7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tarp Vilniaus ir Kauno

Kalbamės su šokėjomis Ema Senkuviene ir Goda Laurinavičiūte

Ugnė Makauskaitė
Nr. 22 (1216), 2017-06-02
Šokis
Ema Senkuvienė. Nuotrauka iš šokio teatro „Aura“ archyvo
Ema Senkuvienė. Nuotrauka iš šokio teatro „Aura“ archyvo

Šiuolaikinis šokis Lietuvoje – išties įvairus: Kaunas pasižymi ilgametėmis šio žanro tradicijomis, o Vilnius – specifine formos išraiška, konceptualumu. Tačiau galbūt tokie apibendrinimai ne visai teisingi. Įdomu, ar yra sankirtų tarp dviejų miestų šiuolaikinio šokio tradicijų? Jei taip, tai kokių? Į tokius klausimus geriausiai gali atsakyti šokėjai. Šiuo atveju – labai išraiškingos ir įdomios pašnekovės Ema Senkuvienė ir Goda Laurinavičiūtė.

 

„Turi nuolat motyvuoti save ir nekreipti dėmesio į nusivylimus“, – sako pirmoji mano pašnekovė Ema Senkuvienė. Prisipažinsiu, keista tai girdėti iš veiklios, energingos dvidešimtmetės šokėjos lūpų, – jau prieš porą metų Ema buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Situaciją ji prisimena taip: „Niekada nešokau dėl kokio nors įvertinimo. Pamenu, grįžusi iš mokyklos ruošiausi į darbą, o kažkas paskambino ir pasveikino, buvo labai netikėta. Atrodo, yra tiek žvaigždžių ir legendų...“ Vis dėlto pašnekovė pripažįsta, kad kainą, ir didelę, už pasirinktą šiuolaikinio šokio specialybę mokėti reikia. Bet verta.

 

Kokia buvo tavo, kaip šokėjos, pradžia? Ar pradėti karjerą šioje srityje sudėtinga?

Viskas vyko labai natūraliai. Niekada neturėjau aiškaus tikslo. Pamenu, man būdavo labai keista, kad žmonės eina į „Auros“ spektaklius ir jų nesupranta. Nuo dešimties metų svajojau šokti „Auroje“, labai ja žavėjausi. Šokau nuo pat mažens, tad baigusi mokyklą tiesiog tęsiau. Esu iš tų žmonių, kurie daro tai, kas jiems pasakyta. Todėl dabar gan sunku, nes niekas nebenukreipia tam tikra linkme.

 

Ar jauniesiems šokėjams užtenka erdvės pasireikšti, būti pastebėtiems?

Atrodo, kad Lietuvoje, jei tik nori, gali tuo užsiimti, nes terpė yra visiškai neužpildyta. Be abejo, tai sunkus kelias, pavyzdžiui, gali tekti užsiimti individualia veikla, ir kartais apninka abejonės. Kadangi šokėjų nėra daug, atsiranda baimė dėl to, ką pagalvos kiti. Be to, manau, kad trūksta profesionalių šokėjų bendruomenės. Tarkim, pastačiusi spektaklį „Voyage“, nesulaukiau jokio atsako. Savaime kilo mintis, kad kūrinys prastas. Mums visiems reikia mokytis reikšti savo ir priimti svetimą nuomonę, net ir kritišką, ji padeda augti. Trumpai tariant, kartais atrodo, jog Lietuvoje nėra noro kartu tobulinti šiuolaikinį šokį.

 

Kalbant apie bendruomenes, kuo skiriasi Kauno ir Vilniaus mokyklos?

Kaune yra „Aura“, ir viskas. Jei bent kiek domiesi šiuolaikiniu šokiu, vienaip ar kitaip su ja susidursi. O Vilniuje svarbūs estetiniai pojūčiai, idėjos, šokyje nerasi tiek daug fiziškumo. Vilniuje daugiau erdvės pasireikšti jauniems kūrėjams, pavyzdžiui, „Menų spaustuvė“, kuri padėjo atsirasti urbanistinio šokio teatrui „Low Air“, spektakliui „Contemporary“. Panašu, kad Vilnius atviresnis ieškojimams. Būtų labai gerai, kad Kaune atsirastų alternatyva „Aurai“, nes konkurencija visada naudinga.

 

Kartais sakoma, kad Lietuvoje trūksta žmonių, galinčių duoti postūmį šiuolaikinio šokio plėtrai. Ar sutinki?

Taip. Tuo užsiimantys žmonės šoka jau ne penkerius ar dešimt metų. Su visa pagarba galima sakyti, kad žinios sensta. Jauni šokėjai nori įgyti tų žinių ir jas perteikti kitiems. Tarkim, aš dar nesijaučiu pajėgi ką nors duoti, norėtųsi kūrybiškai subręsti, bet vienai tai padaryti labai sunku.

 

Kita vertus, ne kartą rašyta, kad nacionaliniams teatrams šiuolaikinio šokio nereikia.

Nežinau teatrų politikos. Tačiau viskas prasideda nuo visuomenės: visi žino, kas yra baletas, visi žino, kas yra drama, o ištarus „šiuolaikinis šokis“, sulauki klausimo, „ar tai panašu į šokius klubuose?“

 

***

Kai susitikome su Goda Laurinavičiūte, ji ruošėsi pristatyti naują spektaklį, o po jo keliauti į Senegalą, tad mūsų pokalbis buvo kiek chaotiškas. Bet įdomus, nes Goda – viena pirmųjų, baigusių šiuolaikinio šokio specialybę Lietuvoje.

 

Esate vertinama kaip gebanti transformuotis šokėja. Tad koks jums atrodo šiuolaikinio šokio ir teatro santykis?

Judesys svarbus abiejuose, todėl panašumų išties daug. Pirmoji Muzikos ir teatro akademijoje šiuolaikinio šokio specialybės laida buvo ir šokio, ir teatro. Tai buvo patys įvairiausi žmonės, vėliau tapę žinomais savo srities profesionalais. Visiems mums šokis įaugęs į kūną. Apskritai, šokis man visuomet atrodė susijęs su scenografija, kostiumu, apšvietimu ir garsu. Kasdieniame gyvenime juk nepatirtum tokių spalvų ir garsų, tokio potyrio. Tai galimybė sužinoti ką nors nauja per nekonkrečius dalykus.

 

Ar valstybiniams teatrams tikrai nereikia šiuolaikinio šokio?

Deja, ši profesija rinkai netinkama. Pas mus vyrauja populiarusis menas, nekomerciniai renginiai nesurenka publikos. Jei gauni valstybės paramą, gali porą kartų pasirodyti, tačiau vien iš pajamų už bilietus nesusimokėsi už salę, apšvietimą ir visus kitus spektaklį kuriančius dalykus.

 

Tačiau atrodo, kad dabar „ant bangos“ visas šiuolaikinis menas, kad vyksta daug įvairių reiškinių.

Visa tai – vien idėjos, valstybė į kultūrą neinvestuoja. Manau, kad reikia stiprinti švietimą, meninį ugdymą. Be išprusimo, be kultūros mes neturime ateities. Gal tai posovietinės valstybės bėda. Ko gero, turi praeiti daugiau laiko, kad valstybė suvoktų kultūros reikšmę.

 

Ar tikrai Lietuvoje trūksta žmonių, gebančių plėtoti šiuolaikinį šokį?

Taip, choreografų ir šokėjų labai nedaug, tačiau jie visi turi ką pasakyti.

 

Pagrindinės šiuolaikinio šokio mokyklos yra dvi: „Aira“ Vilniuje ir „Aura“ Kaune. Gal galėtumėte jas abi palyginti?

Kaunas yra šiuolaikinio šokio lopšys ir sostinė. Žiūrovas ten taip pat kitoks, išugdytas tokios išraiškos suvokimo tradicijų, kurios tęsiasi dar nuo prieškario. Jos kilo iš Danutės Marijos Nasvytytės (Kaune įsteigusios ritminės gimnastikos ir išraiškos studiją, – aut. past.), vėliau – Kiros Daujotaitės, įkūrusios „Sonatos“ kolektyvą, iš jo išaugo Birutė Letukaitė ir „Aura“.

O Vilnius labiau klasikinis, čia populiaresnis baletas. Tiesa, LMTA yra šiuolaikinio šokio specialybė, M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriuje – modernaus šokio klasės.

 

Smagu, kad neseniai buvote įvertinta „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Taip, tai buvo maloni staigmena. Bet, tiesą pasakius, neturiu didelių ambicijų ir noriu ne garbės, o gyventi iš savo profesijos. Gavusi premiją galėjau lengviau atsipūsti, susimokėti už šildymą, skolas už elektrą, vandenį, Šiuolaikinio šokio asociacijos mokestį, padengti dukros mokymo išlaidas.

Kad ir kaip būtų, toks įvertinimas yra labai svarbus ir dabar jaučiuosi lyg ir paaugusi, norisi eiti ir kurti toliau.

 

Kalbėjosi Ugnė Makauskaitė

Ema Senkuvienė. Nuotrauka iš šokio teatro „Aura“ archyvo
Ema Senkuvienė. Nuotrauka iš šokio teatro „Aura“ archyvo
Goda Laurinavičiūtė spektaklyje „Melancholijos bokštai“. M. Aleksos nuotr.
Goda Laurinavičiūtė spektaklyje „Melancholijos bokštai“. M. Aleksos nuotr.