Būties vienatvė ir teatro ilgesys

Tarptautiniai scenos meno festivaliai žiūrovui leidžia ne tik praplėsti akiratį, bet ir geriau suprasti, kokie kūriniai jį jaudina, skatina pokytį, pagaliau – kokio teatro jis ilgisi. Scenoje tos pačios temos gvildenamos daugybe būdu ir vienus paliečia tie, kuriems kiti lieka abejingi. Todėl svarbu kiekvienam žiūrovui pačiam ieškoti bendraminčių menininkų. Festivaliai tam puiki proga, nes programų sudarytojai, pristatydami kūrinių įvairovę, stengiasi užtikrinti ir jų meninę kokybę.

Rudenį vykstantį žinomiausią ir ilgiausią istoriją Lietuvoje turintį Vilniaus tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ reikšmingai vejasi besiplečiantis, septintą kartą gegužės 24–birželio 22 d. Klaipėdos dramos teatre vykęs tarptautinis festivalis „TheATRIUM“. Jie abu, kitaip nei į kitas scenos meno sritis susitelkę festivaliai „Naujasis Baltijos šokis“, „Helium“ („Naujojo cirko savaitgalis“), „ConTempo“, „Cirkuliacija“, „Plartforma“ ir kt., koncentruojasi į dramos teatrą, nors, riboms tarp menų vis labiau nykstant, tas pats spektaklis gali dalyvauti skirtingų krypčių renginiuose.

Taip sutapo, kad šiemet matyti du „TheATRIUM“ užsienio programos spektakliai „Įsimylėjėlių kolekcija“ (Portugalija) ir „Bangų šnabždesys“ (Taivanas) sudaro tam tikrą estetinę opoziciją: nors kalba panašia tema, forma labai skiriasi. O tai gali tapti akstinu žiūrovui apmąstyti, kokios išraiškos priemonės byloja būtent jam.

Pasitaiko dienų, kai norisi pasislėpti urve, bet tenka eiti į viešumą, būti tarp žmonių, patirti priverstinį intymumą – autobuse, traukinyje, lėktuve, taip pat ir teatre, kai veiksmui scenoje aromato suteikia šalia sėdinčiojo kvepalai. Apie intymumą pasirodyme „Įsimylėjėlių kolekcija“ kalba „TheATRIUM“ viešnia iš Portugalijos Raquel André. Monopaskaitoje ji pateikia savotišką ataskaitą apie tai, ką patyrė susitikusi su 303 įsimylėjėliais iš Europos, Pietų Amerikos ir JAV. Ši forma artima 2022 m. festivalyje „Sirenos“ parodytiems spektakliams-paskaitoms ir atspindi vieną iš šiuolaikinio Vakarų teatro tendencijų, susijusią su meniniu tyrimu. Kitaip nei „Sirenų“ dalyvius režisierę Magdą Szpecht iš Lenkijos, per spektaklį-paskaitą pristačiusią kibernetinių elfų, internete kovojančių su rusų propaganda, reiškinį, ar šveicarų menininką Simoną Senną, pademonstravusį naujausias technologijas – virtualaus tikro kūno atvaizdo ir dirbtinio intelekto galimybes, André domina asmeniškesnė ir kiekvienam vienaip ar kitaip pažįstama tema – intymumas.

Baltame ekrane keičiasi nuotraukos. Beveik kiekvienoje jų matome André. Banalūs, buitiški, poetiški, gražūs, vulgarūs ir kitokie vaizdai liudija intymumą. Stovėdama prie kompiuterio menininkė skaito statistines išvadas apie įsimylėjėlių elgesį. Išėjusi į avansceną ir kreipdamasi į žiūrovus užsimena apie smurtą prieš moteris, translyčių asmenų patirtis ir tai, kad 90 procentų žmonių per susitikimus kalbėjo apie vienišumą.

André save vadina žmonių kolekcininke. Šis projektas yra didesnės „Žmonių kolekcijos“, kurią sudaro „Menininkų kolekcija“, „Žiūrovų kolekcija“ ir „Kolekcininkų kolekcija“, dalis. Be to, ji kuria ne tik pasirodymus, bet ir parodas, knygas bei virtualius projektus. Jau aštuonerius metus susitinka su nepažįstamaisiais ir jų klausia, kas jiems yra intymumas ir kaip jie galėtų tai atvaizduoti nuotraukoje. Vaizdo galia apgaulinga, nežinant priešistorės galima patikėti daugybėje per spektaklį rodomų nuotraukų užfiksuotu intymumu, perteikiamu per buitį, fizinį kontaktą, kūno ir kasdienybės fragmentus. Taip menininkė kvestionuoja ir socialinių tinklų atvaizduose kuriamą tikrovę bei jos fikciją.

Sudomina pasirodyme keliami klausimai, tarkim: „Kur dingsta intymumas tarp žmonių? Ko trokštame iš kito žmogaus, kai sakome, kad jo norime?“ Tačiau nors menininkei netrūksta žavesio, o projektas turi išgrynintą idėją ir koncepciją, jo rezultatui scenoje ima kažko stigti: apima iliuzijos, teatro, paslapties, jausmo ilgesys. Vis dėlto sujaudina finalas, kai tarp teatro dūmų stovinti André laukia. Laukia, ar į sceną išeis tie aštuoni žmonės, kurie dalyvavo jos projekte Klaipėdoje ir dalijosi savo požiūriu į intymumą. Vienas žmogus išdrįsta...

Studijavusi klasikinį teatrą ir pjesėse neradusi savo, kaip ir daugelio kitų, istorijų, André ėmėsi kurti savas. Tarp daugybės per spektaklį rodomų nuotraukų galima pastebėti ir Danielį Mariblancą, kuris festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ pristatė monospektaklį apie translyčio patirtį 71BODIES 1DANCE. Tačiau jo pagrindinė išraiškos priemonė yra judesys ir šokis, o asmeniški dramos monospektakliai, kuriuose kalbama nuo savęs, nekuriant personažų ir neieškant originalios meninės formos, veikia tiek, kiek žiūrovui pateikiama informacija yra unikali ir netikėta. Galima prisiminti Yvainą Juillardą itin informatyviame spektaklyje-paskaitoje apie smegenis „Cerebrum“ (festivalis „Sirenos“), kur derinta aktoriaus ir mokslininko patirtis. Šį kartą neapleidžia įspūdis, kad André susitikimai su jos meninio projekto dalyviais buvo įdomesni nei pats veiksmas scenoje, kuriame jai nepavyko padaryti ypatingų įžvalgų intymumo tema, o ir nuotaika, nuteikianti žiūrovą panirti į asmeninius intymumo patirties prisiminimus, nebuvo itin paveiki. „Įsimylėjėlių kolekcijai“ pritrūko meninės išmonės ir turinio gelmės, kuriais pasižymėjo Taivano teatro „Shinehouse“ spektaklis „Bangų šnabždesys“.

Režisieriaus ir dramaturgo Po-Yuan Chungo spektaklyje labiausiai žavi tai, kaip buitis ir tikrovė jame susijungia su paslaptingu ir sąlyginiu scenos pasauliu. O to taip trūksta estetiškai skurdžiuose spektakliuose-paskaitose. „Bangų šnabždesyje“ dera kasdienybė ir poezija, tikrovė ir sąlygiškumas, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis, Rytų ir Vakarų kultūrų kontekstai, šiuolaikinei demokratinei, žmogaus teises palaikančiai visuomenei aktualios socialinės temos bei teatro ir kultūros tradiciją gerbiančios išraiškos priemonės. Meniškai įtaigiame ir politiškai aktyviame spektaklyje susitelkiama ne tik į išraiškingą formą, bet ir į tai, kad turinys apimtų ir buitinę, ir politinę, ir metafizinę plotmes bei pasiektų įvairius žiūrovus.

„Bangų šnabždesio“ estetiką įkvėpė po Antrojo pasaulinio karo Japonije atsiradęs buto šokis (choreografė Emiko Agatsuma). Baltai veidus nusigrimavę aktoriai sustingusiomis pozomis kantriai laukia besirenkančių žiūrovų. Veiksmas prasideda aktorių judėjimu pagal varpelio skambtelėjimą, jų pėdos šiugždena scenos grindis nuklojusį baltą smėlį. Aktoriai įsišoka pagal kompozitoriaus Arvo Pärto kūrinį „Spiegel im Spiegel“. Scenoje veriasi paslaptingas, savoms taisyklėms paklūstantis nerealistinis teatro pasaulis, tačiau neįprasti jo veikėjai nagrinės mūsų kasdienybės temas.

Režisierius atskiria žodžius nuo veikėjų kūnų. Monologus ar dialogus taria raištį ant akių užsirišęs pranašas ar pranašė, o veikėjai juos įvaizdina judesiu – groteskišku, pantomiminiu, persmelktu Tolimųjų Rytų teatro bruožų. Iš atskirų dalių tarsi knygos skyrių sudaryta spektaklio dramaturgija susieja Vakarų mitus ir religinius kontekstus – Ikarą, Sizifą, Nojaus arką – su Rytų teatro formomis ir dvasingumo samprata.

Sąlyginiu ir nežemišku veiksmu scenoje pasakojamos dviejų moterų-mylimųjų, norinčių susilaukti jųdviejų biologinio vaiko, moters, atsisveikinančios su savo ligota kate, bei vyro, besikalbančio su augalu ir svajojančio jį grąžinti į gimtąją žemę, istorijos. Jose išryškėja meilė, ryšio ilgesys ir būties vienatvė. Veiksmas scenoje pasižymi skaidrumu ir ramybe, kaip ir Tolimųjų Rytų kultūrų vaizduojamajame mene, čia daug tuščios erdvės, lengvumo ir anapusybės dvasių plevenimo.

Toks teatras artimas Lietuvos žiūrovui, kurį formavo Eimunto Nekrošiaus estetika, metaforinė kalba, jis atliepia kitokios visatos scenoje ir dvasingumo ilgesį. Svarbu ir tai, kad tokia poetiška forma, užliūliuojanti ir nuraminanti žiūrovą, leidžia kalbėti aštriomis, prieštaravimų visuomenėje keliančiomis temomis. Šiuo metu lygybę užtikrinančių įstatymų srityje labiau pažengęs Taivanas sprendžia tolimesnes problemas nei Lietuva, ten jau įteisinta tos pačios lyties asmenų santuoka ir galimybė įsivaikinti, dabar, pasak režisieriaus, diskutuojama apie galimybės sudarymą šioms poroms susilaukti biologinių vaikų. Tačiau spektaklis nesusitelkia tik į vieną plotmę, jame išlaikoma ir horizontalė, ir vertikalė, juntamas žmogaus ryšys su savimi, kitu, visuomene, gamta ir anapusybe.

„Bangų šnabždesys“ turi ir dar vieną Lietuvai artimą kontekstą. Spektaklis kalba apie nelaimės, tokios kaip cunamis, grėsmę. Bet tai ne tik stichinės katastrofos baimė: didelė banga gali pražudyti tas dvi už rankų susikibusias moteris, kurių meilė staiga gali tapti nepageidaujama kuriai nors visuomenės daliai ar valdžiai. Šalia esanti didesnė diktatoriška jėga grasina nušluoti kiekvieną laisvės ir demokratijos laimėjimą.

Klaipėdos tarptautinio festivalio „TheATRIUM“ spektakliai „Įsimylėjėlių kolekcija“ ir „Bangų šnabždesys“ leido patirti skirtingas šiuolaikinio teatro formas ir suvokti, kad iš meno kūrinių vis dar tikiuosi estetinio patyrimo, meistrystės, pagarbos meno ir kultūros istorijai bei to, kas kasdieniška, to, kas politiška, ir to, kas nežemiška, sąjungos. Tai atradau „Bangų šnabždesyje“. O koks žiūrovas esate jūs?

Kelionę į Klaipėdą iš dalies finansavo Scenos meno kritikų asociacija