Laiškai apie teatrą (XII)
Atsispiriu nuo tavo laiško žodžių, kad „teatras vis dar gali būti ta vieta, kurioje gali būti pažeidžiamas“. Manau, toks yra Árpádo Schillingo teatras ir jo žmogus. „Barbaruose“ Valentino Masalskio Teisėjas, senstantis tarnautojas, yra maksimaliai nuoširdus, atviras ir pažeidžiamas, pripažindamas savo geismą, ramybės troškimą, klaidas, teisingumo sampratą, ir tai nuginkluoja. Pagaliau Jaunimo teatre gera literatūra ir teatras susijungė į šiandien itin aktualų spektaklį, parodantį nepriklausomo ir ramaus gyvenimo už istorinių įvykių ribų neįmanomybę ir tiksliai sudėliojantį akcentus, kas yra kaltas.
„Raganosiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Po spektaklio „Raganosiai“ premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) kovo 9 d. jutau nuovargį, kylantį iš mėginimo užčiuopti ir suprasti prasmę: kai atrodydavo, kad netrukus tai įvyks, ji ir vėl išslysdavo. Šįkart Antano Obcarsko režisuoto spektaklio estetika nebuvo tokia, kuria galima besąlygiškai gėrėtis, nekreipiant dėmesio į slidžias spektaklio prasmes, gerokai sujaukiančias protą. Gal taip ir turėtų žiūrovus veikti absurdo teatro pjesė? Praeito amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Martinas Esslinas šia sąvoka apibūdino Samuelio Becketto, Eugène’o Ionesco, Arthuro Adamovo, Jeano Genet ir kitų pjeses, laužiusias to meto teatro konvencijas ir siekusias išreikšti sizifišką, dar Albert’o Camus aprašytą žmogaus egzistencinės padėties beprasmybę.
„Tėtis“ Vilniaus senajame teatre
Skandalai dėl valdžios tyla, teatrai keičia pavadinimus, #metoo ir kiti judėjimai rimsta, tie patys žmonės sugrįžta... Manau, kad pasirinkusiajam menotyrininko profesiją visų pirma svarbu tyrinėti meno formas ir kūrinių prasmes, todėl suvokdama įvairius ideologinius prieštaravimus einu į Vilniaus senojo teatro spektaklio „Tėtis“ premjerą, įvykusią vasario 24 ir 25 dienomis. Jos net laukiu, nes teatras pasirūpino viešųjų ryšių kampanija ir parengė didelį kiekį kokybiškų pokalbių su kūrėjais. Mano vidinės feministės priekaištus šįkart numaldo pagarba aktoriaus Vytauto Anužio profesiniam meistriškumui ir noras pamatyti, kaip jis sukūrė Andrė vaidmenį, ar jam pavyko geriau už Anthony Hopkinsą filme „Tėvas“ (rež. Florianas Zelleris, 2020).
Laiškai apie teatrą (XI)
Tavo klausimai apie kritiką rodo, kaip ji tau rūpi ir kokia yra svarbi. Atmintyje iškyla žodžiai kinotyrininkės, sudariusios sudėtingą knygą-žodyną, kai jos paklausė, kaip tam ryžosi ir ar išties to reikėjo: „Negalvojau – dariau. Jei būčiau pagalvojusi, nebūčiau padariusi.“ Manau, su kritika kartais būna tas pats – yra daugybė priežasčių jos nerašyti, bet atsiriboju nuo abejonių, nes noriu tai daryti, o šios profesijos atstovų ir taip nedaug. Gal kartais, kai apleidžia jėgos, reikia tiesiog valingai eiti, nors kelyje pasitaiko ir jokių spektaklių, ir tokių didžioji dalis, – istorijoje bei atmintyje išlieka tik geriausi, o tikrovėje vyrauja vidutiniai darbai, kaip ir visur kitur?
Povilo Budrio monospektaklis „Kim Juri“
Romano „Parodymai“ autorius – Pietų Korėjos rašytojas Hailji (Haildži) – savo žodyje rašo: „Nenoriu, kad šią knygą perskaitytų daugiau žmonių, nei reikia. <...> Man kaip rašytojui būtų didžiausia laimė rašyti tik tiems keliems skaitytojams.“ Aktorius Povilas Budrys, pagal Hailji romaną sukūręs monospektaklį „Kim Juri“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), taip pat vaidina tiems, kam reikia – kam įdomu stebėti, kaip scenoje aktorius kuria personažą ir interpretuoja literatūros kūrinį.
„Pasirinkimas“ Vilniaus teatre „Lėlė“
Naujausias Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis suagusiems „Pasirinkimas“ – visų pirma įstabus estetinis potyris: paslaptinga ir stebuklinga erdve virtusioje Didžiojoje scenoje mįslingai sklando žmonių ir manekenų kūnai, jų fragmentai, sudarydami keisčiausias jungtis, šokdami prieštaringus jausmus keliančius šokius. Viename jų vyriški torsai be galvų susijungia su aktorių kojomis, kurdami groteskiškas būtybes, virstančias siurrealiu lytiniu aktu. Šis ir daugelis kitų spektaklio vaizdinių patraukia originalumu, grožiu ir kuria nuolat kintančias, nevienareikšmes asociacijas bei prasmes.
Šokio spektaklis „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“
Šokio spektakliai, stebint šokėjų judesius, skatina atnaujinti ryšį su savo kūnu, geriau jį pajusti. Choreografių ir šokėjų Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“ (premjera gruodžio 9, 10 d., „Be kompanijos“) norisi kartu su jomis siūbuoti klubais, stebėti kūno impulsus, kratyti galvą, pulsuoti krūtine, mechaniškai suktis, leistis užvaldomam judesio tarsi svetimos jėgos, greta kito išsitiesti ant iš ilgų, šviesių plaukų padaryto kilimo, oda pajusti jo faktūrą.
Laiškai apie teatrą (X)
Tavo vertingų įžvalgų apie dramaturgiją kontekste dar labiau nuvilia spektaklis „Tinder Dates“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žirkovas ir Kirilas Glušajevas, Vilniaus mažasis teatras, VMT). Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė kartu su kūrybine grupe kūrė pjesę remdamasi įvairiomis su pažinčių programėle „Tinder“ susijusiomis istorijomis. Mane nustebino, kokie stereotipiniai personažai veikia pjesėje. Galėtum pamanyti, kad tinderiu naudojasi tik „marozai“, „fyfos“, „krikščionys moksliukai“ ir „provincijos mokytojos“, o kur intelektualai, LGBT+ bendruomenės nariai, vyresni asmenys ir kt.?
Spektaklis „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“
Naujai įkurtas teatras „Transmutation Theatre“ savo pirmuoju Povilo Makausko režisuotu spektakliu „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“ parodė siekį su žiūrovu užmegzti intelektinį ir dvasinį ryšį. Neseniai atsidariusiose meno erdvėse „Vileišio 18“ lapkričio 25–27 d. įvykęs spektaklis sukurtas pagal portugalų rašytojo Fernando Pessoa (1888–1935) „Nerimo knygą“.
Latvijos teatro vitrina
Lapkričio 11–13 d. teko galimybė pamatyti keturis Latvijos teatro spektaklius – tris Rygoje ir vieną Liepojoje. Latvijos teatro darbuotojų sąjungos kuruojama spektaklių programa siekiama pristatyti šalies teatrą užsienio profesionalams bei stiprinti kultūrinius Baltijos ir kaimyninių šalių ryšius. Iš kelių spektaklių būtų neteisinga daryti kokius nors apibendrinimus apie pastarąjį Latvijos teatro sezoną, tačiau bendrą šių kūrinių vardiklį rasti galima.