Jokūbo Brazio „Akies istorija“
Norėčiau suprasti motyvus tos vienintelės žiūrovės, kovo 3 d. nusprendusios išeiti iš Oskaro Koršunovo teatre (OKT) rodyto premjerinio režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklio „Akies istorija“. Finalas buvo visai čia pat, jo metu jau seniai apsinuoginęs aktorius Matas Sigliukas ritmingais klubų smūgiais tvatino tuščiavidurę jaučio figūrą, po kuria apvožta tupėjo jo scenos partnerė aktorė Digna Kulionytė.





Apie festivalį „Kitoks ’25“
Apmąstydama šių metų sausio 11–18 d. „Menų spaustuvėje“ Vilniuje vykusio tarptautinio festivalio vaikams ir jaunimui „Kitoks“ patirtis, bandžiau atrasti dešimt skirtumų tarp šių metų vizualiniu projekto simboliu tapusio dvikojo, kažkur ryžtingai žengiančio padarėlio, primenančio sužmogintą muzikuojantį augalą, ir vieno garsiausių praėjusio šimtmečio skulptorių Alberto Giacometti kūrinio „Einantis žmogus“.








IX Tarptautinė Venecijos performanso meno savaitė
2024 m. gruodžio 13 d. Europos kultūros centro (ECC) Palazzo Mora kieme Venecijoje nutiko keistas ir atmintinas įvykis. Keturiolikos iš anksto užsiregistravusių žmonių grupė susiskirstė į atsitiktines poras ir trumpai pasitarę nusprendė, kuriam pirmam bus užrištos akys. Šis pasiruošimas buvo įžanga į dviejų valandų patirtį, pavadintą „Klausantis Venecijos: miesto garsiniai pasivaikščiojimai“ („Listening to Venice: City Soundwalks“).





„Migla“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre
Būna simbolių kupini spektakliai ir realus gyvenimas, kurį jie simbolizuoja. Arba atvirkščiai: egzistuoja simboliškas gyvenimas ir sapnai arba spektakliai, kurie jame realizuojasi. Maždaug tokia Haruki Murakami sentencijos parafrazė klajojo mintyse, gruodžio 6 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre žiūrint dramaturgo ir režisieriaus Aleksandro Špilevojaus premjerinį spektaklį „Migla“. Vis dar veikiama kūrinio, grįžusi namo į Vilnių ant saulėtos palangės norėjau patupdyti vazonėlį su dekoratyvinio bambuko ūgliais. Bet tada sustabdžiau save ir pabandžiau suprasti – o kas išties „Migloje“ įvyko?








Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“
Katastrofos akivaizdoje žmonių gebėjimas kurti istorijas mažėja, ir čia slypi didelis pavojus. Taip po Pirmojo pasaulinio karo teigė žydų kilmės vokiečių filosofas Walteris Benjaminas. Prabėgus dar keliems dešimtmečiams žmonija suprato, kad po Osvencimo nebeįmanoma kurti poezijos. Mūsų amžininkams, nebyliai stebintiems istorijos lūžį, kurio laikinu simboliu kasdien tampa vis naujas karščiuojantis planetos taškas, belieka slėptis savo kūnų ertmėse. Pasak filosofų, būtent kūnas šiandien tampa laikina priebėga, trapia slėptuve ir pačia patikimiausia žmogiškų istorijų laikmena. Smalsu, kaip šiuos neišvengiamus procesus ir katastrofų purtomą dabartį reflektuoja šiuolaikinis teatras.








„Vidinis paveikslas“ festivalyje „Sirenos“
Esu iš tų kritikų, kurie bent kartą per mėnesį atsidaro „ChatGPT“ darbalaukį, su baimingu virpuliu tikėdamasi, kad jau šį kartą dirbtinis intelektas (DI) mane pagaliau sunaikins. Atsitiks tai dar ne šiemet, bet per keletą metų – tikrai, guodžiu save, nors vis dažniau susiduriu su pjesėmis, scenarijais ir net įrašais socialiniuose tinkluose, sugeneruotais šios konkuruojančios „firmos“. Graudi saviapgaulė baigėsi ką tik, suformulavus užduotį mielajam DI: parašyk penkias kritiškas, bekompromisiškai drąsias antraštes, tiksliausiai apibendrinančias rugsėjo 25 – spalio 11 d. Vilniuje vykusį tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“.








Apie festivalį „Helium“
Rugsėjo 9–18 d. „Menų spaustuvėje“ vykęs tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“ nustebino savo ambicingomis apimtimis ir pristatytų meninių projektų kiekiu. Peržiūrėjus visą 18-ojo festivalio programą, ore pakimba keletas klausimų. Visų pirma domintų programos segmentų iškomunikavimo žiūrovams principas – kodėl daugių daugiausia į off programos rėmus telpantys eskizų ir, tarkime, cirko etiudų pristatymai buvo pateikti kaip visaverčiai, verti lygiomis teisėmis atsidurti šalia tų kelių išskirtinių tarptautinių pasirodymų? Žvelgiant iš liberaliosios rinkos pozicijų, kuklus prierašas „pasirodymo eskizo pristatymas“ mažų mažiausiai reikalautų ir atitinkamos kainų politikos bei pagarbesnio požiūrio į tikrai sunkiai užaugintas šiuolaikinio cirko gerbėjų gretas.








Nuo Rakverės iki Zalcburgo
Nerimo genama šią vasarą išsiruošiau į savotišką piligrimystę kaimyninių šalių vasaros teatro festivalių maršrutais. Taip į savo meninių patirčių trofėjų maišelį subėriau įspūdžius iš Estijoje, Rakverės mieste, vykusio jubiliejinio trisdešimtojo „Baltoscandal“, panašaus amžiaus ir ambicingumo Lenkijoje, Gdanske, naujausius pastatymus reprezentuojančio Šekspyro festivalio, devintą vasarą švenčiančio Valmieros vasaros teatro festivalio Latvijoje ir nuo 1920 m. gyvuojančio Zalcburgo festivalio Austrijoje. Dvi pastarosios kelionės būtų neįvykusios be Scenos meno kritikų asociacijos paramos.








„Graikai“ Klaipėdos tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“
Tą liesą, net kaulėtą, aštrius veido bruožus žilomis ilgų plaukų sruogomis išryškinusią, seniokiškai kojas scena velkančią būtybę, vilkinčią juodu firminiu sportiniu kostiumu, latvis režisierius Elmāras Seņkovas pavadino Gaja. Liepojos teatro spektaklyje „Graikai“, uždariusiame klaipėdiečių festivalio „TheATRIUM“ tarptautinę programą, aktorės Inesės Kučinskos vaidinama graikų mitologijos pramotė Gaja, arba Žemė Motina, man regėjosi stebėtinai panaši ir į latvių mitologijoje knibždančias motes.








Łukaszo Twarkowskio spektaklis „The Employees“ Varšuvos teatre-galerijoje „Studio“
Viena svarbiausių eksperimentinių Lenkijos teatro scenų – teatras-galerija „Studio“ – dar 2023-iųjų sausį pakvietė į režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklio „The Employees“ premjerą. Man pačiai spektaklį pavyko pamatyti tik dabar ne tik todėl, kad kaip velnias kryžiaus iki tol vengiau daugiaprasmio Varšuvos simbolio – Kultūros ir mokslo rūmų, kuriuose nuo 1972 m. reziduoja teatras „Studio“, bet ir dėl visiškai dėsningai „The Employees“ tuoj pat ištikusios tarptautinių gastrolių karštinės. Olandija, Sakartvelas, Vokietija, Belgija, Čekija – šalys, kuriose jau parodytas stulbinančią teatrinę karjerą užsienyje darančio Twarkowskio naujausias darbas.








