Tarsi šuns lėkimas

Dominga Sotomayor – vienas ryškiausių ir įdomiausių balsų Čilėje. Ji kuria ne tik kiną – jos fotografijos ir videodarbai eksponuoti „Tate Modern“ muziejuje ir Venecijos meno bienalėje. Debiutinė Sotomayor juosta „Ketvirtadienis iki sekmadienio“ („De Jueves a Domingo“, 2012) Roterdamo kino festivalyje pelnė apdovanojimą kaip geriausias filmas, o antrasis ilgametražis „Per vėlu mirti jaunam“ („Tarde Para Morir Joven“, 2018) Lokarno kino festivalyje įvertintas už geriausią režisūrą.

Pasikalbėjome su Dominga Sotomayor apie naujausią jos filmą „Kalė“ („La perra“, 2026), kurio premjera įvyko paralelinėje Kanų kino festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“ ir kurį netrukus galėsite pamatyti festivalyje „Lokys, liūtas ir šakelė“. Viena iš filmo veikėjų kalytė Juri pelnė „Šuns palmės šakelę“. Sotomayor papasakojo, kas ją paskatino imtis kolumbietės Pilar Quintanos knygos tuo pačiu pavadinimu ekranizacijos, taip pat apie filmavimų iššūkius ir nehierarchišką santykį su kitomis gyvybės formomis.

„Kalė“ – vienas labiausiai šių metų Kanuose sujaudinusių filmų. Jame tiek daug laisvės.

Be galo malonu tai girdėti. Man pačiai „Kalės“ kūrimas teikė didžiulį džiaugsmą – filme išties daug laisvės. Pernai nufilmavau „Netflix“ skirtą filmą ir po jo pajutau norą sukurti kažką atviresnio. Tam tikra prasme „Kalė“ tapo reakcija į ankstesnį darbą: jo formatas buvo kur kas labiau kontroliuojamas, orientuotas į plačiąją auditoriją, tad ir patirtis visiškai kitokia.

Daug mąsčiau apie laiką ir erdvę „Kalėje“. Galbūt todėl, kad filmavote labai nuošalioje saloje. Atrodo, kad ten laikas tarsi sustojęs. Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie erdvės ir laiko santykį šiame filme?

Man patinka neapibrėžtas laikas ir erdvės. Niekada nebandžiau atkurti kokio nors laikotarpio ar būti labai konkreti laiko atžvilgiu. Taip buvo ir su „Per vėlu mirti jaunam“. Man patinka kurti laiką, kuris yra filmo laikas ir taip pat įvairių laikų mišinys. Taip, laikas saloje kitoks nei žemyne. Taigi tam tikra prasme – tai belaikis ir konkrečios erdvės neturintis pasaulis. Pati sala iš tikrųjų neegzistuoja, nes pasirinkome kai kurias salos vietas, o tada – daug kitų lokacijų, esančių žemyne. Mane labiausiai jaudino mintis iš naujo sukurti salą.

Be to, pirmą kartą filme panaudojau retrospekciją. Nenorėjau, kad praeities scena taptų paaiškinimu, kad tai būtų akivaizdus pasakojimo elementas. Nekuriu naratyvinio kino, man rūpi vidinis pasaulis, todėl norėjau, kad ir prisiminimas būtų tarsi iš vidaus. Jis galėjo vykti beveik tuo pačiu metu, bet montavimo požiūriu tai buvo painu, todėl stengėmės viską padaryti šiek tiek aiškiau. Tačiau tai gali būti suvokta kaip lygiagreti istorija toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Man patinka ši nedidelė painiava ir tai, kad prisiminimas veikia lyg savotiška riba. Juk laikas yra tekantis. Kaip vanduo.

Man labai patiko, kaip filme panaudojote šuolį į praeitį (angl. flashback). Pastebiu tendenciją šiuolaikiniame kine viską grįsti traumine patirtimi. Apie ją svarbu kalbėti, bet dažnai viskas pernelyg supaprastinama. „Kalėje“ yra kitaip – jaunystėje patiriama kažkas labai sunkaus, tačiau visko neaiškinate vien šia patirtimi. 

Stengiuosi vengti priežasties ir pasekmės ryšio. Pavyzdžiui, Silvija negalėjo susilaukti vaiko, todėl įsigijo šunį, arba ji patyrė traumą, todėl negali turėti vaikų. Šis šuolis į praeitį labiau veikia kaip trigeris, atviresniu ir painesniu būdu, kaip yra ir gyvenime. Tam tikri elementai, kuriuos galima filme susieti, sukuria sudėtingesnę situaciją, nei kad tiesiog šuo pakeičia vaiką. Tai taip pat yra ir apie baimę kažką prarasti, baimę vėl jausti.

Peizažas – irgi labai svarbus veikėjas. Ir man nepatinka temos, vengiu jų plėtojimo idėjos. Man labiau patinka bandyti gilintis į jausmus ir kurti įvairius ryšius. Pavyzdžiui, Silvijos situacija tiesiog sudėtinga: ji galbūt norėtų turėti vaikų, tačiau dėl skaudžios patirties praeityje ir dėl to, kad mama ją paliko, tai nėra paprasta. Be to, man patiko idėja, kad Silvija bando prisijaukinti tai, ko prijaukinti neįmanoma, – tai taip pat atsispindi filme. Tai kintantis filmas. Jis nėra griežtai nuoseklus, nėra sukontroliuotas ar prijaukintas.

Sakote, kad nemėgstate plėtoti konkrečios temos, bet „Kalėje“ motinystės ir nepriklausomybės temos labai ryškios. Be to, jūsų filmas sukurtas pagal Kolumbijos rašytojos Pilar Quintanos knygą. Ar būtent šios temos jus labiausiai sujaudino knygoje, ar buvo kitų veiksnių, paskatinusių kurti ekranizaciją?

Quintanos knyga mane labai sujaudino. Mintis imtis kūrinio apie moters ir šuns ryšį labai ypatinga. Kažką panašaus jau buvau palietusi filme „Per vėlu mirti jaunam“. Ten taip pat buvo šuo ir klausimas – kas jo šeimininkas?

Pajutau ryšį su šia knyga ir dėl kraštovaizdžio. Quintanos knygoje tai Kolumbijos džiunglės, Amazonė. Kraštovaizdis ir oras iš tiesų buvo pagrindiniai elementai. Be to, mano kūryboje irgi vyrauja personažas kraštovaizdyje, o ne izoliuotas personažas. Jei atvirai, manau, kad instinktyviai pajutau, jog pagal šią knygą galėčiau kažką sukurti, bet nežinojau, kas tai bus. Man labai patiko idėja apie šunį ir moterį. Tačiau norėjau išvengti klišių apie šunį kaip gerą ir ištikimą draugą. Man patiko išdavystės idėja. Du vieniši personažai – šuo ir moteris, ieškantys laisvės.

Be to, ilgai turėjau šunį ir tai man atrodė labai panašu į motinystę – mane siejo santykiai su šuniu beveik kaip su vaiku. Skaitydama Quintanos knygą pajutau, kad kalbama ne apie šunį, kuris pakeičia vaiką, o apie motinystę. Apie tai, kad šuo yra laisvas, o Silvija vis tiek lieka viena ir išduota. Manau, tai buvo labai įdomus pastebėjimas apie santykius su vaiku, o ne su šuniu.

Niekada nebuvau toje Kolumbijos vietoje, nepatyriau to oro, tų žmonių, tos kultūros. Todėl turėjau Čilėje rasti kraštovaizdį, kuris man atitiktų knygos atmosferą. Ir tada, kaip minėjau, kilo mintis sukurti salą. Be to, galima ir metaforiškiau kalbėti – visi personažai taip pat yra tarsi salos.

Niekada nenorėjau tiesiog perkelti knygos į kiną. Tai labai laisva adaptacija, ir man pasisekė, kad rašytoja tai suprato. Tai tarsi kita forma. Kitas peizažas. Kitas balsas. Taigi galėjome elgtis laisvai ir kai kurias detales pašalinome. Pavyzdžiui, knygoje yra didelė dalis, kurioje veikėja bando pastoti, bet jai nepavyksta. Aprašomi įvairūs gydymo būdai. Man atrodė, kad tai gali būti pernelyg tiesmuka. Maniau, kad būtų geriau, jei lauktųsi kas nors kitas, todėl įtraukėme pusseserę.

Be to, knygoje Silvijos vyras yra grubesnis. Norėjau, kad jis būtų švelnesnis ir mylintis, nes net jei tavo santykiai laimingi, vis tiek esi viena. Man patiko mintis, kad ji turi vidinių problemų ir traumų ne todėl, jog niekas jos nepastebi ar nemyli, o todėl, kad ji yra vieniša būtybė, kovojanti su savo praeitimi ir ateitimi.

Supratau, kad dirbti su knygomis labai įdomu. Anksčiau nebuvau pratusi taip dirbti, bet jau esu sukūrusi dvi ekranizacijas ir galbūt laukia dar viena. Manau, trijų pakaks. Įdomu, kad kurdamas pagal kito kūrinį tarsi nutolsti nuo savęs ir tuo pačiu metu atsiduri dar arčiau savęs. „Kalė“ itin susijusi su tuo, ką patyriau pastaruoju metu, nors tai ir nėra mano originali idėja. Užtat galėjau dirbti laisviau, nes tai ne mano asmeninė medžiaga, kurią visada šiek tiek išduodi. Kartais labai reikalingas atstumas tarp realybės ir fikcijos. O fikcija asmeninėje patirtyje tampa problemiška. Taigi man patinka kurti filmą vietoje, kurioje niekada nesilankiau, apie moterį, kuria niekada nebuvau. Tai tarsi toli nuo mano pačios patirties ir tuo pačiu metu labai arti, nes susiję su temomis ar dalykais, apie kuriuos vis mąstau.

Norėčiau sugrįžti prie šuns temos. Labai gražu, kad kalytė Juri filme yra savarankiška veikėja. Dažnai filmuose šuo ar kitas gyvūnas naudojamas kaip metafora, bet jūsų filme jai tikrai skiriama daug ekrano laiko. Kodėl jums tai buvo svarbu?

Norėjau, kad šuo būtų veikėjas, o ne tik veiksmo katalizatorius ar, kaip sakote, metafora. Prisimenu, kad po filmo „Per anksti mirti jaunam“ pristatymo žmonės manęs klausdavo, ką reiškia tas šuo. Nieko nereiškia. Tai tiesiog šuo, filmo veikėjas. „Kalėje“ tai dar akivaizdžiau. Nuo pat pradžių buvo sumanyta suteikti šuniui laisvės ir erdvės. Man labai patinka, kai tarp žmonių, šunų, apskritai kitų gyvų būtybių ar erdvės susikuria lygiavertis ryšys. Taigi tai ne tik šuo, bet ir arklys, sala, kraštovaizdis.

Nusprendėmė, kad Juri tarsi turės savo epizodus. Be to, žinojome, kad šuns charakteris kils iš tikro šuns, kurį atsirinksime filmui. Taigi net scenarijuje šis aspektas buvo paliktas gana atviras. Tai tarsi Juri nuotykis. Pavyzdžiui, Juri nueis į paplūdimį ar kur nors kitur, o mes seksime paskui ją. Buvo įdomu stebėti, kaip atsiranda kai kurie dalykai, pavyzdžiui, tas lojimas ant arklių. Man patiko, kad kai kurių dalykų scenarijuje nebuvo. Mes buvome visiškai atviri filmavimo metu nutinkantiems nuotykiams.

Pasirinkome šunį, kuris nebuvo dresuojamas. Tai buvo labai svarbu, nes dresuotas šuo elgtųsi taip, kaip jam lieptų. Šiuo atveju šuo lakstė visur, ir jį buvo tikrai sunku suvaldyti, tai kėlė ir tam tikrų iššūkių. Pavyzdžiui, scenoje, kurioje pagrindinė aktorė ir šuo turėjo leisti laiką ant sofos, o šuo nuolat nuo jos nušokdavo. Aktorė manė, kad šuo jos nemėgsta. O tada supratau, ypač žiūrėdama filmą, kad įdomu būtent tai, jog šuo yra tikrai nesuvaldomas. Šiuo požiūriu „Kalė“ skiriasi nuo kitų filmų, kuriuose šuo visada yra geras kompanionas.

Taigi ėjote iki galo su tema apie neįmanomumą suvaldyti kitą būtybę.

Galėčiau meluoti ir sakyti, kaip viskas buvo kruopščiai suplanuota, bet išties tai buvo nuolatinis reagavimas į tai, kas vyksta, – tiesiog sekėme Juri. Be to, turėjome labai mažai laiko pasiruošti filmavimams. Jaučiu, kad pats filmas tapo tarsi šuns lėkimu.

Tikrai galima justi tą nepažabotą filmo energiją. Bet ji kyla ir iš kraštovaizdžio, o jis išties ypatingas. Pirmą kartą dirbote su operatoriumi Simone D’Angelo. Kaip jums sekėsi bendradarbiauti kuriant vizualinę filmo kalbą?

Prieš prisijungiant Simone, keletą kartų vykau į salą ir fotografavau. Tam tikri rakursai ir kadruotės atėjo iš mano tyrimo. Manau, kartais sprendimus padiktuoja ir pačios vietos. Taigi daug kas vyko gana natūraliai, iš to, kaip tam tikros vietos prašosi būti kadruojamos. Mane labai įkvėpė kraštovaizdis. Nors tai ir Čilė, kartais atrodo kaip Airija ar kokia kita šalis.

O Simone – puikus. Neturėjome daug laiko pasiruošimams, daug dirbome nuotoliu, bet mums abiem labai patinka tapyba. Darėme koliažą vis pridėdami tapybos darbų iš praėjusių šimtmečių, bet taip pat ir šiuolaikinių darbų, kuriuose nutapyti peizažai. Tai buvo gražu. Pasitelkę paveikslus kūrėme filmo jausmą. Turėjome ir kitų nuorodų, pavyzdžiui, 8-ojo dešimtmečio australiškus filmus, taip pat „Audros berniuką“ („Storm Boy“, 2019) – apie berniuką, kurį sieja ryšys su paukščiu.

Man labai svarbi forma ir konkretumas, noriu turėti taisykles ir aiškią viziją, tad šis filmas man buvo didelis iššūkis. Su Simone daug improvizavome. Nors ir turėjome nusimatę skirtingą stilistiką tam tikriems epizodams, dirbome labai intuityviai.

Dar norėjau paklausti apie jūros dumblių rinkimą. Man tai pasirodė įdomu ir savita. Be to, filme labai svarbus vandens vaidmuo, nes viskas prasideda nuo šuns, kuris plaukia ir kurį reikia išgelbėti. Silvijos prisiminimuose lemtingas įvykis taip pat susijęs su vandeniu. Taigi vanduo filme ir išteklių šaltinis, ir kartu – didžiausias pavojus.

Knygoje labai svarbus veikėjos susiliejimas su džiunglėmis, su medžiais. Riba tarp jos, šuns ir erdvės tarsi trinasi. Klausiau savęs, kas tai galėtų būti mūsų filme. Kas yra ta vieta ar tas elementas, kuris tarsi sujungia veikėją ir kraštovaizdį? Ir tuomet pamaniau, kad tai jūros dumbliai. Prisimenu, kartą buvau saloje ir pamačiau moterį, visiškai aplipusią jūros dumbliais. Atrodė keista būtybė. Tai padarė man didžiulį įspūdį ir pagalvojau, kad tai gali būti esminis filmo motyvas.

Man patiko mintis apie moterį, kuri neria vis giliau – į savo vidų. Panerdama po vandeniu neria ir į savo tamsias vidines gelmes. Ir, kaip sakote, tai taip pat akivaizdus ryšys su praeitimi per vandenį, per traumą. Man tai buvo būdas susieti dabartį, praeitį ir Silvijos vidinį pasaulį.

Pabaigoje noriu paklausti apie realybės šou ir popmuzikos elementą filme. Tarsi grįžtame prie to, nuo ko pradėjome, – prie sustojusio laiko ir izoliuotos salos. Silvija tarsi susijungia su išoriniu pasauliu žiūrėdama televizorių. Ar toks ir buvo ketinimas?

Per televiziją ir popmuziką norėjau nutraukti tą bukolišką atitrūkusios salos įvaizdį. Prie to priėjome dėl daugelio priežasčių, tačiau pirmiausia – man patinka tokia muzika. Visada žaidžiu su idėja apie personažus, kurie negali išreikšti savęs, bet klausosi to, ką tarsi patys jaučia. Nuolat naudoju šį elementą savo filmuose.

Be to, ta daina, kurią dainuoja vyras iš praeities, – iš muilo operos. Ją dažnai žiūrėdavome Čilėje, kai buvau maža. Taigi, kai mums kilo mintis, kad namo, kurį prižiūri Silvija, savininkai yra brazilai, nusprendžiau panaudoti būtent tą dainą. Tai tarsi dėlionė. Bet man patinka mintis, kad televizija iš esmės yra vienintelis veikėjos ryšys su išorine realybe ir su žemynu. Tikriausiai ji pati norėtų vieną dieną ten dainuoti, tačiau ji taip toli. Mėgstu prieštaravimus. Tai moteris, kuri laikoma rimta, bet tuo pačiu metu žiūri muilo operą ar, tarkim, realybės šou.