigiamojo vakaro fanfarų ir nugalėtojų paskelbimo. Ilgai rengiamasi tam, kad Torunėje kasmet įvyktų aktualus, kokybiškas, aštrumo nevengiantis dialogas tarp Rytų ir Vakarų. Ir tam, kad septynios festivalio dienos būtų pilnos ne tik geriausių spektaklių, bet ir laboratorinės veiklos, apimančios naujų pjesių skaitymus, parodas, instaliacijas, paskaitas, seminarus ir kiekvieną festivalio dieną apibendrinančias, kraują kaitinančias diskusijas.








„Auksinių scenos kryžių“ komisijos narės įspūdžiai
Šį tekstą išprovokavo noras įamžinti vieną unikaliausių mano gyvenimo akimirkų – 2018 m. vasarį beveik kiekvieną vakarą praleidau įvairiuose Lietuvos teatruose žiūrėdama spektaklius. Iš karto reikėtų patikslinti – buvau dalis „Auksinių scenos kryžių“ komisijos komandos, stebinusios kantrybe, atsidavimu ir nepasotinamu teatro teoretikų bei praktikų smalsumu kiekvieną vakarą žiūrėti, analizuoti, fiksuoti. Ir taip maždaug devyniasdešimt kartų, o jei tiksliau – 93, nes tiek premjerinių praėjusių metų spektaklių buvo pateikta komisijos svarstymui.








Vaidenimasis „Vabaliukai ir musytės negalvoja apie mirtį“ „si:said“ galerijoje
Sausio 19 diena, 19 valanda. Tik Klaipėdoje, pačiame centre, senamiestyje, galima aptikti Daržų gatvę ir duris į galeriją „si:said“. O čia jau stok į eilę, sumokėk duoklę įžūliam žibintininkui ir kibk ledėjančiais pirštais į ilgą virvę. Mintiju, ar galima apie Beno Šarkos vaidenimąsi „Vabaliukai ir musytės negalvoja apie mirtį“ rašyti vengiant metaforų, asociacijų ir tuščiažodžiavimo? Tą penktadienio vakarą stebint, kaip mes, likimo aukos arba aklieji ir keletas dešimčių šventųjų, klusniai įsitvėrę virvės, kilome laiptais, rinkomės, kur nutūpti pasienyje, su kuo susiremti pečiais, žodžiai virto vaizdiniais, universalia bendrystės kalba.
Artėjant spektaklio „Nuostabūs dalykai“ premjerai
Vasario 11, 12 d. režisieriaus Kirilo Glušajevo ir aktoriaus Martyno Nedzinsko spektaklį „Nuostabūs dalykai“ pagal Duncano Macmillano pjesę pristatys vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“. „Nuostabūs dalykai“ – tai žaidimas, improvizacija, tai linksmiausia pjesė apie liūdesį arba pati linksmiausia drama. Taip galėčiau apibūdinti šią pjesę“ – sako režisierius Kirilas Glušajevas.
Klaipėdos jaunimo teatro premjera „Nuogas karalius“
2017 m. gruodžio 28 d. žiūrėdama Klaipėdos Jaunimo teatro spektaklio „Nuogas karalius“ premjerą išgyvenau prieštaringus jausmus. Sakyti tiesą, rašyti tiesą, niekada neveidmainiauti – maždaug tokios sparnuotos tezės vis sukasi teatro kritiko galvoje kiekvieną kartą prieš žiūrovų salėje užgęstant šviesai ir pasineriant į tai, ką galėtume pavadinti teatro stebuklo mirksniu arba tiesiog spektaklio pradžia. „Nuogas karalius“ vertė suklusti ir įsijungti budrumo režimą – premjeros anonsas režisieriaus Valentino Masalskio lūpomis žadėjo „suteikti malonumą visai šeimai“ ir kartu pakalbėti „apie mūsų visuomenės aklumą, apie mūsų ribotumą, prisitaikymą ir susitaikymą su esama situacija“.
Agniaus Jankevičiaus „Naktis“ Klaipėdos dramos teatre
Po lapkričio 24 d. kelionės į Klaipėdos dramos teatrą žiūrėti premjerinio spektaklio „Naktis“ noriu sau ir kitiems užduoti keletą klausimų. Kodėl režisierius, visuomenės kritikas, anarchosocialistas arba mentalinis revoliucionierius Agnius Jankevičius savo pirmam pastatymui Klaipėdos dramos teatre pasirinko spektaklio-manifesto formą? Ir kodėl šiam manifestui panaudojo lenkų dramaturgo Andrzejaus Stasiuko slavų–germanų tragifarsą „Naktis“? Beje, žodis „panaudojo“ ypač tinkamas apibrėžti šiam individualiam režisieriaus ir dramaturgo santykiui.
