Kraujas! Istorijos... Lietuva?

Pradžioje žiupsnelis nuostabiosios skaičių magijos iš šiuolaikinio Lietuvos teatro realijų: nepraėjo nė šešeri metai, ir jubiliejinis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ įcentruoja savo tarptautinę programą aplink 2018 m. sukurtą šveicarų režisieriaus Milo Rau spektaklį. „Sirenoms“ šiemet sukako dvidešimt – lyg ir puikus pretekstas pagaliau išaugti iš entuziastingo teatrinio paauglio kelnių, bet kur tau. 2023 m. „Sirenos“ iš Lietuvos kultūros tarybos programos „Strateginis tarptautinių renginių finansavimas“ gavo dešimčia tūkstančių mažesnę finansinę paramą nei pernai, nors vis dėlto gautų 130 000 eurų visiškai pakako, kad būtų sukurta jauki, kamerinė, neįpareigojanti, saugi, jautriai netraumuojanti aplinka ir atmosfera bendraminčių, net sakyčiau „bendrakraujų“, ištikimų festivalio draugų ir bičiulių ratui.

Bėda ta, kad iš principo nebesinori būti tokio „festivalinio ratelio“ dalimi, nes užgrūdinta žiūrovės širdis trokšta kažko daugiau negu eilinio „Europos teatro vizionieriaus“ siauro pristatymo ir aptarimo draugų būrelyje. Taip ir įsismelkia mintis klastūnė – o gal jau laikas vis kompaktiškesnėms ir ideologiškai patogesnėms tampančioms „Sirenoms“ kažkaip susiprastinti, atlaisvinti vietos ir leisti Vilniui įkvėpti tikro teatrinio deguonies, atsiradus visavertei naujo tarptautinio festivalio alternatyvai? Asmeniškai savo mylimam miestui linkėčiau tokio aukščiausios meninės kokybės lygiu, globalia svarba ir gyvybišku reikšmingumu išsiskiriančio festivalio, kokiu Kaunui tapo „ConTempo“.

„Ak, karaliene, [...] kraujo reikalai – patys sudėtingiausi pasaulyje!“ – ištartų man personažas iš nepelnytai į laiko paraštes nustumto romano „Meistras ir Margarita“. „Kraujas!“ – atsakyčiau jam plėšriai šiepdama dantis... Maždaug tokios mintys kirbėjo pakeliui į „Sirenų“ uždarymo vakarui suplanuotą portugalo režisieriaus ir aktoriaus Jorge Andrade spektaklį „Blood Stories Lithuania“. Po spektaklio ilgokai gromuliavau pirmoje šio teksto pastraipoje suformuluotas mintis ir ypač džiaugiausi ekspromtu sugalvotu naujadaru „bendrakraujai“. Jis itin universaliai pritaikomas šiuolaikiniams kūrėjams, teatro meną pavertusiems istorijos demitologizavimo įrankiu, lengva ranka sulyginantiems įvykių ir žmonių svarbą. Jiems neegzistuoja draudžiamos temos arba atsiribojimas nuo pernelyg emociškai įkrautų įvykių. Jų kuriamame teatre viskas, kas paprastai dedama į kabutes, gali tapti karščiausia tema.

Pavyzdžiui, „DNR tyrimas“ – jau keletą dešimtmečių sėkmingai žiniasklaidos sensacijų skyriuje besivartanti antraštė. Skandalingas, demaskuojantis, likimus griaunantis, artimuosius sujungiantis, šeimas išskiriantis ir visaip kitaip žodžių kekėmis apipintas reiškinys, o iš tiesų – tik bejausmis mokslinis instrumentas. Pirminė, labai praktinė DNR tyrimo paskirtis – padėti dažnam raguotam sutuoktiniui įsitikinti, kad jis yra vienas iš tų dvidešimties procentų standartinių populiacijos vyrų, auginančių ne savo kraujo vaiką. Faktas, kad tai galiausiai virto globalia duomenų baze, savotišku kraujo duomenų banku, kas dieną pilnėjančiu terabaitais duomenų, nes dabar sėkmingam DNR tyrimui, regis, užtenka pakrapštyti nosį arba tiesiog nusispjauti.

Globali duomenų bazė, sujungusi milijonus žmonių, siejamų tik / net jų genetine giminyste, – tikrai intriguojantis impulsas rastis visaverčiam meniniam tyrimui ir gal net spektakliui. Ypač jei jį kuriantis menininkas nesibodi radikaliai žaisti trindamas ribas tarp tikrų faktų ir visiškų išsigalvojimų, fikcijų. „Žaismingas dabarties mirksnių liudininkas“ – taip mintyse įvardijau pasirodymo ašimi tapusį Andrade. Šalia jo su žolių arba šieno kaugę primenančiu maskuojančiu medžiotojo kostiumu turėjo sėdėti spektaklio bendraautoris, kompozitorius Jonas Jurkūnas. Kompozitorius, genialiai pravirkdęs nuo laidų atjungtą garso kolonėlę nekalto vaiko balsu, tinkamu laiku papasuojantis partneriui reikiamą garso įrašą, miksuojantis muzikinį foną ir per spektaklį ištaręs lygiai du sakinius, arba, jei visai tiksliai, perskaitęs dvi Jeremijo knygos eilutes: „Niekas jų neraudos, niekas nerankios jų nuo žemės ir nelaidos. Gulės jie kaip mėšlas dirvoje.“ Kaip žinome, ši Senojo Testamento knyga žmonijai viena sprangiausių – perspėjanti apie Dievo teismo grėsmę ir Jeruzalės žlugimą. Spektaklis per „Sirenų“ uždarymą rodytas spalio 8 d., sekmadienį, pasauliui jau išmiegojus vieną naktį su šeštadienį Artimuosiuose Rytuose prasidėjusia katastrofa.

Tuo tarpu pragarišką genetinio tyrimo spiralę įsukęs portugalas bravūriškai kiekvieną globaliame, daugiakalbiame pasaulyje aptikto „bendrakraujo“ istoriją pagardino tikėjimo prieskoniais. „Aš esu vaikas, kuris mėgo eiti į bažnyčią, buvau apsuptas Jėzaus...“ – nuo šio naratyvinio smaigalio pasileidusi istorija būtinai privalo nerti į giluminę traumų, smurto, betėvystės, atmetimo, sutrikimo, neapsisprendimo dėl bet kokios žmogiškos tapatybės pelkę. Techniškai gražiai, sklandžiai suverta tikrų ir fikcinių istorijų seka buvo palydima labai raiškios Andrade reakcijų kaitos: nuo smalsumo, atidos, degimo savo paties įgarsinama kiekviena prieš jį atsiveriančia asmenine istorija-žaizda iki nuovargio, susierzinimo, atmetimo ir galiausiai abejingumo net skausmingiausiems, beprotiškiausiems atsivėrimams.

Ilgai bandžiau suprasti, kokia giluminė idėja vienija šias bejėgiškai po mūsų kojomis pažirusias, nukraujavusias Babelio bokšto skeveldras. Likau beveik patenkinta įsivardijusi sau tai viena sentencija: „Parodyti savo genomą – vadinasi, gauti galimybę jį keisti.“