7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Viskas, kas mus supa

Tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“

Ingrida Ragelskienė
Nr. 22 (1301), 2019-05-31
Teatras
Scena iš spektaklio „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.

Gegužės 16 d. Klaipėdoje prasidėjęs tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“ tapo tikru kūrybiniu impulsu, pažadinusiu į ramų, tykų žvejų kaimą pradedantį panašėti uostamiestį. „Klaipėdai metas atsibusti“, – konstatavo lėlininkai, o jubiliejinio, dešimtmetį švenčiančio lėlių teatro festivalio estafetę tuoj pat perėmė vis labiau stiprėjantis, Birių krovinių terminalo paramą trejiems metams užsitikrinęs tarptautinis Klaipėdos dramos teatro festivalis „TheATRIUM“. „Ko tikrai pas mus netrūksta – tai būtent tarptautiškumo“, – ironiškai apibendrino ir patys lėlių teatro festivalio rengėjai, savo socialinių tinklų sekėjus kasdien pradžiugindami fotomontažais, užfiksavusiais pasaulines megažvaigždes, atvykusias pabūti šviesioje festivalio žiūrovų minioje.

 

Pati mačiau, su kokiu pavydu svečiai iš Vilniaus stebėjo emocijų ir smalsumo netramdančią, tikrai išskirtinę klaipėdiečių publiką. Puiki diena festivalyje prasidėdavo nuo vaikų, smalsumu ir atvirumu įkraunančių kiekvieną jiems skirtos programos pasirodymą. Man, kaip ir vaikams, atradimu tapo vienam, daugiausiai dviem lėlininkams atstovaujančios trupės. Kas rytą prieš mūsų akis atsiskleisdavo lėlininko profesijos grožis ir gelmė, vaikams buvo leidžiama pamatyti, iš ko ir kaip kuriamas lėlių spektaklis, tik jam pasibaigus. Tačiau kiekvieną kartą nustembi įsitikinusi – didžiausia paslaptis yra žmogus, jo gebėjimas suvaldyti kūrybos procesus bei įsisavinti kelis amatus: pačiam kurti lėlę, scenografiją, pritaikant savo techninius gebėjimus, fizikos išmanymą, tobulai valdyti savo kurtą lėlę, vaidinti, tiksliai bendrauti su partneriu scenoje ir, be abejo, susirasti literatūros kūrinį, jį adaptuoti scenai, sugalvoti ir įkūnyti šviesų ir garso partitūras, nepamiršti apie vadybą ir kitas, mikroskopines gero lėlių spektaklio sudedamąsias dalis.

 

„Rankas aukštyn!“ – tarė olandas Leo Petersenas ir privertė mus patikėti žmogaus plaštakos galia. Ypač gerai techniškai paruoštos artisto rankos vaikams skirtame spektaklyje manipuliavo paprastais mediniais rutuliukais, o rodėsi, kad prieš akis prabėgo visas gyvosios gamtos tragikomiškų scenelių kaleidoskopas. Neprisirišdamas prie siužetinio skeleto režisierius ir atlikėjas Petersenas įtikino ir papirko žiūrovą abstraktumo siautuliu, išnaudodamas žmogaus jukumą iš jam rodomo piršto. Juk viskas priklauso nuo to, kaip tas pirštas rodomas ir kur yra jo transformacijos ribos, ypač jei lėlininko meistrystė dar kartą patvirtina visas ribas esant mūsų galvose. Spektaklis „Rankas aukštyn!“ leido peržengti mąstymo klišes ir pasimėgauti tikslia tikrovės objektų parodija.

 

Pirmą festivalio dieną žiūrovų laukė ir „Seansas“ – vokiečių lėlininko Jano Jedenako monoperformansas, išnaudojantis fiziškai išjaučiamus perėjimus iš šviesos į tamsą ir atgal pagal juostinės magnetolos šiurenimą, naują kalbą mumyse kuriančios tylos krebždesį. Rodos, taip seniai dėl savęs, dėl visų savo baimių ir traumų ieškojau tokio spektaklio. Ir štai „Materia Magica“ festivalyje mane ištinka „Seansas“ – maksimaliai asmeniškas, konstruojamas ir veikiantis kaip tuštuma, kosminė juodoji skylė, visiškai įtraukianti asmenybę ir pasiglemžianti sąmonę bei kartu dovanojanti naują tuščio kevalo būvį, leidžiantį mums, žiūrovams, įkelti koją į kitus pasaulius. Būtent „Seanso“ metu tariausi supratusi, kuo skiriasi spektaklis, kurį stebime, nuo spektaklio, kurį patiriame.

 

Tokių unikalių ir skirtingai takoskyrą tarp to, kas matoma ir nematoma, brėžiančių spektaklių kitą festivalio dieną buvo dar du. Pirmiausia vokiečiai – Dresdeno jaunimo teatras – meistriškai įtraukė žiūrovus į spektaklio „Lankymo valandos baigtos“ veiksmą. Kelios dešimtys iš skirtingų spektaklių atrinktų lėlių režisieriaus Arielio Dorono sceninėje provokacijoje tapo savotiškais apibendrintais įvaizdžiais, emociniais dirgikliais, pažadinančiais kiekvieno iš mūsų vidinėje scenos dėžutėje kartu su lėlėmis ir jas valdančiais unifikuotais lėlininkais uždarytą pasąmonę ir valios likučius. Koks tavo sprendimas?! Leisti nužudyti?! Tapti gelbėtoju?!

 

„Man labiausiai priimtinas ironiško stebėtojo vaidmuo“, – su liūdesiu konstatavau stebeilydama į spragintų kukurūzų dėžutės dugne atsiveriantį užrašą „Help“. Šiame savotiškame, sukarinto lėlių kabareto logika funkcionuojančiame pasirodyme tikros buvo tik morkos, išdalintos keliems laimingiesiems ir visiems lėlininkams per pauzę lėlių niokojimo schemoje. Aidint morkų triauškinimo maršui galvojau apie lėles: mielas šviesiaplaukes ir išpurtusias silikonines senes, vaiko dydžio kekšes ir kostiumuotus, baimės išklaipytus vyrus, – per pirmą spektaklį dalis lietuviškos publikos jas gelbėti ėmėsi per vėlai, žudymo metaforos mašina jau buvo gerokai įsibėgėjusi.

 

Aptarime vokiečiai menininkai dalijosi mintimis, kad šis spektaklis Dresdene gimė kaip atsakas į mieste išvešėjusią dešiniųjų politinių jėgų agresiją. Papasakojo, kad spektaklį vaidinant Berlyne žiūrovai drėskė lėlininkų „žudikų“ kaukes, o lėles gelbėjo dengdami savo kūnais ir kitais išraiškingais būdais demonstravo savo griežtą „ne“ žudymo aktui, vykstančiam čia ir dabar. Gerai, kad po tokių spektaklių yra pokalbis, paaiškinantis lėlių teatro abėcėlę ir net tai, kad lėlė šiaip ar taip miršta po kiekvieno spektaklio, vos tik žmogus nustoja ją valdyti.

 

Olandų Duda Paivos trupė pademonstravo radikaliai priešingą santykio su lėlėmis modelį spektaklyje „Aklasis“. Legendinio brazilų lėlininko šiek tiek už žmogų didesnės, lankstesnės, siurrealistiškos poroloninės lėlės tapo jas valdančio meistro kūno pratęsimu ir savotiškais dvasiniais menininką nusėjusių piktžaizdžių pūliniais. Išdainuoti, sušokti, judesiu ir tekstais perteikti asmeninių traumų gniutulą Duda Paivai padeda jo rankiomis valdomos monstrais virtusios lėlės. Žiūrovai vėl perkeliami į savotišką seansą – didžiausia ir grėsmingiausia lėlė pasirodo beesanti gyduolė, žynė, užkalbanti įvairiais negalavimais nešinus, į teatrą susirinkusius žiūrovus. „Jau po penkiolikos šio spektaklio minučių tu tapsi nėščia“, – grasina gyduolės lėlė scenoje pasodintai jaunai moteriai. Žiūrovė reaguodama į tai tik dar stipriau rankomis apglėbia jai aktoriaus įduotą piktos, šiurkščios, negailestingos lėlės gniutulą. Teatro terapija Duda Paivos spektaklyje veikia kaip sielos skalpelis, nuleidžiantis blogiui kraują, atsikratant lėlių įkūnytų demonų ir vaikystės slogučių. Dėl pasveikimo ir išgelbėjimo – visko, kas mus supa.

Scena iš spektaklio „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Leo Petersen spektaklyje „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Leo Petersen spektaklyje „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Jan Jedenak spektaklyje „Seansas“. D. Bielkausko nuotr.
Jan Jedenak spektaklyje „Seansas“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Lankymo valandos baigtos“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Lankymo valandos baigtos“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Lankymo valandos baigtos“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Lankymo valandos baigtos“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Lankymo valandos baigtos“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Lankymo valandos baigtos“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklasis“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklasis“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklasis“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklasis“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklasis“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklasis“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklasis“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklasis“. D. Bielkausko nuotr.