7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Ieva Tumanovičiūtė

Ieva Tumanovičiūtė

Šeimos gyvenimo scenos

Apie Valstybinio jaunimo teatro spektaklį „Autonomija“

Mergaitė keikia išardytą pianiną. Vaikišku balsu ji išrėkia keiksmažodžius, atkartodama įniršio intonacijas, girdėtas šeimoje, kurią sukūrė spektaklio „Autonomija“ autoriai. Premjera Valstybiniame jaunimo teatre įvyko kovo 9, 10 dieną. Scenoje keli kilimai, stalai, kėdės ir pianinas žymi namų erdvę. Scenografas neįvardytas – visus reikiamus daiktus iš teatro sandėlio galėjo atsinešti patys aktoriai, vilkintys kasdieniais drabužiais iš savo spintos. „Skurdžioji“ spektaklio estetika išryškina aktorius, kurių vardai sutampa su personažų vardais. Pagal aktorių improvizacijas vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir bendraautorės Ildikó Gáspár sukurtoje dramaturgijoje į giminės tarpusavio santykius žvelgiama ironiškai ir kartais nuklystama į praeitį, ateitį ar fantazijas. Spektaklyje užsitęsia personažų ekspozicija, todėl šį tekstą konstruoju kaip šeimos portretų galeriją.

 

Valentinas (Masalskis). Vieta giminės medyje: Simo ir Viktorijos senelis; Andriaus, Alekso ir Luko tėvas. Šeiminė padėtis: išsiskyręs (buvusi žmona Janina). Profesija: verslininkas. Pomėgiai: nekilnojamasis turtas.

Valentinas su bendradarbiu Dainiumi aptarinėja statybų verslo reikalus. Prie jų prisideda Andrius – sūnus „nevykėlis“, kurį tik įžengus supeikia tėvas. Kad verslininkams nebūtų per lengva kalbėtis, anūkė Viktorija ardo pianiną. Šioje ir kitose scenose atsiskleidžia, kad Valentinas yra visada teisus. Jis sukūrė verslą, nuo kurio priklauso visa šeima. Nuotaikos žmogus į kitus kreipiasi „vaikeli“, nes visi, palyginti su jo gyvenimiška patirtimi, yra niekas. Vyras visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbo, anot jo paties, – „dėl šeimos“. Vaikystėje Valentinas buvo ištremtas į Sibirą, o savo tėvą – partizaną – jis laiko didvyriu ir stiprybės pavyzdžiu.

Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Dovilė Šilkaitytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Dovilė Šilkaitytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Profilaktinė saviplaka

Apie naują Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Kalės vaikai“ Klaipėdos dramos teatre

Kartais gamta įkvepia labiau nei menas. Jūra – stipri varžovė. Klaipėdoje perkėla taip arti dramos teatro, kad grįžtant nuo jūros, atrodo, galima į fojė prinešti smėlio. Palyginus su ramiu jūros abejingumu, Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“ nemaloniai gelia – tarsi verstų bristi į ledinį vandenį. Nelyg siūlytų paglostyti ežį, kurio spygliai prismaigstyti laikraščių iškarpų. Duria šiuolaikinės mūsų visuomenės aktualijos, susipynusios su istoriniais tautos vargais bei nuodėmėmis. Spektaklyje išgverusi atrodo mūsų tauta ir tėvynė – jokios prošvaistės, gal tik krislas ironijos. Net jei ir lytų tas kelias saulėtas metų dienas, vandens vis tiek neužtektų nuodėmėms nuplauti ir sieloms apvalyti. O gal visa priklauso nuo žvilgsnio?

Regina Šaltenytė (Marija) spektaklyje „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Regina Šaltenytė (Marija) spektaklyje „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas (Karvelis) spektaklyje „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas (Karvelis) spektaklyje „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas (Karvelis) spektaklyje „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas (Karvelis) spektaklyje „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Vardai, prasidedantys raide M

Aktorės Airidos Gintautaitės veikėjos

Teatro meno saugykla – atmintis. Kitaip nei su kino personažais, teatre kiekvienas susitikimas yra nepakartojamas, nors aktorių kartojamas šimtus kartų. Laikinumas – skaudžiausia ir gražiausia teatro savybė. Spektaklio įrašas negali prilygti užgimstančiam ryšiui tarp aktorių ir žiūrovų. Galvoti apie teatro aktorės kūrybą – tai prisiminti jos veikėjas ir į nepatikimą atmintį įsirėžusius spektaklių fragmentus. Spektaklis nėra filmas, kurį kada panorėjus galima dar kartą peržiūrėti, sustabdyti ar atsukti atgal. Kiekvieno žiūrovo atmintyje saugomi vis kiti aktorių sukurti personažai ir skirtingos spektaklių akimirkos. Tai – svari priežastis eiti į teatrą, nes personažai ieško vaizduotės, kurioje galėtų egzistuoti. Aktorė Airida Gintautaitė sukūrė daugiau kaip dvidešimt teatro veikėjų, kurios gyvena žiūrovų atmintyje. Sugrįžtu į saugyklą, kur aktorės sukurtų veikėjų vardai prasideda raide M: Marie, Miranda ir Margarita, o jas sieja tikėjimo motyvas.

Airida Gintautaitė spektaklyje „Miranda“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė spektaklyje „Miranda“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė „Lokio“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Airida Gintautaitė „Lokio“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Povilas Budrys ir Airida Gintautaite spektaklyje „Miranda“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Airida Gintautaite spektaklyje „Miranda“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

(Ne)priklausoma nuo laiko

Apie Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Dvasiniai reikalai“

Ingmaras Bergmanas tinka rudeniui. Jo tekstai dera prie sezoniškai pašlijusių dvasinių reikalų. Išgirdus žodį „Bergmanas“, matau naktį virtuvėje degančią šviesą, brendžio taurę ant stalo ir moterį, skaitančią knygą.

Gintarė Latvėnaitė spektaklyje „Dvasiniai reikalai“. VMT archyvo nuotr.
Gintarė Latvėnaitė spektaklyje „Dvasiniai reikalai“. VMT archyvo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Taki spektaklio ir žiūrov(i)ų tapatybė

Apie spektaklį „Trans Trans Trance“

Kai pavasario pabaigoje pirmą kartą pamačiau spektaklio „Trans Trans Trance“ eskizą, patekau į trečiąją pavadinimo būseną – „trance“. Ekstazę sukėlė ne tik muzikos pulsavimas, bet ir džiaugsmas, kad pagaliau Lietuvos teatre jaunos moterys vienijasi ir kalba apie moteris.

Adelė Šuminskaitė, Jovita Jankelaitytė ir Dovilė Kundrotaitė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė, Jovita Jankelaitytė ir Dovilė Kundrotaitė. T. Ivanausko nuotr.
Dovilė Kundrotaitė. T. Ivanausko nuotr.
Dovilė Kundrotaitė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė, Dovilė Kundrotaitė ir Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė, Dovilė Kundrotaitė ir Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė. T. Ivanausko nuotr.
Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Juoko įkalinti

Apie spektaklį „Šokis Delhi“ OKT / Vilniaus miesto teatre

Rugsėjo 8 d. OKT / Vilniaus miesto teatre laukdama naująjį sezoną pradėsiančio „Šokio Delhi“, apžiūriu dvi skrajutes su spektaklio kūrėjų pavardėmis. Vienoje vaizduojamas staiga sustabdytas greitai ratu sukęsis vaizdas – išsiliejęs ir iš toli panašus į mandalą, o iš arti išryškėję rankų kontūrai primena indų deives ir dievus. Kitoje, susikertančiomis linijomis suskaidytoje į keturias dalis, spektaklio nuotraukos yra paverstos piešiniais. Jie primena komiksą, kur aktoriai, sustingę pozomis su išraiškingai sudėtais pirštais, panašiais į mudras, kuria aliuziją į Indiją. Spektaklio informacinių lapelių grafiniame dizaine išryškėję skaidymas, judėjimas, sustingimas ir pasikartojimas apibūdina Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio veiksmo organizavimo principus, o nuorodos į Indijos kultūros ir religijų motyvus atsispindi kompozitoriaus Gintaro Sodeikos stilizuotoje „Harė Krišna“ mantroje bei mandalų vaizdo projekcijose.

Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Kęstutis Cicėnas (Andrejus). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Kęstutis Cicėnas (Andrejus). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Kamilė Petruškevičiūtė (Lera). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Kamilė Petruškevičiūtė (Lera). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Paulina Taujanskaitė (Katios motina). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Paulina Taujanskaitė (Katios motina). D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Antroji „varniukų“ karta

Apie LMTA IV Vaidybos kurso diplominius spektaklius

Kelias aukštąsias mokyklas kasmet baigiančių vaidybos studentų skaičius yra per didelis ir dalis merginų bei vaikinų niekada neįsilies į Lietuvos teatro lauką, bet ir šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigia trys aktorės ir penki aktoriai. Antrą kartą režisierius Gintaras Varnas išleidžia vaidybos studentų kursą, kurį, kaip ir pirmąjį (Vidas Bareikis, Elzė Gudavičiūtė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Indrė Lencevičiūtė, Marius Repšys, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius, Ainis Storpirštis, Eglė Špokaitė), ruošė vadovaudamasis principu: „nerengti bedarbių“. Pirmą kartą jam tai pavyko, o LMTA Balkono teatre ir Teatro ceche gegužės 21–27 d. pristatyti septyni diplominiai darbai žada, kad sėkmė gali pasikartoti. Antroji „varniukų“ aktorių karta – Arnas Ašmonas, Aurimas Bačinskas, Balys Ivanauskas, Jovita Jankelaitytė, Adomas Jasiukėnas, Dovilė Kundrotaitė, Gytis Laskovas ir Adelė Šuminskaitė – įrodė, kad gali kurti ir antikinių tragedijų herojus, ir šiuolaikinės dramaturgijos veikėjus, ir tiesiogiai bendrauti su publika, nesislėpdami už personažų.

„Orestas“. B. Frąnzako nuotr.
„Orestas“. B. Frąnzako nuotr.
„Pagalvinis“. LMTA Meno centro nuotr.
„Pagalvinis“. LMTA Meno centro nuotr.
„PRA“. M. Endriuškos nuotr.
„PRA“. M. Endriuškos nuotr.
„Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
„Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
„Butas Nr. 50“. B. Frąnzako nuotr.
„Butas Nr. 50“. B. Frąnzako nuotr.
„Keletas tikslių polaroidinių nuotraukų“. B. Frąnzako nuotr.
„Keletas tikslių polaroidinių nuotraukų“. B. Frąnzako nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Nuo septynių iki trisdešimties minučių

„Kino pavasario“ konkursinė programa „Trumpas konkursas“

Trumpametražio kino žiūrėjimo patirtį geriausiai apibūdina žodis „įvairovė“. „Kino pavasaryje“ pasižiūrėti trisdešimt du „Trumpo konkurso“ filmus galima per vieną ilgą naktį arba per penkias dienas teminiuose seansuose: „Trileris“, „Vaikai“, „Šeima“, „Jausmai“ ir „Svajonė“. Didžioji dalis Vidurio ir Rytų Europoje sukurtų trumpametražių filmų – vaidybiniai, tačiau kiekvienoje šešių ar septynių filmų grupėje yra ir dokumentinio bei animacinio kino.

Trumpiausias septynių minučių konkurso filmas – ne pirmą kartą „Kino pavasaryje“ pristatomos latvių režisierės Lailos Pakalniņos „Sapnas“ (Latvija, 2016) – gali pasirodyti ilgiausias, nes kamera fiksuoja tikrąjį laiką ir sujuda tik kartą. Nespalvotame kadre rodomas apsnigtas namas, į kurį retkarčiais užsuka žmonės, matomi tik įeinantys ir išeinantys, kas vyksta viduje – paslaptis. Tai parduotuvė, kaip paaiškėja, esanti prie valstybės sienos. Kitas vieno kadro dokumentinis filmas „Sienos“ (rež. Damjan Kozole, Slovėnija, 2016) verčia įsižiūrėti. Tuščiame vingiuojančio kelio peizaže niekas nevyksta, kol dešinėje pasirodo žmonės – keli, grupė, minia. Jų vis daugėja ir jie artėja prie kameros. Iš aprangos, daiktų nešulių aiškėja, jog tai pabėgėliai. Moterys, vyrai, vaikai (kartais pamojantys kamerai) ir kariai eina bei pradingsta už kadro ribos, kuris finale, kaip ir pradžioje, lieka tuščiu peizažu. Kiek pabėgėlių praėjo per dešimt minučių? Keli šimtai, tūkstantis?

„Budėjimas“
„Budėjimas“
„Artimi ryšiai“
„Artimi ryšiai“
„Motinos diena“
„Motinos diena“
Ieva Tumanovičiūtė

Pamoka ar pramoga?

Apie Nacionalinio Kauno dramos teatro premjerą „Žalgirės“

Lietuvoje garbinamas krepšinis – retas reiškinys teatre. Krepšinį išmano daugelis, jis vienija tautą, sukelia teigiamas emocijas, net jeigu netampama čempionais. Krepšinio galima nemėgti, kaip ir „Eurovizijos“, bet šie renginiai atspindi visuomenės pomėgius ir poreikius. Teatre krepšinis virsta tarsi kalba, kurios žodžių deriniais galima prabilti sudėtingomis temomis ir laimėti – įtikinti kitaip mąstančius. Kovo 17, 18, 19 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko spektaklio „Žalgirės“ premjera, kurį, perfrazuojant Bertolto Brechto straipsnio pavadinimą, galima apibūdinti kaip pramoginį pamokomąjį teatrą. Spektaklio kūrėjų tikslas kilnus – mažinti visuomenėje tvyrančią neapykantą, patrauklia forma – sujungiant krepšinį ir komedijos žanrą – vaizduoti įvairių seksualinių orientacijų moteris.

Lietuvoje rodyti queer (neheteroseksualios orientacijos) asmenų patirčių persmelkti Krzysztofo Warlikowskio spektakliai. Apie homoseksualių vyrų patirtis lietuvių teatre kalbėta, pavyzdžiui, Gintaro Varno spektakliuose „Tolima šalis“ (2001), „Publika“ (1997, 2010), „Tiksinti bomba“ (2012). Tačiau lesbietės, biseksualios ar transseksualios moterys lietuvių teatro kūrėjų darbuose iki šiol nebuvo reprezentuotos. Vilčių suteikė rudenį LMTA Balkono teatre vykęs Gabrielės Labanauskaitės-Dienos pjesės „Žalgirės“ skaitymas, bet, kaip yra nutikę ne kartą, spektaklis jų nepateisino. „Žalgirės“ – komedija su fantastikos ir absurdo elementais, kurioje pasakojama apie moterų mėgėjų krepšinio komandą „Žalgirės“, dalis jos narių priklauso LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų) bendruomenei. Pjesę skaitė ne tik aktorės, bet ir „Žalgirių“ prototipo „Gender Wrongs“ moterų mėgėjų krepšinio komandos narės. Į tipizuotus komedijos personažus neprofesionalės sugebėjo pažvelgti jautriau nei aktorės spektaklyje. Pjesės skaitymas „perspėjo“ būsimus spektaklio kūrėjus apie pavojų: neatsargus režisieriaus ar aktorių žingsnis, ir veikėjos bei jų dialogai gali tapti klišių ir stereotipų rinkiniu. Skaitymo ir spektaklio variantai parodė, kad veikėjas galima interpretuoti skirtingai. Skaityme už komiškų tipažų prasiskverbė dokumentinė patirtis ir autoironija, spektaklyje dauguma veikėjų virto vieno bruožo šaržais, už kurių dingo ir aktorių asmenybės.     

Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Septynios aktorės ir herojės

Apie spektaklį „Terapijos“ OKT Studijoje

Yra spektaklių, kuriuos žiūri kaip paveikslus. Tokius geriausia stebėti iš šeštos ar dar tolimesnės eilės, kad į regos lauką patektų visa scenos erdvė. Tada jau nematai aktorių veidų, bet stebi spalvų, šviesų ir mizanscenų kaitą. Nugara šiurpsta nuo vaizdų kaitos ir apima estetinio pasitenkinimo drebulys. Yra spektaklių, kuriuose susitinki su aktoriumi tête-à-tête, pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo „Dugne“ ar „Žuvėdroje“. Šie spektakliai pavertė nieko bendro su tradicine scena neturinčią OKT Studiją ypatinga erdve. Siaura, ilga, buvusi biuro patalpa tapo tikrų ir intymių susitikimų vieta, kur kovo 11, 12 d. įvyko spektaklio „Terapijos“ premjera. Septynios aktorės susitiko su žiūrovais tokiu atstumu, kuris neleidžia meluoti.

Oneida Kunsunga, Rasa Samuolytė ir Nelė Savičenko spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Oneida Kunsunga, Rasa Samuolytė ir Nelė Savičenko spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Aldona Vilutytė spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Aldona Vilutytė spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas