Dideli atradimai mažiesiems skirtame teatre

Iš ko galima atpažinti konceptualiai ir idėjiškai subrendusį, reikšmingą vietą meninių pramogų rinkoje išsikovojusį tarptautinį teatro festivalį? Esmine dedamąja tampa stipri, meistriškai įvairių amžiaus grupių skirtingiems meniniams poreikiams subalansuota spektaklių programa. Be to, dar atsiradusi drąsa pagaliau išsivaduoti iš formalių meninę festivalio ideologiją reprezentuojančių šūkių ir galiausiai – ambicingas siekis į sales prisikviesti elitinę festivalio publiką. O tokios – išskirtinai lojalios, smalsios naujovių, žinančios, kodėl renkasi tarptautinio festivalio „Kitoks“ renginius, – šiemet buvo ypač gausu. Kūdikiai, mažyliai, vaikai, paaugliai, jaunuoliai, jauni suaugusieji, tėvai, mokytojai – visų amžiaus grupių smalsuoliai bei teatro profesionalai iš Lietuvos ir užsienio sausio 13–20 d. tiesiog apgulė „Menų spaustuvę“, galiausiai visiškai pateisinusią savo šiuolaikinio meno centro misiją.

Iš karto noriu pasidalinti pagrindinėmis išvadomis po stropiai per festivalinę savaitę pažiūrėtų beveik visų „Kitokio ’24“ programos spektaklių. Akivaizdu, kad šiuolaikiniai vaikai teatrą suvokia daug subtiliau ir giliau, nei įprastai mano suaugusieji. Faktas, jog tai, apie ką su šiuolaikiniais vaikais galima kalbėti nuo scenos, priklauso tik nuo režisieriaus ir aktorių talento, nuo spektaklio kūrėjų pasitikėjimo vaiko vaizduote. Šių metų festivalyje, laimei, buvo spektaklių, kuriuose su vaikais bendrauta rimčiausiomis temomis, kūrybingiausiu ir subtiliausiu būdu. Didžiulė sėkmė, kad šiųmetį festivalį pradėjo būtent visas šias duotybes atliepiantis menininkų kolektyvo iš Katalonijos „La petita malumaluga“ spektaklis „Beatles for Babies“. Suklusti verčia šio kolektyvo kūrybinis moto: „Tikime pagarbiais kūrybiniais projektais, atliekamais provokuojančiai nevaikiška ir šiuolaikine meno kalba.“ Išties pamažu kūrybinėmis klišėmis apaugusioje teatrinėje industrijoje, kuriančioje spektaklius kūdikiams, šis festivalyje pamatytas spektaklis-koncertas tapo malonia išimtimi, sugebėjusia nepalikti meniniam veiksmui abejingo nė vieno žiūrovo, nesvarbu, ar tai būtų mažylis, ar nerangiai taktą mušantis suaugėlis.

Tradicinė spektaklių, skirtų kūdikiams, dilema – o ką jame veikti ant sceninio kilimėlio žiūrovą-kūdikį įtaisiusiam suaugusiajam? Ypač po to, kai džiaugsmas dėl įvairiausių savo brangenybės reakcijų į sceninį vyksmą ir kūdikiško dėmesio dirgiklius pamažu nurimsta, o trepsėti basomis po mažiukams pritaikytą erdvę pasidaro nuobodu... Katalonų spektaklyje mums pasiūloma pasinerti į griežtai struktūruotą, minimalų mažylių įsiveržimą į sceninę erdvę numatantį, puikiu muzikiniu atlikimu bei edukaciniu visų žiūrovų įtraukimu į muzikavimo džiaugsmą išsiskiriantį vyksmą. Kartu išlaikant maksimalų dėmesį ir pagarbą mažiesiems žiūrovams, išnaudojant vaikų atvirumą bet kokiam kūrybiniam impulsui, jo neskirstant į sustabarėjusias „sena – nauja“ kategorijas. „Beatles for Babies“ – tai ir unikali galimybė pažvelgti į populiariosios muzikos mohikanus lyg į ką tik atrastą kultūrinį reiškinį, verčiantį šokti, kviečiantį mušti ritmą ir tiesiog nuoširdžiai mėgautis puikia muzika. Šiame spektaklyje grupė „The Beatles“ tarsi sugrįžta, naujai suskamba tuo pirmeiviu visose srityse: muzikos, populiarumo, kokybės, progresyvumo, nepralenkiamo hitų kiekio.

Klounada, fizinis teatras, akrobatika, pantomimos menas, siurrealistinių objektų panaudojimas veiksme ir gebėjimas linksma, žaisminga forma perteikti dramatiškas, rimtas, bendražmogiškas temas vienija tris tarptautinės programos kūrinius: katalonų cirko trupės „Rauxa Cia“ monospektaklį „The Paper Theatre“, prancūzo Fabrizio Rosselli pantomimos spektaklį „BAKÉKÉ“ ir belgų kompanijos „Be Flat“ cirko pasirodymą „Double You“. Visi darbai skirti aiškiai apibrėžtai amžiaus grupei – 7–12 metų vaikams. Kalbėtis su tokio amžiaus žiūrovais kaip su sau lygiais – taip pat juos vienijanti kūrybinė nuostata, menkai teprigijusi didžiosiose lietuviško teatro scenose, kuriose kūrėjai kartais manosi darantys didelę paslaugą, pritūpdami iš savo aukštumų šalia vaiko, tarsi savotiško intelektualinio nykštuko. „Kitoks ’24“ pristatė spektaklių vaikams kūrėjus, nepamiršusius, kad kūriniai skirti mažiems žmonėms, kartu su mumis sprendžiantiems sudėtingą šiuolaikinio pasaulio lygtį ir bandantiems prisitaikyti pasikeitusiame pasaulyje. Katalonai, prancūzas ir belgai nepabijojo traumuoti vaikų savo spektaklių dramatiškumu, atskleisti jiems visiškos vienatvės tragikomiškumą, nesėkmę, gebėjimo susitaikyti su pralaimėjimu kartėlį, paversti tai žaidimu arba azartiškai dekonstruoti tapatybės kismo ir jos neapibrėžtumo temas.

Kas metai vykstantis festivalis pakeitė ir suaugusiuosius, į „Kitokį“ atsivedančius savo vaikus arba ugdomas pradinukų klases. Salėje nebesigirdi griežto šnypštimo, tildant įsiaudrinusius mažuosius žiūrovus, bet šį kartą išgirdau stulbinančią frazę – stebint spektaklio „The Paper Theatre“ aktoriaus desperatiškas pastangas susikurti draugą iš popieriaus skiautelės ir spalvoto šventinio balionėlio, pradinukė rimtu balsu nuramino šalia kikenantį bendraklasį: „Visai nejuokinga.“ Išties po šio kūrinio išėjome nuščiuvę, kiekvienas išgyvenęs kažką sudėtinga, nenuspėjama, kaip ir mūsų už durų laukiantis pasaulis.

Šiais metais festivalyje „Kitoks“ pristatyta išskirtinai stipri lietuviškų spektaklių programa. Būtų galima pagaliau konstatuoti, kad nebetenka prasmės daryti takoskyrą tarp tarptautinės ir nacionalinės programos spektaklių, jie meninės kokybės požiūriu tapo visiškai lygiaverčiai. Ypač išskirtinas Klaipėdos lėlių teatre slovėno režisieriaus, dailininko ir scenografo Mihos Golobo sukurtas spektaklis „Tunelis“. Šviesos reiškinį tyrinėjantys, šviesą beveik materialiai apčiuopiama paverčiantys ir galiausiai ją su tamsa sutaikantys Klaipėdos lėlininkai pademonstravo maksimalų atidumą ir įsiklausymą į vaikų auditoriją. Tokie spektakliai kaip „Tunelis“ gali tapti impulsu šiuolaikiniam vaikui beatodairiškai pamilti teatrą, įsitikinti jo stebukline, mistinį pirmapradiškumą atskleidžiančia prigimtimi ir susižavėti unikalia galimybe įsitraukti į veiksmą, tapti savotišku šviesokūros bendraautoriumi.

„No Shoes“ teatro audiovizualinio monospektaklio „Avinai“ peržiūra į festivalinį vyksmą įtraukė vyriausią – paauglių auditoriją. Aktorius ir dramaturgas Raimondas Klezys savo kurtą tekstą mums perduoda su stulbinama savitvarda ir nuoseklumu, tarsi sąmoningai šiuo radikaliai asmenišku pasidalinimu užkaitindamas žiūrovų emocijas ir atsakomąjį norą atsiverti. Šis monospektaklis kartu ir įžūlus, akiplėšiškas jauno menininko bandymas prisibelsti iki mūsų visų, rasti būdą kartu išsiaiškinti, kas yra gerai, o kas blogai kalbant apie šiuolaikinio vyro, tėvo, sūnaus išgyvenimo strategijas nūdienos kontekstuose. Kartu su režisieriumi Justu Terteliu atrasta stojiška išeitis – atsisakyti būtinybės kurti vaidmenį, išsaugant scenoje aktorių kaip autentišką, savo patirtimi besidalinantį pasakotoją ir jautrų žmogų, pasiryžusį čia pat tarp žiūrovų atrasti sau lygiaverčių partnerių, padedančių spektaklį užpildyti intymiu žmogaus atsivėrimo žmogui turiniu.

Kitais metais festivalis „Kitoks“ vyks jau keturioliktą kartą. Žmogaus gyvenimo kategorijomis vertinant – gresia ryžtingas žingsnis į paauglystę, o meniniais, kultūriniais pasiekimais matuojant – atėjo tikroji branda. Festivalis vis labiau stiprėja ne tik ugdydamas ir išsaugodamas savo ištikimus žiūrovus, bet ir perteikdamas patirtis šiuolaikinio teatro vaikams veidą formuojantiems lietuvių kūrėjams. Galimybė pamatyti visus festivalio „Kitoks“ programos spektaklius, dalintis patirtimi ir įsitraukti į edukaciją pastariesiems turėtų būti gyvybiškai svarbus ateinančių metų sausio mėnesio prioritetas. Pagaliau mums visiems svarbu suvokti, kad pasauliniame kontekste kūrybinio darbo teatre, skirtame vaikams, prestižas kas metai didėja. Stebime į šią sritį atėjusią jauną talentingų režisierių kartą, kuriai spektakliai vaikams tapo pagrindine kūrybinės raiškos sritimi, būtent čia jie gali iki galo realizuoti savo meninį potencialą. Gerieji pavyzdžiai gali tapti impulsu ir mūsų vyresnės kartos režisieriams kitaip, naujai pažvelgti į spektaklius, kuriamus vaikams. Ir gal net akstinu kurti tikrus sceninius šedevrus, apmąstančius žmogaus egzistencijos prasmę, vaiko santykį su pasauliu bei gyvenimo ir mirties kategorijas, gimstančias kiekvieno iš mūsų sieloje.