Žaliojo tilto skulptūrų klausimu
Noriu pašnekėti apie tai, ko nekenčiu. Nuomonių apie jau sukurtą arba šiandien kuriamą paveldą viešose erdvėse yra daug. Ir vien iš pagarbos toms nuomonėms, šios temos sąmoningai stengiausi vengti. Tačiau mano gyvenime atsirado dvi problemos. Pirmoji – mano močiutė, besilankanti parodose ir aktyviai besistengianti domėtis meno gyvenimu, kaskart diskutuojant XX amžiaus t.y. sovietmečio paveldo klausimu, išsako savo nuomonę labai atsargiai. Turiu omeny ne ką kita, bet skulptūras ant Žaliojo tilto. Tokia jos reakcija man sukėlė įtarumą. Antroji problema – Stepas, nepraleidžiantis progos pasijuokti iš „vamzdžio“ ir teigiantis, jog tai ne menas (suprask, ne tik jo bendrakursiai fizikai, bet ir visi kiti „normalūs“ žmonės taip mano). Tad nešdama sunkų dailėtyros kryžių, noriu visa tai aptarti.
Algimanto Kunčiaus paroda „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“ Kauno fotografijos galerijoje
Prisipažinsiu, apie šį menininką žinojau tik iš jo ciklų „Susitikimai“ (1963–1984) ir „Reminiscencijos“ (1975–1987). Ir prisipažinsiu dar kai ką: taip, šio menininko kūrybos tinkamai neįvertinau. Tačiau vieną gūdžią žiemos dieną užsukau į Kauno fotografijos galerijoje veikiančią parodą „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“ ir viskas apsivertė.