Langas ir paLangės

Jau nuo pirmųjų festivalio dienų tarp klausytojų pasklido juokelis apie „palanges“ – šalia Davido Lango, kviestinio festivalio kompozitoriaus, muzikos skambančius kitų autorių kūrinius. Ir negali nuneigti, kad tiesos tuose pajuokavimuose tikrai būta. Dėmesio centre šis kūrėjas išties dominavo nuo pirmos iki beveik paskutinės festivalio dienos – tiek kalbant apie programą (buvo atlikta net 17 jo kompozicijų) ir ją lydinčius kasdienius spaudos pranešimus, tiek apie kūrėjo susitikimus su festivalio bendruomene. Jis buvo įtaigus ir įdomus pašnekovas, intrigavo lietuviška kilme, žavėjo ir stebino savo kūrybiniais sumanymais. Tikrai ne vienam ir jo muzika tapo įkvepiančiu atradimu, kurį tik dar labiau papildė charizmatiška paties kompozitoriaus asmenybė. Beje, Davidas Langas Lietuvoje lankėsi jau antrą kartą – lygiai prieš 20 metų jis koncertavo Vilniuje vykusiame „Musica Ficta“ festivalyje kartu su savo paties ir bendraminčių įkurta kultine Niujorko grupe „Bang on a Can“. Lango „Gaidoje“ buvo tiek daug, kad, tiesą sakant, per pastaruosius 20 metų nepamenu jokio kito „Gaidos“ festivalio, kuriame į vieną kūrėją būtų susifokusuota taip intensyviai ir stipriai.

D. Langui į kompaniją pasitelktos ir kitos itin ryškios muzikinio minimalizmo scenai atstovaujančios asmenybės – Arvo Pärtas, Johnas Adamsas, Steve’as Reichas. Iš antrąją festivalio savaitę skambėjusios muzikos, atmetus tokius tarpžanrinius ir multimedijinius projektus kaip „Sculpt“ ir „AquaSonic“, likusiuose penkiuose koncertuose, be jau minėtų minimalizmo legendų opusų, buvo atliktos vos trys kitų autorių kompozicijos, tarp jų ir dvi lietuvių kompozitorių premjeros (atitinkamai – po tris J. Adamso, A. Pärto ir S. Reicho bei devyni D. Lango kūriniai). Tokia statistika išties stulbina. Regis, „Gaida“ dar niekada nebuvo tokia atvirai vienakryptė. Nenuostabu, kad į šių muzikinio pasaulio grandų programą įterptos kitų kūrėjų kompozicijos iš anksto buvo užprogramuotos atsidurti klausytojų dėmesio „paraštėse“... arba „palangėse“. Bet nuo jų, šiek tiek galbūt kompensuojant tokią milžinišką disproporciją, ir norisi pradėti šią festivalio antrosios savaitės apžvalgą.

Abi iš minėtų lietuviškų premjerų – festivalio užsakymu parašytos Tomo Kutavičiaus „Mąstanti nendrė“ ir Justinos Repečkaitės „Cosmatesque“ – nuskambėjo paskutiniame „Gaidos“ koncerte lapkričio 4 d. Nacionalinėje filharmonijoje. Jas atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Christopheris Lyndonas-Gee. Viena po kitos pristatytos simfoninės kompozicijos buvo nepaprastai skirtingos, atspindinčios smarkiai nutolusias skirtingų kartų kūrėjų kompozicines nuostatas, absoliučiai priešingą orkestro girdėjimą. Dėmesys ritmui ir nuolatinis judėjimas buvo aktyviausias T. Kutavičiaus kūrinio komponentas. Prasidėjusi nuo trapios besikartojančios formulės, kuri palaipsniui apauginama kitų orkestro balsų sluoksniais, atitinkamai intensyvinant ir dinamiką iki griausmingo forte, „Mąstanti nendrė“ nejučia tapo tarsi lietuviškąja „Bolero“ kopija. Antroje kūrinio dalyje, suskambėjusioje taip kompozitoriui būdingomis džiazinėmis intonacijomis, ši išauginta orkestro masė skilo į tris tarpusavyje konkuravusias tembrines grupes – mušamųjų, jiems atsakančių styginių ir galiausiai į šį dialogą įsijungusių pučiamųjų.

Justinos Repečkaitės orkestro spalvų ir atspalvių klausytis buvo kur kas įdomiau. Iš esmės skyrėsi ir paties muzikinio kūrinio suvokimas, pabrėžiant ne tiek linijinį laiko parametrą, kiek jo skambesio erdvines konfigūracijas. Nuo pirmųjų frazių „Cosmatesque“ tapo skambančiu objektu, tarsi įšaldytu laike. Įsivaizduojamu žvilgsniu slenkant nuo viršūnės iki pačios apačios (nuo aukščiausios natos kūrinio pradžioje iki žemiausios pabaigoje) atsivėrė šio muzikinio kūno daugiabriauniškumas, įvairių paviršių, tiesių ir lenktų linijų kombinacijos, orkestro švystelėjimais ir mirgėjimu išgaunamos šviesos ir atspindžių iliuzijos.

Trečiasis autorius, įsiterpęs tarp žymiųjų minimalizmo atstovų – amerikiečių roko grupės „The Nationalist“ gitaristas ir kompozitorius Bryce’as Dessneris, kurio kūrinį „Music for Wood and Strings“ atliko „Sō Percussion“ (JAV) perkusininkų kvartetas (lapkričio 3 d.). Daugiau nei pusvalandžio trukmės kompozicija, regis, buvo sukurta tobulam publikos pasimėgavimui – kaleidoskopinė forma, leidžianti patirti įvairiausias būsenas, ausiai maloni harmonija, visa jungiantis entuziastingos energijos užtaisas ir susidomėjimą keliantys tembrai, išgaunami vien specialiai sukonstruotais instrumentais chord stick, kuriais grojama tiek griežiant stryku, tiek naudojant perkusininko lazdeles. Galima sakyti, pats kūrinys yra tarsi dedikacija šiam styginių mušamųjų hibridui, išbandant ir demonstruojant įvairiausias jo galimybes. Chord stick išgaunamas garsas neretai primena elektrinių, bosinių gitarų skambesį, ypač jį jungiant su aktyviu ritminiu pulsu. Ilgesnės meditacijos, grindžiamos vienos ar dviejų stygų virpesių orbertonais, atrodė lyg atliekamos indiškų instrumentų ansambliu (sitaras, tabla ir tampura), o kartais susidarydavo įspūdis, lyg girdėtųsi elektrinių kanklių atliekamos improvizacijos.

Ir, žinoma, kalbant apie šio kūrinio įtaigą, neįmanoma nutylėti atlikėjų. Perkusininkų ansamblis „Sō Percussion“ savo pasirodymui turėjo visą vakarą Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje (lapkričio 3 d.) ir jį išnaudojo maksimaliai. Koncerto pradžioje atliktos dvi S. Reicho kompozicijos – 2009 m. sukurtas „Mallet Quartet“ marimboms ir vibrafonams bei daugiau nei 4 dešimtmečiais senesnė legendinės „Piano Phase“ versija marimboms („Marimba Phase“) – žavėjo tobulu atlikimo sinchroniškumu ir koncentracija. Iš šono žiūrint ir pasinėrus į repetityvinio skambesio mantrą, keturių (vėliau – dviejų) perkusininkų veiksmas scenoje atrodė kaip magiškas šokis su 16 lazdelių. Dar viena ne ką mažiau žinoma S. Reicho kompozicija nuskambėjo koncerto pabaigoje kaip bisas – „Clapping Music“, arba muzika keturiems plojikams, kaip ir „Marimba Phase“ grindžiama kompozitoriaus vizitine kortele tapusia fazinio poslinkio idėja. Ji atrodo banaliai paprasta, o kartu ir stulbinančiai efektinga.

Tame pačiame koncerte, be jau minėto B. Dessnerio opuso, atlikta ir didžiulė D. Lango kompozicija „The So-called Laws of Nature“, 2002 m. sukurta pirmiausia galvojant būtent apie „Sō Percussion“ muzikantus, jų pomėgį eksperimentuoti, išbandyti netradicinius instrumentus, taip pat ir savotiškai teatrinę laikyseną scenoje. Šiuo atveju kompozitorius atlikėjams davė ne tik natas, bet ir nurodymus, kur stovėti, kaip ir kada judėti, kokius savadarbius „instrumentus“ (tarkim, molinius puodelius) panaudoti. Visų keturių perkusininkų olimpinis sinchroniškumas čia jau atrodė absoliučiai neįtikėtinas, savo efektingumu, sakyčiau, nustelbęs net ir pačią muziką. Stebint ne tik šį performansą, bet ir kitą dieną „Sō Percussion“ kartu su LNSO atliktą vieną naujesnių D. Lango kūrinių „Man Made“, galima buvo visai rimtai patikėti, kad perkusininkai yra turbūt vienintelė atlikėjų kategorija, turinti tokį ištobulintą ritmo pojūtį ir susiklausymo poreikį, kad puikiausiai gali apsieiti ir be dirigento.

Beje, „Man Made“ išsiskyrė savo idėja ir nestandartiniu požiūriu į solistų ir orkestro santykį. Klasikinis simfoninis orkestras ir kasdienius daiktus (virbus, butelius, statines ir t.t.) kaip perkusinius instrumentus naudojantys solistai pateikiami kaip nesuderinamų kultūrų atstovai, kurių komunikacijai reikalingas „vertimo“, arba perkodavimo, veiksmas. O kartu kaip šiandienos pasaulio tendencija vienetinius rankų darbo objektus (solistai ir jų muzikiniai „daiktai“) paversti masinės gamybos produktais (orkestras). Pirmosios trys „Man Made“ dalys nuskambėjo kaip labai įtaigus šios idėjos perteikimas, ypač vis agresyvėjant orkestro partijai ir kaskart vis ryškiau užgožiant solistų bandymus „pasisakyti“.

Dar viena D. Lango kompozicija antrąją festivalio savaitę kėlė ypatingą susidomėjimą – tai 2007 m. sukurta „The Little Match Girl Passion“, už kurią kompozitorius pelnė Pulitzerio premiją. Šią kerinčią muzikinę pasiją, kurios siužetas grindžiamas Hanso Christiano Anderseno pasaka „Mergaitė su degtukais“, o muzikiniu prototipu kompozitorius nurodo Johanno Sebastiano Bacho „Pasiją pagal Matą“, atliko šiuo metu Danijoje reziduojantis ansamblis „Theatre of Voices“ (spalio 30 d.). Keturiems balsams ir perkusijai skirta muzika liejosi diatoninių melodijų kanonais, prasiverždavo unisoniniais rečitatyvais, užstrigdavo disonuojančių sekundų sankaupose ir galiausiai ištirpdavo minorinių trigarsių harmonijoje. Šv. Kotrynos bažnyčios erdvė buvo absoliučiai tobulas pasirinkimas skambėti tokio tipo muzikinei istorijai. Kaip, beje, ir galimybė išgirsti interpretaciją tų atlikėjų, kuriems šis kūrinys ir buvo parašytas (negana to, „Theatre of Voices“ būtent už „Mergaitės su degtukais pasijos“ įrašą 2010 m. pelnė „Grammy“ apdovanojimą).

„Theatre of Voices“ įkūrėjas ir vadovas Paulas Hillieras puikiai žinomas ir kaip senosios muzikos žinovas, ir kaip A. Pärto kūrybos interpretatorius. Todėl nė kiek nenustebino į šio koncerto programą greta D. Lango įtrauktos ir dvi vokalinės instrumentinės A. Pärto kompozicijos, kurias atliekant prisijungė styginių kvartetas „ArtVio“. Piligrimo daina „Ein Wallfahrtslied“ baritonui ir styginių kvartetui – netgi labiau instrumentinis kūrinys nei būtų galima pagalvoti iš pavadinimo. Baritono partija grindžiama daugiausia vieno garso rečitavimu, vietomis stulbinančiai primenančiu Franzo Schuberto vėlyvųjų dainų santūrų dramatizmą. Lygiai tais pačiais 1984 m. sukurta A. Pärto miniatiūra „Es sang vor langen Jahren“ balsui, smuikui ir altui pratęsė kompozitoriaus muzikai būdingą nostalgiškai melancholišką nuotaiką, leisdama po bažnyčios erdvę sklandyti pavienėms minoru alsuojančioms melodijoms.

O koncerte Filharmonijoje nuskambėjęs A. Pärto „Lamentate“ fortepijonui ir orkestrui (2002 m.), kurio fortepijono partiją atliko Lukas Geniušas, gerokai nustebino. Nepaisant kompozitoriaus teiginių, kad tai nėra tipiškas fortepijoninis koncertas, su tuo sutikti galima tik iš dalies – tiek fortepijonas, tiek orkestras turėjo labai aiškiai atskirtas savo funkcijas, kurios 10 padalų kompozicijoje mainėsi ir varžėsi pagal tipiškiausias koncertinio žanro tradicijas. Griausmingas vėlyvojo romantizmo dvasia subrandintas orkestras su visa varinių pučiamųjų jėga (ypač įžangoje), dramatinių epizodų ekspresija buvo turbūt mažiausiai tikėtinas dalykas iš meditatyvia nuotaika ir skaidria faktūra garsėjančio autoriaus. Pastarųjų komponentų irgi netrūko, tik jau fortepijono partijoje. Vis dėlto subtilūs „tintinabulinės“ faktūros ir harmonijos rezonansai reikalauja laiko, kad į juos būtų įsiklausyta, kad jie įsigertų ir taptų kone atmosferos dalimi. O reguliariai pertraukiami romantinės ekspresijos bangų, tylūs diatoninių melodijų arpeggio ir ypač apriboti harmoniniai resursai tapo banaliai nuogi ir nuobodūs.

Johnas Adamsas, vienas iš teksto pradžioje minėtos didžiųjų minimalistų plejados, šiemet „Gaidoje“ taip pat sulaukė išskirtinio dėmesio ir atskiro koncerto su jubiliejine dedikacija savo 70-mečio proga. Nacionalinėje filharmonijoje (spalio 28 d.) vykusio koncerto programą sudarė trys į žymiausių orkestrinių kūrinių dešimtuką, o gal net ir penketuką pakliūvančios J. Adamso kompozicijos: fokstrotas orkestrui „Pirmininkas šoka“ iš operos „Niksonas Kinijoje“, „Grand Pianola Music“ dviem fortepijonams ir orkestrui bei milžiniškas „Harmonielehre“ veikalas simfoniniam orkestrui. Beje, abu pastarieji kūriniai LNSO repertuare anaiptol nebuvo naujiena – „Grand Pianola Music“ premjera, dalyvaujant pianistams Rūtai Rikterei ir Zbignevui Ibelhauptui, nuskambėjo prieš porą metų, o „Harmonielehre“ dirigento Juozo Domarko vadovaujamas lietuvių orkestras pirmą kartą interpretavo beveik prieš 30 metų, 1988-aisiais. Tie patys atlikėjai, įskaitant ir 80-metį jau prieš metus atšventusį Juozą Domarką, su ta pačia J. Adamso muzika susitiko ir dabar, „Gaidos“ festivalio scenoje.

Iš esmės tas atpažįstamumo, muzikinės partitūros sklandumo jausmas buvo itin ryškus – nepaisant kelių nestabilių trimito intonacijų „Harmonielehre“ ar neįvykusio fleitos ir fortepijono unisono „Grand Pianola Music“ I dalies pabaigoje, susidarė įspūdis, kad apskritai ši muzika orkestrui labai priimtina. Kaip ir klausytojams. J. Adamso minimalizmas spinduliuoja gryną amerikietiško gyvenimo skambesį, tai tarsi greitkelių ir dangoraižių muzika, kupina entuziastingo optimizmo, o kartais ir deklaratyvaus triumfuojančio džiaugsmo (kaip kad „Grand Pianola Music“ II dalyje, grindžiamoje klasikinių harmonijų formulėmis, dominuojančia forte dinamika ir solidžiu orkestro tutti skambesiu).

Paskutinius du festivalio renginius – povandeninės muzikos performansą „AquaSonic“ bei elektroninės muzikos fiestą su Vytauto V. Jurgučio projektu „Metroscan“ bei Ryoji Ikedos pasirodymu – vertėtų pavadinti erdves plečiančiu epilogu. Nacionaliniame dramos teatre įvykusio danų grupės „Between Music“ pasirodymo „AquaSonic“ (spalio 5 d.) net nesinori vadinti koncertu. Penkiuose akvariumuose įsitaisę muzikantai darė tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo beveik neįmanoma – kūrė muziką iš vandens ir vandenyje (pasitelkę tiek įprastus, pavyzdžiui, perkusinius, tiek specialius, kaip kad anglies pluošto smuikas, tiek povandeniniam grojimui pritaikytus naujus instrumentus bei atrastas dainavimo technikas). Nors išankstinio įsivaizdavimo vedina tikėjausi, kad skambėsianti muzika daugiau ar mažiau bus improvizacija iš po vandeniu išgautų garsų, realybėje teko stebėti preciziškai suplanuotą duslaus muzikinio skambesio, ritminių dūžių, raibuliuojančio ar šniokšiančio vandens ir šviesų spektaklį-misteriją. Fizinius potyrius dar labiau stiprino instinktyviai kartu su vandenin panirusiais muzikantais sulaikomas kvėpavimas ir akivaizdus palengvėjimas, nuvilnijantis per visą salę, jiems išnirus į paviršių.

Tarpžanrinis „AquaSonic“ epilogas šių metų „Gaidos“ festivalio kontekste galėtų būti vertinamas ir kaip simbolinis panirimas, atveriantis kitas muzikinio pasaulio dimensijas ir trajektorijas.