Nuo politikos nepabėgta

Sniegą pakeitė lietus. Potsdamo aikštė ištuštėjo. Nemokama kava baigėsi. Seansai dar tebevyksta, bet pabaigos jausmas užliejo antrąjį Berlinalės savaitgalį. Ne visi šeštadienio vakarą paskelbti nugalėtojai šįkart įtiko, bet nuskambėjo ne viena puiki kalba, o lūkuriuojant su drauge paskutinio seanso sutiktos dvi mielos merginos iš Turkijos palengvino kartėlį, kurį paliko Berlinalės žiuri sprendimai. Mat jos dar nežinojo, kad Turkija šiais metais taip stipriai apdovanota Berlinalėje, tad labai nudžiugo. Įkritus į festivalio rutiną, pokalbis su sutiktomis merginomis tarsi tikrovės skambutis priminė, kad tik mažai visuomenės daliai tą vakarą taip rūpėjo, kam atiteks „Auksinis lokys“.

Kita vertus, net tie, kurie Berlinalėje nesilankė, apie jau skandalingą tapusią žiuri spaudos konferenciją žinojo. Po jos buvo festivalio vadovės Tricios Tuttle atviras laiškas, o po jo – dalies kino bendruomenės kreipimasis į festivalį. Režisierius Xavier Dolanas pasidalino politikos sąvokos reikšme, primindamas apie neatsiejamą ryšį tarp meno ir politikos. Kas piktinosi, kas ramino, kas ragino nepamiršti diskusijos. Visa tai tik patvirtina, kad laikytis nuo politikos atokiau nepavyks. Tad apdovanojimų ceremonijoje didžioji dalis kalbų buvo savų minčių pasidalinimas šiuo klausimu.

Stipriausio atsako sulaukta iš debiutų konkurso „Perspektyvos“ nugalėtojo – filmo „Apgulties kronikos“ („Chronicles from the Siege“) režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Abdallah Alkhatibo. Siūlau patiems susirasti jo kalbą. O filme pinamos kelių veikėjų linijos – visi jie vienaip ar kitaip bando susidoroti su esama padėtimi Gazoje: nėra maisto, nėra vandens, nėra kuo pasišildyti, iš vienos vietos į kitą judėti nuolat trukdo apšaudymai. Tačiau Alkhatibas esant tokiai tragiškai situacijai nepamiršta humoro – paryškindamas žmogaus poreikius ir ydas, ieškant sprendimų, kaip išlikti žmogumi, kaip padėti šalia esantiems.

Humoras padeda pakelti ir dar vieną širdį veriančią temą bei istoriją – priklausomybę. Geriausio dokumentinio filmo prizo laimėtojos Pepos Lubojacki „Jei balandžiai pavirstų į auksą“ („If Pigeos Turned to Gold“) sudarytas iš režisierės susitikimų su broliu ir pusbroliais, dirbtinio intelekto išjudintų vaikystės nuotraukų, iš kurių prabyla pati režisierė, miręs tėtis ir kiti šeimos nariai, bei pačios režisierės dienoraštinio pobūdžio kadrų, kuriuose ji fiksuoja save ir savo aplinką. Visą šią medžiagą lydi raktiniai ekrane paryškintai rašomi žodžiai, sakiniai ir, žinoma, klausimai. Režisierė kalba apie priklausomybę, kuri pražudė jos tėtį, o dabar galbūt tuoj pražudys brolį ir du pusbrolius. Pasirinkusi, kaip pati įvardija, „brutalaus atvirumo“ prieigą, ji reflektuoja ir savo pačios priklausomybes bei psichinę sveikatą. Tokie asmeniški dokumentiniai filmai apie savo šeimą ar su ja susijusias istorijas jau tapę atskiru dokumentikos požanriu. Vieni jų suveikia, kiti lieka ties filmo ir terapinio judesio riba. Pastarasis intensyvus, skausmingas ir išties brutaliai atviras, bet praplečiantis dokumentikos prieigas prie šios temos.

Apdovanojimai, skirti pagrindinio konkurso laureatams, padarė įspūdį, kad šią žiuri labiausiai jaudino klasikinės dramaturgijos kinas, ir daugiausia vakarietiškas. Išskyrus Didžiojo žiuri prizo laureatą – turkų režisieriaus Emino Alperio „Išganymą“ („Kurtuluş“), kiti prizai buvo padalinti europietiškiems ir amerikietiškiems filmams. Apdovanojimai visiems vienareikšmiškai niekada neįtiks, žiuri vertina remdamasi savo subjektyviais kriterijais ir jautrumu. Vis dėlto mane labai nustebino Lance’o Hammerio filmo „Karalienė prie jūros“ („Queen at Sea“) apdovanojimas dviejose kategorijose. Tikrai puikius vaidmenis sukūrė Anna Calder-Marshall ir Tomas Courtenay. Jie apdovanoti už geriausius antraplanius vaidmenis. Aktorė Calder-Marshall sukūrė demencijoje po truputį skęstančią Lesli, o Courtenay – ją mylintį ir besistengiantį rūpintis vyrą Martiną. Jų trapią idilę suardo Lesli dukters Amandos (Juliette Binoche) abejonės, ar Martinas vis dar pajėgus pasirūpinti sunkiai sergančia jos mama. Paraleliai įterpiama Amandos dukters, jos brendimo ir pirmųjų intymumo paieškų linija. LRT portale jau piktinausi filmo pabaigos montažu, net skambiai įtraukiau į neegzistuojančią knygą „Taip negalima daryti“, tad žiuri sprendimas skirti prizą privertė dar kartą permąstyti filmą. Galbūt paralelinis jaunuolių pirmojo sekso montažas su kulminacine scena, kurioje pusnuogė Lesli nebeatpažįsta Martino ir neleidžia jam jos nuprausti, gali pasirodyti kaip sumanus sprendimas sugretinti skirtingas kartas ir skirtingos išraiškos intymumą. Mano galva, toks montažas reiškia nepagarbą tiek vienai, tiek kitai istorijos atomazgai. Likau prie savo vertinimo ir etiškumo ribų.

Jau minėtas Alperio „Išganymas“ nukelia į Turkijos kaimą, kuriame po truputį didėja konfliktas tarp dviejų to paties kaimo dalių ir jas valdančių šeimų. Jei trumpai – tai filmas apie tai, kaip gimsta fanatizmas, apie lyderio, žadančio išgelbėjimą, sekimą, net jei jo, kaip kelrodžio, misija gimsta iš sutrikusios, nemigos iškankintos sąmonės ir pavydo. Alperis įtaigiai kuria įtampą, daug dėmesio skirdamas aistringai sakomoms kalboms, kurios bent man ne kartą pasirodė perteklinės. Vis dėlto būtent jos išjudina tolesnius įvykius, tarsi kaskart vis padidinant grėsmę, kaip kompiuteriniame žaidime pereinama į naują lygį. „Išganymas“ – filmas svarbia ir aktualia tema, papasakotas klasikinės dramaturgijos priemonėmis, nieko nelaužant ir išliekant arti veikėjų augančios nevilties ir ryžto pralieti kraują už savo žemes, šeimas bei įsitikinimus. Režisieriaus sprendimas rodyti tik vieną konflikto pusę dar labiau sustiprina fanatizmo klaustrofobiškumą. Atsiimdamas apdovanojimą režisierius išreiškė palaikymą Palestinai, Iranui ir Turkijos kalėjimuose jau daug metų sėdintiems draugams, tardamas visiems skirtus žodžius: „Jūs nesate vieni.“

„Auksinį lokį“ pelnė „Geltoni laiškai“ („Gelbe Briefe“), Ilkerio Çatako filmas, apie kurį rašiau jau pirmame Berlinalei skirtame tekste. Suabejojau filmo antra dalimi, kurioje pernelyg įsiveliama į šeimos santykių narpliojimą, nors būtent šį aspektą pabrėžė žiuri nariai, įteikdami apdovanojimą. Žinoma, Wimas Wendersas paminėjo puikų sprendimą sugretinti Turkijos ir Vokietijos miestus, išreikšdamas nuogąstavimą, kad ir Vokietijoje taip gali atsitikti, bei pabrėždamas šio filmo universalumą. Tikiuosi, apdovanojimas filmui suteiks galimybę pasiekti platesnes auditorijas, o žiūrovams padės būti budriems, apmąstyti galimus savo pasirinkimus. Galbūt per šeimos griūties dramą daugiau žiūrovų galės susitapatinti su filme rodomais įvykiais.

Jokių klausimų nekėlė geriausio pirmaplanio vaidmens apdovanojimas – vokiečių aktorė Sandra Hüller tapo filmo „Roz“ („Rose“, rež. Markus Schleinzer) ašimi, jos atsidavimas vaidmeniui visuomet žavi, ji geba tiek emociškai, tiek fiziškai sukurti pilnakraujį personažą. Šįkart ji įkūnijo vyru apsimetančią moterį, kuri vedama laisvės troškimo ir noro ištrūkti iš karo bando įsitvirtinti mažoje bendruomenėje. Būtent šis filmas ir, deja, likęs be apdovanojimo Anthony Chano „Visi mes svetimi“ („We Are All Strangers“) buvo visos konkursinės programos favoritai – dėl ryškių režisūrinių sumanymų, suvaldytų idėjų ir laisvos kino kalbos pajautimo.

Bet prizą už geriausią režisūrą žiuri įteikė Grantui Gee už filmą „Everybody Digs Bill Evans“. Nesu džiazo gerbėja, tad gal nesugebėjau įžvelgti to, ką Wendersas perskaitė apdovanojimo argumentacijoje: kad filmas artimas džiazo estetikai, istorijai. Galbūt didesni šios muzikos žanro gerbėjai išties pamatys filme džiazo dvasios persmelktą kino kalbą. Mane nuvylė režisieriaus noras kreipti žvilgsnį tik į tamsiausią Billo Evanso pusę, pametant jo kūrybą ir užsižaidžiant pretenzingais sumanymais sukeistinti pasakojimą.

Geriausio scenarijaus prizu apdovanota Geneviève Dulude-de Celles už filmą „Nina Roza“. Tai istorija apie vyro, emigravusio iš Bulgarijos į Kanadą, grįžimą į savo šalį, susidūrimą su praeities šešėliais ir santykių su dukra permąstymą. Pastarasis įvyksta per vyro profesinę misiją – mat į Bulgariją jis grįžta patikrinti, ar mažame miestelyje tapanti maža mergaitė išties tai daro pati. Istorija tikrai neblogai sukonstruota, vis dėlto Bulgarijos ir Kanados sugretinimas pasirodė toks supaprastintas, tarsi įstrigęs laike ir apie šiuolaikinę Bulgariją nieko nepasakantis, o ir meno pasaulis perteiktas vien klišėmis.

Berlinalėje net keli filmai pasakojo istorijas pasitelkdami kitus menus: „Nina Roza“ – tapybą ir kuravimą, „Prie jūros“ („At the Sea“, rež. Kornél Mundruczó) – šiuolaikinį šokį, „Everybody Digs Bill Evans“ – muziką. Kino režisieriai išties ne visada laimi istorijas įkurdindami kitų menų srityse, dažnai klišės ima viršų. Tačiau vienam filmui puikiai pavyko ir būtent jis pelnė didžiausias mano simpatijas: tai režisieriaus Nicolás Peredos „Visa kita – triukšmas“ („Everything Else Is Noise“) iš „Forumo“ programos. Minimalistinis, lakoniškas, trunkantis vos daugiau nei valandą, o pasakantis tiek daug apie moterų padėtį šiuolaikinės klasikinės muzikos srityje, bet ne tik apie tai. Nuoširdžiai mane ir didžiąją dalį salės prajuokinęs filmas jau nuo pirmo kadro demonstruoja režisieriaus sumanumą, kadro pajautimą, tikrovės ir jos įvairialypio santykio su kino galimybėmis išmanymą. Po tokių filmų išėjęs atsikvepi – kinas gyvas ir gali atgaivinti išvargusį po daugybės seansų protą bei pojūčius.