Dedikuojama šiuolaikinio žmogaus menkystei

Vidurio Europa, XX amžius, pokaris, vienas iš absurdo dramaturgijos apologetų griežia dantimis: „Aš jaučiu, kad gyvenimas košmariškas, kad jis sunkus ir nepakeliamas, kaip blogas sapnas. Apsidairykite aplink: karai, katastrofos ir nelaimės, neapykanta ir sutrikimas, priespauda ir mirtis, perspėjantys mus. Žmonės kalba ir nesupranta vienas kito“ (Eugène Ionesco). Pritariamai kinkuoju galva, neapsikęsdama šalia sėdinčios žmogystos buko naršymo telefone nusisuku į traukinio langą, už jo sparčiai į sutemas grimztanti lapkričio 17-oji, penktadienis, XXI amžius, pelkės, kirtimai, pirmas sniegas pakeliui į Šiaulius.

Susikaupiu pjesės skaitymui. Žodis „patina“ – kirtis ant pirmos ar antrosios „a“? Čia man vienai ta dviprasmybė kutena gomurį? Patelės virtimas patina atrodo smarkiai per drąsus pamažu tolstant ne tik kad nuo Vidurio Europos, bet net ir nuo nusmurgusio Vilniaus. O jei tai tik varį padengianti žalsva plėvelė? Tada svarbu, kurį traktuotės kelią pasirinks režisierė: kaip žinome, galimi tik du patinos susiformavimo būdai – natūralus ir dirbtinis. Štai dramaturgė akivaizdžiai linkusi išpažinti dirbtinę patinos apnašų kilmės teoriją: „<...> socialumo įgūdžių nykimą skatina ir spartina dominuojanti vartotojiško gyvenimo būdo įkvėpta tendencija laikyti kitus žmones vartojimo objektais“ (Virginija Rimkaitė). Širdies gilumoje viliuosi, kad režisierė Eglė Švedkauskaitė suteiks viltį ir teisę būti natūraliai evoliucijos metu susiformavusiai „patinių“ atmainai.

Dėl kelio darbų traukinys vėluoja penkiolika minučių, o man nepažinus kelias iki Šiaulių dramos teatro, pasak guglo, pėsčiomis truks tik septyniolika minučių... Ir tada Saulės miestas mane paklaidina. Į spektaklį galiausiai spėju, bet pakeliui tenka kliautis malonių žmonių nuorodomis, paaiškinimais ir net palydėjimu. Į teatrą plūsta žiūrovai, nors Šiauliams žodis „plūsta“ netinka – jie oriai renkasi į savo miesto teatrą, gebantį pasiūlyti kažką unikalaus, turinčio vertę, pritraukiantį pilnutėlę salę žmonių. Tos pačios kraujo grupės, nuoširdžiai lojalią savo gimtosios vietos teatrui publiką, stebėtinai panašią į šiauliečius, esu stebėjusi tik Klaipėdoje, nors šiauliečiai puošnesni ir dauguma solidesnio amžiaus.

Šio vakaro spektaklį kuria ir ilgalaikę teatro ideologiją formuoja jauni žmonės. Šiaulių dramos teatro fojė kojas pakerta jaukus skaitytojų kampas ir dosniai patiekta kultūrinės spaudos šūsnis, kurioje puikuojasi ne vienas „Teatro žurnalo“ egzempliorius. O juk tradiciškai jokiame Vilniaus teatre su žiburiu neaptinkamas, mat vienintelis ir nepakartojamas šv. šiuolaikinio lietuviško teatro spaudinys dažniausiai ramiai dulka redakcijos sandėliuke.

Atkreipiau dėmesį į Šiaulių dramos teatro afišą. Stulbina, kad Šiaurės Lietuvoje yra teatras, savo repertuare sukaupęs apie dešimtį lietuvių dramaturgijos pastatymų ir net radęs vietos vienai šiuolaikinei latvių pjesei. Palyginimui, Nacionalinis Kauno dramos teatras gali pasigirti daugių daugiausia Vydūnu, Antanu Škėma ir Daiva Čepauskaite, o Vilniaus Nacionalinis – Kaziu Binkiu ir Mariumi Ivaškevičiumi. Po pastarajame teatre ką tik įvykusio šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ pasidarė truputį aiškiau, kodėl sostinėje, didmiesčiuose funkcionuojantys teatrai jau faktiškai dešimtmetį skelbia dramaturgo mirtį ir švenčia teksto bendrakūrystės įsigalėjimą, – taip paprasčiausiai patogiau, lengviau, pigiau. Nors publikai akivaizdžiai reikia dramaturgo, atrodo, kad žiūrovai vis dar tiki asmenybėmis, visa savo didybe iškylančiomis arba sužlungančiomis po savo teksto našta. Nerandu atsakymo tik į vieną klausimą – kodėl šiuolaikinės nacionalinės dramaturgijos, naujų autorių poreikį supranta ir išnaudoja valstybiniai teatrai regionuose, bet visiškai ignoruoja tas pats visomis prasmėmis nušiuręs Vilnius?

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – ta pati šio vakaro herojė dramaturgė Virginija Rimkaitė yra viena ryškiausių šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos asmenybių. Jau minėtoje „Versmėje“ 2018 m. sukurta pjesė skaitymo forma buvo pristatyta prieš kelerius metus. Būdama nuoširdi ir labai geranoriška nacionalinės dramaturgijos procesų stebėtoja, iki visiško formalizmo išsigimusį projektinių naujų pjesių skaitymų žanrą drąsiai galiu įvardinti tikromis naujų pjesių laidojimo apeigomis. Lietuvių dramaturgams turėčiau tik vieną patarimą – nebarstykit savo tekstų abejingiesiems, čiumpantiems juos vieninteliu projektinio finansavimo įsisavinimo tikslu. Iš tikrųjų orus dramaturgas savo tekstą turėtų leisti skaityti tik pačiomis intymiausiomis spektaklio „užstalės“ repeticijų akimirkomis.

Pabaigai – ką išsinešiau po Šiaulių dramos teatro spektaklio „Patina“ premjerinės peržiūros. Įsitikinimą, kad visiškas žmogaus susvetimėjimas pasaulyje, sociume, šeimoje vis dar turi parako įkvėpti jauną lietuvių teatro kūrėjų kartą. Jei ši absurdo teatro kertinė tema, išplėtota praėjusiame amžiuje, vis dar nuoširdžiai jaudina kūrėjus, ją lengvai galima perteikti ir ja užkrėsti spektaklio žiūrovus.

Žinant, koks sudėtingas klasikinių absurdo pjesių santykis su tradicine teatrinės scenos dėžute, ypatinga sėkme laikyčiau „Patinos“ scenografės Onos Juciūtės ir kostiumų dailininkės Elvitos Brazdylytės darbą. Menininkių siekis išsigryninti formas bei suvaldyti scenos erdvę ne su ja kovojant, ją laužant ar neigiant, o kaip tik pabrėžiant jos klasikinį monumentalumą, baltos ir pilkos spalvų kontrasto skambesį, scenovaizdyje ir kostiumuose išnaudojant masyvias, į antikinį teatrą apeliuojančias formas, tampa puikiu scenoje vykstančios šiuolaikinio žmogaus funkcionavimo tragikomedijos įrėminimu.

Išgryninta estetine švara, lakonišku idėjiniu konceptualumu išsiskiria videomenininkės Anetos Bublytės indėlis į „Patiną“. Emociškai talpūs, erdvę įgilinantys videovaizdai išnaudoja ne tik debesų kismą kadre – jais perteikiamas drėgmės, lietaus, audros stichijų koegzistavimas su sceniniu veiksmu bei virtualaus „pakibimo“, veiksmo sulėtinimo, sustabdymo funkcijos kontrolės persikėlimas iš ekrano į sceną.

Naujausias Švedkauskaitės spektaklis Šiauliuose, man regis, glaudžiu idėjiniu, labai asmenišku vidiniu dialogu susietas su vienu pirmųjų menininkės darbų teatre. 2018 m. jos sukurtas spektaklis „Mums viskas gerai“ pagal Dorotos Masłowskos pjesę klaustrofobišką tuometinio Lietuvos rusų dramos teatro Mažąją salę sprogdino prisukamų žmonių-manekenų, žmonių-karikatūrų funkcijos beprasmybe, supriešinta su karinės jaunystės nuotykiais gyvastį palaikančios šeimos močiutės rūpinimusi vienintele žmogiškumo požymiais apdovanota Maža metaline mergaite. Jau prieš penkerius metus tam, kad atrastų gyvo žmogaus grūdą, režisierė su visa jaunos menininkės drąsa ir įžūlumu buvo pasiruošusi beatodairiškai išpreparuoti po sceną žirgliojantį ne-žmogų. Man svarbu matyti ir fiksuoti, kad stulbinantys pastarųjų metų režisierės meniniai pasiekimai ir platus idėjinių, kūrybinių interesų laukas netrukdo Švedkauskaitei mobilizuotis esminių pasaulio sandarą dekonstruojančių temų plėtojimui, ypač drąsiai pasirenkant radikalų meninį tyrimą, eksperimentą atlikti Lietuvos periferijoje. Būtent čia jaunas menininkas susiduria su pagrindiniu iššūkiu – tapti suprantamam, aktualiam ir išgirstam vietos žmonių.

Šiaulių dramos teatro aktorės Nomedos Bėčiūtės sukurtą Motinos vaidmenį galima vadinti didele „Patinos“ sėkme. Motina iš esmės įcentruoja spektaklio veiksmą, tampa ne tik prigimtine šio žmogiškojo pragaro kūrėja, gimdytoja, valdove, funkcionavimo palaikytoja, bet ir esmine veiksminio alogizmo, vidinio susidvejinimo, beprasmio veiksmų išpildymo sąlyga. Faktiškai visi kiti spektaklio personažai tėra mažiau ar daugiau iškraipytas, antrinis arba tretinis Motinos atspindys, kopija, dublikatas. Ji vienintelė nestokoja energijos ir valios būti šioje antihumaniškoje terpėje be deguonies ir būtent ji nutiesia emocinį ryšį į žiūrovų salę. Priversti spektaklio žiūrovus pasijusti pagrindinės herojės atspindžiais, pro scenos veidrodžio iškraipymus atpažinti savyje šaltakraujiškai funkcionuojančiam monstrui tapačius bruožus, atpažinimo baimę nuslopinant spontanišku juoku, – retai šiuolaikiniame teatre stebimas aktorinės meistrystės paveikumo fenomenas.

Spektaklio fabulą „Patinoje“ į priekį stumia personažų dialogai, dramaturgė Rimkaitė maksimaliai išnaudoja emocijų ir turinio stokojančios, tuščios kalbos efektą, dekonstruodama kalbines, socialines klišes, spektaklio tekstą įkraudama filosofiniu turiniu. Prarasta asmeninė, individuali tapatybė, žmogiškos komunikacijos neįmanomybė, visiška aplinkinio pasaulio baimė, ribinė žmogaus vienatvė, dvasinė tuštuma, susvetimėjimas – tai vis ta pati klasikinė patinos apnaša, dengianti šiuolaikinę visuomenę ir kiekvieną mūsų, menką XXI amžiaus konstruktą.

Ir dar – patina nesunkiai įveikiama, išnaikinama sieros rūgštimi, kaip teigia įvairūs popieriniai bei virtualūs šaltiniai.

Kelionę į Šiaulius finansavo Scenos meno kritikų asociacija