Kai į teatrą užsuka mirtis

J. Basanavičiaus gatvė 13, Ašmenos gatvė 8, Arklių gatvė 5 – tai nauji svarbiausi Vilniaus teatralų topografiniai taškai, arba šventasis trikampis, tarp kurio smailių nuo šiolei galės migruoti gyvo ir klestinčio prancūzų dramaturgijos korifėjaus Floriano Zellerio kūrybos gerbėjai. Pagaliau Lietuvoje atėjo metas jo „Sūnui“. Spektaklio režisierius – Ignas Jonynas. Viltingo priešpremjerinio šurmulio kupina vasario trečiosios popietė Valstybiniame jaunimo teatre. Tamsa žiūrovų salėje ir – „Tai gyvenimas mane slegia“. Regis, tik naivi, akivaizdžiai depresyvaus paauglio savo tėvui išpažinta tiesa, bet ji nutvilko ugnimi. Taip, kaip kadaise su nelaimingo vaiko atvirumu toje pačioje scenoje išsakyta Kaligulos frazė „Žmonės miršta ir jie yra nelaimingi“. Jau lygiai dvidešimt metų to režisieriaus Jonyno kurto spektaklio šešėliai slankioja po Jaunimo teatro pakampes. Ar jie susirinko įvertinti „režisieriaus paklydėlio“ sugrįžimo naujausiu spektakliu „Sūnus“ į vienintelius savo teatrinius namus? Ko gero, taip.

Zelleris, pjesių „Tėtis“, „Mama“ ir „Sūnus“ kūrėjas, yra neginčijama Europos teatro žvaigždė. Akivaizdu, kad jo dramaturgijoje slypi tikroji esmė bei apibrėžtis permainų, ištikusių net keletą pastarųjų žmonijos kartų. Kas ypač svarbu – jo kūryba įamžino žlugimą. Šeimos, kaip pirminės institucijos, atliekančios auklėjamąją, ginamąją, žmogaus pasaulėžiūros formavimo funkciją, vertybinį žlugimą. Ir tai yra neatšaukiama duotybė, arba naujoji pasaulio realybė. Dramaturgas fiksuoja: prieš mūsų akis pastaruosius dešimtmečius sulėtintai, bet labai efektingai krito arba tiesiog pasidavė šeima. Tradicijas puoselėjusi ir vaiko savivoką formavusi šeima-tvirtovė. Mums vis dar keista ir nejauku gyventi naujoje pasaulio realybėje. Bet čia visada į pagalbą gali atskubėti teatras ir visus šiuos procesus su genialiu lakoniškumu fiksuojantis dramaturgas Zelleris. Be tėvo augęs, aistringai Taro kortų mistika besižavėjusios mamos auklėtas dramaturgas pats išgyveno kovą su savo sūnaus psichine negalia ir nenoru gyventi. „Tai pati asmeniškiausia mano pjesė“, – prisipažįsta autorius ir dosnia ranka leidžia „Sūnaus“ skausmui sprogdinti daugybę pasaulio teatrų scenų. Smalsu, ar lietuvių žiūrovų vidiniai seismografai užfiksavo suaktyvėjusį dalelių virpėjimą Jaunimo teatro „Sūnaus“ paviršiaus ir giluminiuose sluoksniuose?

Spektaklio „Sūnus“ scenografė Sigita Šimkūnaitė šį kartą nusprendė susigrumti su pačia žemės traukos jėga. Tam tereikėjo titaniškomis pastangomis išplėšti simbolinį gabalą scenos ir atverti po juo slypinčius vartus į pragarą, o gal kapo duobę. Gudriomis trosų manipuliacijomis pakeliamai, nuleidžiamai, pasvyrančiai, virpančiai, šviesų blyksniais deginamai, vandeniu vėsinamai medinei plokštumai teko individuali veiksmo partitūra. Dailininkas demiurgas prieš mūsų akis atgaivino bežadės materijos gabalą, privertė įsielektrinti scenos erdvę ir ją transformavo į grynąją, sapniškąją realybę, padedančią aktoriaus kūnui virsti takiu, o tekstą skambėti keistai dusliai, ataidint išretintoje „Sūnaus“ atmosferoje.

Čia prisideda kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė. Kadaise rengusi ir Jonyno „Kaligulą“, ji savo meniniuose sprendimuose leidžia varijuoti neapibrėžtumui. Prieš mūsų akis – buitinis farsas, o gal kasdienis namų košmaras? Kartais „Sūnaus“ kostiumai nukreipia į psichologinę, šeimyninę dramą, bet iš esmės jie teskirti šiems naujiesiems žmonėms-žvėrims pridengti. Lyg ir nieko naujo po saule, tačiau šie mūsų civilizacijos pagimdyti dvikojai gyvūnai išsiskiria visu spektru tik šiuolaikiniam žmogui būdingų panikos, nerimo, psichinių sutrikimų diagnozių, drastiškai išryškinamų iliuzinės scenografijos nestabilumo. Dėl neįprasto tarimo būdo ir ritmikos „Sūnaus“ tekstas lietuviškoje scenoje nustoja atrodyti gyvenimiškas, dialogai čia montuojami su gyvybiškai svarbiais plastiniais epizodais. Spektaklio choreografai Martynas Rimeikis ir Auksuolė Varkulevičienė periodiškai „Sūnaus“ personažus tarsi įsviedžia į šokį, visada netikėtą ir sapnišką, atliekamą tarsi atvirame kosmose.

„Sūnuje“ vaidinantys ir sapniškoje dailininko realybėje išgyventi turintys aktoriai Martynas Berulis, Aleksas Kazanavičius, Matas Makauskas, Paulina Taujanskaitė, Juozas Pocius ir Neringa Varnelytė sako vienas kitam kažkokias frazes, vis dar bando žodžiais paveikti vienas kitą, bent jau perteikti vienas kitam banalią, kasdienišką informaciją, ir visiškai nesupranta, kodėl kiekvienas jų ištartas žodis krinta tarsi į tuštumą, tiesiog subyra, išnyksta, nepasiekdamas jokio tikslo. Galiausiai viso to auka tampa pati pažeidžiamiausia šios melodramatiškos istorijos būtybė – paauglys sūnus. Berulio vaidinamas Nikolia šiame danse macabre žaidime priverstas priimti vienintelį įmanomą sprendimą, galintį sutraukyti skausmo, nuoskaudų, nesusikalbėjimo ir nesutaikomų prieštaravimų saitus, ant kurių tikriausiai ir laikėsi šis ore pakibęs nestabilus, žeidžiantis, mirtinai pavojingas šeimos mechanizmas. Įdomu stebėti, kaip spektaklio vizualinis sprendimas sustingdo šį beužverdantį emocinį chaosą į šaltas žmogiškų siluetų grupeles, išsidėstančias geometriškai tobuloje erdvėje.

Argi būna spektaklių ne apie mirtį? – klausiau savęs, nuolankiai laukdama „Sūnaus“ finalo. Čia atėjau pasiruošusi, iš anksto perskaičiusi puikų Akvilės Melkūnaitės pjesės vertimą į lietuvių kalbą, pasižiūrėjusi Zellerio „Tėtį“ Vilniaus senajame teatre ir „Mamą“ Oskaro Koršunovo teatre. Net sugebėjau identifikuoti Kaligulos akmenis, pabirusius iš „Sūnaus“ personažų kišenių, nes kadaise iš balkono mačiau kiekvieną šiame teatre suvaidintą Jonyno „Kaligulos“ spektaklį. Tada, prieš dvidešimt metų, žiūrėdavau spektaklį iš užkulisių, kantriai laukdama vienam iš milijono teatro kritikų tekusios garbės – neišmesti Kazanavičiaus vaidinamo Mucijaus iš glėbio, nešant jį link karališkosios imperatoriaus arklidės grėsmingai siūbuojančiu lentų tiltu. „Sūnaus“ pabaigoje Sofija, žmona numeris du (Taujanskaitė), čiupo į glėbį Pjerą, Nikolia tėtį (Kazanavičius), ir žiūrovų salėje vėl kaip kadaise nuvilnijo tas, kaip širdyje vadindavau, nevalingas „menkystų“, jau keletą tūkstantmečių negalinčių susitaikyti su tokia akivaizdžia tiesa, juokas. Širdyje palinkėjau, kad ji (mirtis) niekada neišeitų iš teatro salių. Amžinai sėdėtų paauksuotose ložėse, parteryje arba balkone ir žiūrėtų į tai, ką padarė mums – 2024 m. vasario 3 d. Jaunimo teatre režisieriaus Jonyno spektaklio „Sūnus“ žiūrėti susirinkusiems.