Autorius: Ieva Tumanovičiūtė
Ieva Tumanovičiūtė
Ką atsakytų žiūrovo kūnas
Tarptautinė festivalio „New Baltic Dance“ programa
Šių metų festivalio „New Baltic Dance“ šūkis – „kūnas kalba“. Atsakyti scenoje kalbančiam kūnui žiūrovo kūnas turi ribotas išraiškos galimybes – dažniausiai tik plojimus, retkarčiais trypimus ar šūksnius. Tačiau į šokio spektaklius įsijaučiama ir fiziškai, jie gali paskatinti šokti. Vienuose stebint, kaip judėdami šokėjai patiria malonumą ir laisvę, norisi dalyvauti, o kituose ne. Galima pasvajoti, kas būtų, jeigu žiūrovas galėtų ne tik ploti ar parašyti komentarą, bet ir sušokti atsaką į spektaklį – atsakyti kalbančiam kūnui kūnu?
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXVI)
Norėčiau pasidalinti įspūdžiais apie du literatūros įkvėptus spektaklius. Ar žiūrovas priims kokį nors kūrinį kaip adaptaciją, priklauso nuo to, kiek jam žinomi pirminiai šaltiniai, kuriais remiamasi. Tačiau, pasak teoretikų, adaptacija vykusi tada, kai ji veikia ir žinantį, ir nežinantį žiūrovą. Vis dėlto režisierių Nauberto Jasinsko ir Maksymo Teteruko spektaklio „Chroma“ (Jaunimo teatras ir Meno ir mokslo laboratorija, MMLAB) atveju atrodo, kad įdomiau tiems, kurie gali narplioti, kaip kūrėjai sujungė pasirinktus kontekstus – Thomo Manno apysaką „Mirtis Venecijoje“ ir kino režisieriaus Dereko Jarmano biografiją bei filmus, – ir juos perkūrė.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXV)
Mačiau du aktorių režisierių sukurtus spektaklius, atliepiančius psichologinių dramų poreikį. Artiomo Rybakovo režisuotame kūrinyje „Vienišieji vakarai“ pagal Martino McDonagh pjesę įdomu stebėti talentingų aktorių Lauryno Jurgelio, Karolio Kasperavičiaus, Alekso Kazanavičiaus ir Gretos Petrovskytės vaidybą. Šių dienų geopolitinėje atmosferoje primityvi kova tarp dviejų degraduojančių brolių įgyja platesnių prasmių.
Ieva Tumanovičiūtė
Grožis ir praradimai
„Priešinimosi melancholija“ Juozo Miltinio dramos teatre
Valuška su odiniu paštininko krepšiu ant peties suka ratą aplink tuščią sceną, kol titruose keičiasi žodžiai „Uodega“, „Pelekas“, „Ryklė“... Jis gėrisi neįprastame cirke eksponuojamu banginiu, nusiima kepurę prieš gamtos didybę. Tai erdvės vaizduotei suteikianti scena iš Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre Adomo Juškos režisuoto spektaklio „Priešinimosi melancholija“ (premjera vasario 26 d.) pagal László Krasznahorkai to paties pavadinimo romaną.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXIV)
Taip sutapo, kad du itin skirtingus, tačiau specifiškai moterims būdingas patirtis nagrinėjančius kūrinius pamačiau vieną po kito. Tai režisierės Lauros Kutkaitės ir aktorės Kristinos Mortos Paškevičiūtės performatyvi paskaita „Tremolo“ (Meno ir mokslo laboratorija) bei Eglės Jackaitės „Šventoji“ (Oskaro Koršunovo teatras). Abiem atvejais vertintina kūrėjų drąsa ir ryžtas imtis feministinių temų, o pirmuoju – ir raiškos priemonių.
Ieva Tumanovičiūtė
Oskaro fanų klubas
„Mane vadina Kalendorium“ Klaipėdos dramos teatre
Oskarą Kalendorių lengva pamėgti, jei bent kartais pasijauti kitoks. Esi arba su juo, arba prieš jį. Jei stoji jo pusėn, jis tampa tavo draugu, o jo bičiuliai – tavo bičiuliais, su kuriais mielai pašoktum pagal grupės „ABBA“ dainas. Oskaras – pagrindinis latvių režisieriaus Elmāro Seņkovo Klaipėdos dramos teatre sukurto spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ (premjera vasario 14 d.) veikėjas. Šiame teatre pastatęs spektaklius „Mama Drąsa“ (2018) ir „Varovai“ (2021), šįkart režisierius inscenizavo Andrio Kalnozolo romaną.
Ieva Tumanovičiūtė
Ištrūkti ten, kur svajonė įmanoma
„Lūšies valanda“ Vilniaus senajame teatre
Dvidešimt penktąją, lūšies valandą, kai naktis susipina su aušra, sapnai su tikrove, o protas sklando paribiais, kyla mintys, galinčios pakeisti gyvenimo eigą ar nulemti mirtį. Artūro Areimos spektaklyje „Lūšies valanda“, kurio premjera įvyko sausio 31 d. Vilniaus senajame teatre (koprodukcija su Artūro Areimos teatru, AAT), šios valandos keleiviai braunasi per tamsumas, kad patektų į šviesą, atrastų naivų, iki graudulio jaudinantį tyrumą.
Ieva Tumanovičiūtė
Kai svarbiausia – teatras
Rūtos Oginskaitės knyga apie Jūratę Paulėkaitę
Skaityti 2024 m. pabaigoje išleistą Rūtos Oginskaitės knygą „kartu. Jūratės Paulėkaitės istorija“ (leidykla „Inter se“) – tai grįžti laiku atgal, pajusti nostalgiją, prisiminti to meto žmones ir ankstesnį save. Paklausti, pagal rašytoją Georgi Gospodinovą, „Ar gyvi tie, kuriais esame buvę?“ („Liūdesio fizika“). Oginskaitės knygoje teatro žmonės matomi tarsi pjesės veikėjai: skliaustuose nurodomas jų amžius, apibūdinama veiksmo vieta.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXIII)
Sukritus aplinkybėms, pamačiau du itin skirtingus spektaklius, kuriems būdinga kamerinė erdvė, stiprūs aktoriai ir poetiškas švelnumas, – Justino Vinciūno „Pranašystę“ Jaunimo teatre ir Nauberto Jasinsko „Pelikaną“ Oskaro Koršunovo teatre. Vienas iš kūrinių, regis, ilgisi praeities, o kitas siekia ją palaidoti.
Ieva Tumanovičiūtė
Skrosti skausmingą praeitį
„Savižudybės anatomija“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Staigus įkvėpimas, šūksnis, o gal aštrus atodūsis – toks yra garsinis naujausio Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Savižudybės anatomija“, kurio premjera įvyko lapkričio 28 d., leitmotyvas. Jį kartu išleidžia trys vienos šeimos moterys – močiutė, mama ir anūkė, sėdinčios ta pačia poza, stipriai sukryžiuotomis kojomis ir rankomis, ant tos pačios sofos, prie to paties stalelio su ta pačia lempa. Teatro scena leidžia vienoje erdvėje sugretinti tris skirtingus močiutės, mamos ir anūkės gyvenimo laikus – 1970, 1990 ir 2024 metus, tačiau akivaizdu, kad tai anūkės inicijuota kelionė į praeitį, jos bandymas pažinti tragiškus savo šeimos moterų likimus.
