Autorius: Ieva Tumanovičiūtė
Ieva Tumanovičiūtė
Vėl patikėti
„Fragmentas“ Klaipėdos dramos teatre
Antono Čechovo pjesėse kuris nors iš veikėjų vis pafilosofuoja, kaip žmogus gyvens po šimto ar dviejų šimtų metų. „Trijose seseryse“ tai daro Veršininas, kai atsisveikindamas sako: „Seniau žmonija buvo užsiėmusi karais, jos visa egzistencija buvo pilna žygių, antpuolių, pergalių, dabar visa tai atgyveno, liko tik milžiniška plynė, kurios kol kas nėra kuo užpildyti; <...> Žinot, jei prie darbštumo pridėsime išsilavinimą, o prie išsilavinimo darbštumą...“
Ieva Tumanovičiūtė
Žiūrovo prisilietimas
Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ (II)
Pažintį su pirmoje teksto dalyje aprašytomis šokėjų asmenybėmis pratęsia susitikimas su švedų šokėju ir choreografu Sindri Runudde. Nors neretai interaktyvumas atbaido, dalyvauti jo spektaklyje „A Sensoral Lecture“ reiškia nurimti ir pajausti. Šokėjas leidžia žiūrovui įsiklausyti į savo kūną: kiekvienas turi puodelį su nulaužta ąsele, kurį gali liesti. Jaukų ir pagarbų santykį su žiūrovu kuriantis Runudde skatina dalyvauti tiek, kiek norisi. Kartais jis nurodo, kaip liesti indą, tarkim, labai švelniai per atstumą, susitelkiant į akimirką prieš pat prisilietimą, į tarp rankos ir objekto tvyrančią energiją, po to paspausti stipriau, užčiuopiant savo raumenis ir galiausiai kaulus. Stebint šokėjo judesius, malonu judėti nors rankomis ar glausti puodelį prie kūno.
Ieva Tumanovičiūtė
Šokėjų asmenybės
Festivalis „Naujasis Baltijos šokis ’23“ (I)
Per judesį šokėjai tyrinėja savo kūną, iš jo išsineria ir iš naujo į jį įsilieja, šoka, kad suprastų, kaip mato pasaulį, kad papasakotų istorijas, išjudėtų skausmą, pakylėtų, išjaustų kitą, paskatintų tai daryti žiūrovus. Kurdamas šių metų šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ parodytą monospektaklį 71BODIES 1DANCE Danielis Mariblanca pasitelkė gilųjį klausymąsi. Tam, kad šoktų žiūrovams, jis išklausė septyniasdešimt vieną translyčio asmens istoriją, išgirdo jas ne tik protu, bet ir kūnu, kad juo galėtų užrašyti savo paties ir kitų pasakojimus. Scenoje nuogas translytis vyras, įtempdamas raumenis ir išmėgindamas įvairias pozicijas, leidžia kūnui virsti nuolat kintančia materija – naujas judesys, kitoks rakursas kuria skirtingus pavidalus. Išsinėrimo iš odos šokis virsta įsiliejimo į savo kūną aktu.
Ieva Tumanovičiūtė
Šalta ir skaidru
Spektaklis „Fossilia“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Į tremtį Dalia Grinkevičiūtė su savimi pasiėmė spektaklių programėles. Apie operą ji rašė: „Prieš mane atsivėrė įstabus Grožio ir Gėrio pasaulis, apkerėjęs mane ir tapęs vėliau didele dvasios atsvara (...). Teatras... Jis uždega žmogaus širdyje fakelą, kurio jau niekas nebeužgesins; gali daryti ką nori: žeminti, kankinti, stumti į purvyną – žmogaus širdyje vis tiek jau skamba kita muzika – tikėjimo Gėriu muzika. Ir niekada tu jau negalėsi būti skriaudėjų pusėje, tavęs nepadarys jų įrankiu.“ Norėtųsi, kad teatras tebeturėtų tokį poveikį, bet, regis, vietoj stebuklingo Gėrio ir Grožio pasaulio scena vis dažniau virsta racionalia tiesos paieškų ir liudijimų vieta. Tai būdinga ir vėlesniems Grinkevičiūtės kūriniams „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir „Gimtojoj Žemėj“, parašytiems jau grįžus iš tremties, praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje.
Ieva Tumanovičiūtė
Menininkų pokalbiai, blyksintys atmintyje
„Lost Lost Lost“ Klaipėdos dramos teatre
Švelniu, melodingu balsu Yoko Ono (Digna Kulionytė) pasakoja Jonui Mekui (Jonas Baranauskas) apie avangardinį filmą „Musė“ (1970). Ji nusiauna baltus aukštakulnius aulinukus ir, virpančiais gestais papildydama savo žodžius, vis labiau įsijaučia į pokalbį apie muziką ir kiną. Dar šiek tiek, ir ji pakils nuo žemės, ištirps savo mintyse. Mekas atidžiai ją stebi ir smalsiai klausinėja. Kartkartėmis prabyla šalia gulintis impozantišką chalatą apsivilkęs Johnas Lennonas (Karolis Maiskis). Šioje lenkų režisieriaus Michało Borczucho Klaipėdos dramos teatre sukurto spektaklio „Lost Lost Lost“ scenoje dokumentinė medžiaga virsta teatru.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XII)
Atsispiriu nuo tavo laiško žodžių, kad „teatras vis dar gali būti ta vieta, kurioje gali būti pažeidžiamas“. Manau, toks yra Árpádo Schillingo teatras ir jo žmogus. „Barbaruose“ Valentino Masalskio Teisėjas, senstantis tarnautojas, yra maksimaliai nuoširdus, atviras ir pažeidžiamas, pripažindamas savo geismą, ramybės troškimą, klaidas, teisingumo sampratą, ir tai nuginkluoja. Pagaliau Jaunimo teatre gera literatūra ir teatras susijungė į šiandien itin aktualų spektaklį, parodantį nepriklausomo ir ramaus gyvenimo už istorinių įvykių ribų neįmanomybę ir tiksliai sudėliojantį akcentus, kas yra kaltas.
Ieva Tumanovičiūtė
Išslystanti prasmė
„Raganosiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Po spektaklio „Raganosiai“ premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) kovo 9 d. jutau nuovargį, kylantį iš mėginimo užčiuopti ir suprasti prasmę: kai atrodydavo, kad netrukus tai įvyks, ji ir vėl išslysdavo. Šįkart Antano Obcarsko režisuoto spektaklio estetika nebuvo tokia, kuria galima besąlygiškai gėrėtis, nekreipiant dėmesio į slidžias spektaklio prasmes, gerokai sujaukiančias protą. Gal taip ir turėtų žiūrovus veikti absurdo teatro pjesė? Praeito amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Martinas Esslinas šia sąvoka apibūdino Samuelio Becketto, Eugène’o Ionesco, Arthuro Adamovo, Jeano Genet ir kitų pjeses, laužiusias to meto teatro konvencijas ir siekusias išreikšti sizifišką, dar Albert’o Camus aprašytą žmogaus egzistencinės padėties beprasmybę.
Ieva Tumanovičiūtė
Mėlynplaukės ilgesys blėstant sąmonei
„Tėtis“ Vilniaus senajame teatre
Skandalai dėl valdžios tyla, teatrai keičia pavadinimus, #metoo ir kiti judėjimai rimsta, tie patys žmonės sugrįžta... Manau, kad pasirinkusiajam menotyrininko profesiją visų pirma svarbu tyrinėti meno formas ir kūrinių prasmes, todėl suvokdama įvairius ideologinius prieštaravimus einu į Vilniaus senojo teatro spektaklio „Tėtis“ premjerą, įvykusią vasario 24 ir 25 dienomis. Jos net laukiu, nes teatras pasirūpino viešųjų ryšių kampanija ir parengė didelį kiekį kokybiškų pokalbių su kūrėjais. Mano vidinės feministės priekaištus šįkart numaldo pagarba aktoriaus Vytauto Anužio profesiniam meistriškumui ir noras pamatyti, kaip jis sukūrė Andrė vaidmenį, ar jam pavyko geriau už Anthony Hopkinsą filme „Tėvas“ (rež. Florianas Zelleris, 2020).
Ieva Tumanovičiūtė, Rimgailė Renevytė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XI)
Tavo klausimai apie kritiką rodo, kaip ji tau rūpi ir kokia yra svarbi. Atmintyje iškyla žodžiai kinotyrininkės, sudariusios sudėtingą knygą-žodyną, kai jos paklausė, kaip tam ryžosi ir ar išties to reikėjo: „Negalvojau – dariau. Jei būčiau pagalvojusi, nebūčiau padariusi.“ Manau, su kritika kartais būna tas pats – yra daugybė priežasčių jos nerašyti, bet atsiriboju nuo abejonių, nes noriu tai daryti, o šios profesijos atstovų ir taip nedaug. Gal kartais, kai apleidžia jėgos, reikia tiesiog valingai eiti, nors kelyje pasitaiko ir jokių spektaklių, ir tokių didžioji dalis, – istorijoje bei atmintyje išlieka tik geriausi, o tikrovėje vyrauja vidutiniai darbai, kaip ir visur kitur?
Ieva Tumanovičiūtė
Vaidybos meno saugojimas
Povilo Budrio monospektaklis „Kim Juri“
Romano „Parodymai“ autorius – Pietų Korėjos rašytojas Hailji (Haildži) – savo žodyje rašo: „Nenoriu, kad šią knygą perskaitytų daugiau žmonių, nei reikia. <...> Man kaip rašytojui būtų didžiausia laimė rašyti tik tiems keliems skaitytojams.“ Aktorius Povilas Budrys, pagal Hailji romaną sukūręs monospektaklį „Kim Juri“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), taip pat vaidina tiems, kam reikia – kam įdomu stebėti, kaip scenoje aktorius kuria personažą ir interpretuoja literatūros kūrinį.
