Tabula rasa reiškinys šiuolaikiniame teatre

Spalio 20 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažąją salę užplūdo, anot vieno klasiko, patys dėkingiausi, labiausiai atliepiantys ir ypač ekspansyvūs žiūrovai. Gal vertinant premjerinį režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus spektaklį 8–12 metų vaikams „Sibiro haiku“ cituoti Konstantiną Stanislavskį atrodo labai senamadiška, vis dėlto norisi jaunajam režisieriui užduoti klausimą: tai kur ir kodėl dingo šiame tikslinei žiūrovų amžiaus grupei skirtame scenos kūrinyje būtent ekspansyvumas? Priminsiu, kalbama apie lyg ir natūraliai tokio amžiaus vaikams būdingą smarkumą, nesantūrumą, visišką nesusikaustymą ir net savotišką nesusivaldymą, nebuvimą įspraustiems į rėmus, nepaklusimą standartinėms elgesio ir reakcijų schemoms. Reikia pripažinti, kad būtent tuo – savo ekspansyvumu – visų pirma žavi Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knyga „Sibiro haiku“, mano pačios namuose tapusi savotiška vaikiška šventknyge, nuskaityta ir migdyta po pagalve jau trijų savų vaikų. „Knyga, nuo kurios neįmanoma atsiplėšti, kol jos neperskaitai“, – sako jauniausias, dabar dešimtmetis Algirdas, dar nepatikrinęs spektaklio paveikumo.

Teatras nuo pat pradžių neįtikėtinai dosnus dėmesio 2018 m. geriausia knyga pripažintai „Sibiro haiku“, faktiškai tais pačiais metais virtusiai Stalo teatro spektakliu (rež. Saulė Degutytė). Praėjus penkeriems metams, po daugybės knygos vertimų į kitas pasaulio kalbas, per šiuos metus įvyks dvi premjeros, po Vilniaus „Sibiro haiku“ teatrinė stotelė laukia Rygoje – Latvijos lėlių teatre. Vertindama abu matytus spektaklius, įžvelgiu jau tendencija tampantį teatro kūrėjų norą išryškinti bei sceninėmis priemonėmis pabrėžti būtent mitologinį, pasakiškąjį istorijos klodą. Gal tai išties lengviausias arba saugiausias kelias, perkeliant į sceną ir meniškai suvaldant autentišką, originalų, puikia ritmika, dinamiškumu išskirtinį komiksų knygos naratyvą ir unikalią estetiką? Abejočiau. Jau antras šiuo mitologinės, pasakiškos struktūros išnaudojimo keliu nuėjęs spektaklis akivaizdžiai pradeda grimzti tirštame įvaizdžių, perteklinių simbolių bei lyrikos dumble. Dingsta pirminė, organiška Vilės ir Itagaki komikso dinamika, siužetinis lengvumas, skaitytojus panardinantis į anaiptol ne banalų, skausmingą, tragišką ir gilų turinį.

Kokias temas atskleidžia LNDT „Sibiro haiku“, gali padėti iškoduoti spektaklio vizualinis sprendimas. Dailininkė Simona Davlidovičiūtė pasirinko atviros, sceninėmis uždangomis neformuojamos scenos principą. Einant šiuo keliu atsidengė, išryškėjo itin šiuolaikiška, brutaliai dėmesį pasiglemžianti scenos mašinerija, asketiška black box’o sienų faktūra, nedisonuojanti su erdvinėmis, masyviomis trikampio formos figūromis, kurių metalines jungtis per spektaklį fiziškai patikėta formuoti patiems aktoriams. Formos užpildomos medžiaginiais pilkos spalvos kamšalais – pagalvėlėmis bei skaidriais spalvotais filtrais, reikalaujančiais aktorių dėmesio ir atidos juos įveiksminant bei tiksliai sukuriant sudėtingą estetinį piešinį. Gaivi šiuolaikiška spalvinė paletė panaudojama megztuose penkių spektaklio personažų kostiumuose, išsiskiriančiuose tiksliomis užuominomis į kiekvieno jį dėvinčiojo išskirtinius charakterio bruožus ir neįkyriomis detalių nuorodomis kreipianti į istorinį veiksmo kontekstą. Gana dideliu vaidybiniu, veiksminiu iššūkiu aktoriams turėjo tapti ir Sibiro kalinių dėvėtų vatinukų transformacija į daigstytus, išgrynintos formos, bet išskirtinai masyvius japoniškus kimono primenančius apsiaustus. Per premjerą ši kostiumų ir scenovaizdžio visuma išties kėlė iššūkių aktoriams, besistengiantiems ją maksimaliai tiksliai suvaldyti.

„Sibiro haiku“ veiksmą klampino ir principinė spektaklio režisieriaus bei dramaturgės Birutės Kapustinskaitės pozicija išsaugoti maksimalų knygoje veikiančių personažų kiekį. Aktoriams Jolantai Dapkūnaitei, Miglei Polikevičiūtei, Augustei Šimulynaitei ir Mariui Repšiui iš esmės teko išlaikyti distanciją kiekvieno iš savo vaidinamų personažų atžvilgiu, apsiribojant veiksmų bei reakcijų atvaizdavimu ir atsisakant bet kokių pastangų kurti konkretaus personažo charakterį arba jo veiksmų psichologinį pagrindimą.

Šį režisieriaus užduotą vaidybinį paviršutiniškumą švelniai atsvėrė vienintelis aktoriaus Gedimino Rimeikos nuosekliai kuriamas pagrindinis šios istorijos herojaus vaidmuo. Šiuo atveju galėjo labai padėti suvokimas, kad už sceninio berniuko Algiuko istorijos veriasi tikra, visiškai autentiška Sibiro kančias ištvėrusio žmogaus lemtis. Rimeikos subtiliai atskleista mąslaus, svajingo, be galo jautraus vaiko asmenybė iš esmės ir tapo tuo emociniu tilteliu, padėjusiu užmegzti bent minimalią energijos apykaitą tarp sceninio veiksmo ir dėkingos, atliepiančios, bet visai neekspansyvios žiūrovų salės, gal jau net iš dalies pripratusios prie tokio visus pasaulio reiškinius maksimaliai jautriai, bet gana abstrakčiai užsimojusio apibrėžti šiuolaikinio teatro.

Kur slypi didžiausias pavojus? Akivaizdu, kad į teatrinį ringą žengia energinga jaunų kūrėjų karta, teatrą ir ypač mus, žiūrovus, traktuojanti kaip savotiškus tabula rasa, arba baltus popieriaus lapus, ateinančius be jau sukauptų patirčių, išgyventų tragedijų ir – be prisiminimų, atminties. Tokį padarą teoriškai galima čia pat, vietoje, spektaklio metu pripildyti unikalios intelektinės ir juslinės patirties. Deja, ir šiai teorijai lemta nusilaužyti „pirmeiviškus“ ragus. Lengviausias kelias – atsukti skvarbų veidrodį į energingai šiuolaikinį teatrą reanimuojančios bei modernizuojančios kartos veidus. Ir užduoti klausimus: ar jūs tikrai manote, kad mes jau pamiršome, kuo išskirtinis ir unikalus yra agitpropo teatrinis žanras? O ar tikrai turėtume iš savo atminties ir lietuviškos teatro istorijos ištrinti tokius šedevrus kaip Jono Jurašo „Antigonė Sibire“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2010), Birutės Mar „Ledo vaikai“ (LNDT, 2015), Mariaus Ivaškevičiaus „Malyš“ (Oskaro Koršunovo teatras, 2002)? Ar šie jau XXI a. sukurti spektakliai galėjo bent teoriškai palikti kažkokią tradiciją interpretuojant tremties temą šiuolaikiniame teatre? Na, jei nenorite pasikalbėti apie tradiciją, tai gal bent jau ambiciją nelikti tabula rasa – prisiminkime!