Teatras
Antono Čechovo pjesėse kuris nors iš veikėjų vis pafilosofuoja, kaip žmogus gyvens po šimto ar dviejų šimtų metų. „Trijose seseryse“ tai daro Veršininas, kai atsisveikindamas sako: „Seniau žmonija buvo užsiėmusi karais, jos visa egzistencija buvo pilna žygių, antpuolių, pergalių, dabar visa tai atgyveno, liko tik milžiniška plynė, kurios kol kas nėra kuo užpildyti; <...> Žinot, jei prie darbštumo pridėsime išsilavinimą, o prie išsilavinimo darbštumą...“
Drama parašyta prieš daugiau nei šimtą metų ir Rusijos pradėtas karas su Ukraina parodo, kad veikėjo pranašystė neišsipildė. Karo akivaizdoje svarstant bent kuriam laikui apriboti rusų kūrinių pastatymus, Čechovo pasirinkimas neišvengia prieštaringumo. Klaipėdos dramos teatre trečiojo pjesės „Trys seserys“ veiksmo įkvėptą spektaklį „Fragmentas“ pastatė Rusijos agresiją prieš Ukrainą pasmerkęs, šiuo metu Niujorke gyvenantis rusų režisierius Dmitrijus Krymovas.
Žymaus režisieriaus Anatolijaus Efroso ir teatrologės, teatro kritikės Natalijos Krymovos sūnus savo kūrybinį kelią pradėjo kaip scenografas ir dailininkas, o pirmąjį spektaklį režisavo 2002 metais. Aiškumo dėlei Krymovo režisūrinio braižo priešybe galima būtų įvardyti Iwaną Wyrypajewą, pasisakantį už teksto pirmenybę teatre. Krymovo „Fragmente“, atvirkščiai, Čechovo pjesės teksto beveik nėra, net ir Veršinino nėra – vyrauja dailininko žvilgsnis ir į vaizdinių bei materijos kalbą išversta dramaturgo kūrinių esencija: veikėjų būties nuovargis, viltys ir jų žlugimas bei bandymas vėl prisikelti, t.y. iš naujo patikėti tuo, kas žmoguje geriausia.
Spektaklyje ilgai nėra žodžių, jų ir nereikia. Veikia vaizdas, scenografija: tikroviška, seno daugiabučio, statyto dar prieš sovietines vienodas dėžes, namo laiptinė – aukštomis lubomis, dailiomis medinėmis durimis, paliesta laiko. Tamsiai mėlyni sienų dažai kuria kontrastą papilkėjusiai baltai. Šviesa nuo šiltos rembrantiškos persimaino į abejingai šaltą. Veiksmas prasideda neskubriai. Vyksta gyvenimas... Kažkas grįžta apsikrovęs pirkinių maišais, kažkas lipa laiptais su gėlėmis, kažkas neša lentas. Viskas kartojasi... Šešis kartus mediniais laiptais nubilda mergaitė su krepšinio kamuoliu, suklupusi jį paleidžia. Vėliau supranti, kad ji – Dignos Kulionytės vaidinama jauniausia sesuo Irina.
Kai tikrovės iliuziją kūręs scenovaizdis dramatiškai subyra pagal audringai fortepijonu skambinamą Johanno Sebastiano Bacho „Preliudą ir fugą c-moll, BWV 847“ (garso režisierius Edvinas Vasiljevas), apima estetinis susijaudinimas, ekstazė. Materijos griūtis ne tik efektinga, bet ir perteikianti, kaip dūžta į tikrovę atsitrenkę Čechovo veikėjų lūkesčiai.
Pavadinimas „Fragmentas“ apibūdina paveikias, trumpas, koncentruota Čechovo esencija persmelktas scenas, sukurtas grožiui jautraus, Vakarų meno ir kultūros istoriją išmanančio režisieriaus. Galėtum prikišti, kad joms trūksta svorio, gelmės, jei viskas nebūtų tikslu, o esmė – pasakyta.
Didžiąją dalį vizualaus kūrinio paveikumo lemia Irinos Komissarovos scenografija, sukurta iš estetiškai išgryninto ir efektingai niokojamo tikrovės vaizdo. Gaisro scena įspūdinga ne tik dūmų kvapu ir tikroviškomis liepsnomis, bet ir tuo, kaip išdraskomas vyriausios sesers Olgos kambarys, kai su šaknimis, byrant žiežirboms, išraunami paskutiniai šviestuvai. Galiausiai nebesupranti, ar daiktai nešami padegėliams, ar gelbėjami nuo ugnies. Katastrofos chaose, kai visi veikėjai rėkia ir blaškosi nešdami daiktus, ramiai sėdi ir rūko juoda suknele vilkinti elegantiška moteris. Tai, be abejonės, Maša (Toma Gailiūtė).
Vaizdiniame spektaklyje aktoriai yra paveikslėlio dalis. Jiems nėra daug vietos pasireikšti ir dramaturgiškai plėtoti savo personažą. Dėl to vos įžengę į sceną jie turi parodyti, kas esą, ir neišvengiamai remtis kai kuriais stereotipais, kad veikėjai būtų lengvai atpažįstami. Režisieriaus sukurtuose etiuduose, metaforiškai apibendrinančiuose žmogaus būtį, vyrauja ironiškas požiūris į personažus, bet daug švelnesnis nei, tarkim, Tomi Janežičiaus spektaklyje „Dėdė Vania“ (Vilniaus mažasis teatras, 2021).
Iš buto nr. 7 išeina aktoriaus Dariaus Meškausko gydytojas Čebutykinas, avintis guminėmis šlepetėmis, į priekį išsikišę baltomis kojinėmis apmauti pirštai, ta pačia kryptimi sušukuoti ir plaukai. Kūno laikysena ir eisena aktorius parodo pasenusį, gyvenimo nuošaly likusį žmogų. Iškalbinga, kaip jis laukia lifto, kuris vis pravažiuoja pro šalį...
Nuvargusi, blanki, pirkinių maišais apsikrovusi Samantos Pinaitytės Olga, įžengusi į savo kambarį, atlieka šokėjų pratimus pėdoms, jas įtempia, išverčia; lavina lankstumą uždėjusi koją ant kėdės atlošo. Matyt, kadaise ji svajojo būti balerina. Tai jos akimirka su savimi, bet vis tiek neramu. Ji uosto orą – užuodžia dūmus. Krymovas kuria scenas be žodžių, apibūdinančias veikėjų būsenas – vienatvę, neišsipildžiusias svajones, nerimą. Vos kelios poilsio akimirkos, ir Olga grįžta prie rūpesčių – kažkas varva ant kilimo iš pirkinių krepšio. Reikia valyti, sausinti...
Aktorei Pinaitytei tenka didžiausias spektaklio emocinis krūvis, per ją atsiskleidžia Čechovo personažų tragizmas. Krymovas parodo ne tik katastrofą, bet ir atsitiesimą po jos. Po to, kai Olga, norėdama pagelbėti kitiems, „sudegina“ ir išdrasko save, prasideda prisikėlimas. Gyventi toliau padeda mėgstamas filmas, galimybė susitapatinti su aktore Michèle Morgan, aktoriaus Jeano Gabino mylimąja iš režisieriaus Marcelio Carné „Ūkų krantinės“ („Le Quai des brumes“, 1938). Olga naiviai aiškina tai, kas rodoma ekrane, įsijaučia į filmą, be jokios ribos susitapatina su veikėjais ir jų aistromis. „Kokios akys, – sako, – pažvelkit, kokios mylinčios, norėčiau taip žiūrėti ir kad į mane taip žiūrėtų...“ Filmas – jos vilčių koncentratas ir civilizacijos liudijimas, išlikęs po pasaulio griūties. Galima nekęsti žmonių už žiaurumą, godumą, galios troškimą, karus, prievartą ir mylėti už sukurtą grožį – muziką, poeziją, paveikslus, knygas, teatrą, kiną... Nerimaujant, kad visa tai bus jų pačių sunaikinta.
Scenoje kuriama gyvenimo tikrovė, kaip ir viskas šiame spektaklyje, galiausiai išvirsta į priešingybę – šiuo atveju atvirai kuriamą teatrą. Aktoriai nužengia į žiūrovų salę. Tiesioginį bendravimą su publika pradeda Nataša, pasakodama apie vynuogių, arbūzų dietą, pratimus pasmakrei... Aktorė Sigutė Gaudušytė taikliai perteikia tipinį šios veikėjos paviršutiniškumą ir smulkmeniškumą: įvykusį gaisrą ir išsekusią Olgą ji pastebi ne iškart – visa tai jai nerūpi. Pataikavimui pasiduoda ir beviltiškas Meškausko daktaras: jis pameta Olgą, kad suskeltų žiūrovams keletą anekdotų apie nevykusią jo, kaip gydytojo, praktiką.
Rafinuotame spektaklyje nerimą kelia būtent šis aktorių artėjimas prie žiūrovų. Jų kalbinės improvizacijos ima pavojingai svyruoti ties lėkštos komedijos riba. Kliūva ir tai, kad aktoriai vadina vienas kitą tikraisiais vardais, – ši taip dažnai naudojama priemonė, kaip ir pabrėžtinis ribų tarp scenos ir žiūrovų salės peržengimas, atrodo gerokai nuvalkiota.
„Fragmentas“ leidžia patirti estetinį pasitenkinimą, mėgaujantis savitu Krymovo stiliumi kuriamais ir naikinamais sceniniais paveikslais pagal Čechovą. Juos persmelkia Vakarų meno istorijos patirtis, o dabartis juose pasirodo ne per konkrečius, publicistinius faktus, bet per emociją, nuotaiką, susinaikinimo nuojautą. Kokybiškas ir techniškai sudėtingas spektaklis papildo Klaipėdos dramos teatro repertuaro, pastaraisiais metais stebinusio lenkų režisieriais, kviestinių svečių sąrašą. Nuo 2017 m. Klaipėdoje organizuojamas tarptautinis festivalis „TheATRIUM“ suteikia teatrui galimybę ne tik jo metu žiūrovams parodyti šiuolaikinio scenos meno įvairovę, bet ir užmegzti ryšių bei kurti ambicingą repertuarą.
Kelionę į Klaipėdą iš dalies finansavo Scenos meno kritikų asociacija
