7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pirmasis „Gaidos“ seansas

Festivalio pradžios įspūdžiai

Eglė Gudžinskaitė
Nr. 34 (1271), 2018-10-26
Muzika
Laurie Anderson. D. Matvejevo nuotr.
Laurie Anderson. D. Matvejevo nuotr.

Sekmadienio rytą gerdama kavą tylomis sau svarsčiau apie du praėjusio vakaro sukrėtimus. Iš pradžių Šarūno Nako „Kosminės vibracijos“, valandai įkalinusios sulankstomose „Skalvijos“ kėdėse (o buvo kas ir sienas ramstė), su tamsą periodiškai skrodžiančiais garsų šuorais, nuaidinčiais tolyn į tylą. Paskui Laurie Anderson Kongresų rūmuose beveik dvi valandas trukusių pasakojimų lavina „Language of the Future“, jau po pirmų kelių (o gal ir keliolikos) minučių privertusi publiką choru klykti iš visos gerklės (ir taip išrėkti visą savo neviltį bei nerimą). Nei pirmo, nei antro neįmanoma būtų pavadinti koncertais – veikiau jau seansais, kažkuo panašiais, bet kartu ir skirtingai hipnotizuojančiais, įtraukiančiais ir nebepaleidžiančiais, kol seanso „dirigentas“ pats jo nenutraukia. Tai nutiko ir su „Kosminėmis vibracijomis“: pripratusi prie tyloje nematoma sinusoide pulsuojančių garso tvyksnių, publika taip ir liko sėdėti sustingusi, tarsi negalėdama patikėti, kad „vibracijos“, įkvėptos Vytauto Bacevičiaus kosminės muzikos idėjų, staiga gali imti ir išsijungti. Nepertraukiama L. Anderson autobiografinių, o neretai ir atvirai kritiškų Donaldo Trumpo politikos atžvilgiu istorijų pynė, pasakojama jos ypatingo tembro balsu, taip pat tiek įmagnetino publikos dėmesį, kad turbūt galėjo tęstis ir iki vidurnakčio, niekas to nebūtų pastebėjęs. Ir tik po kurio laiko atsipeikėjęs supranti, kad visas dvi valandas scenoje buvo tik viena septyniasdešimtmetė pankė, jos elektrinis smuikas, odinis krėslas, pultas su technika ir mikrofonais bei milžiniškas ekranas fone.

 

Panašiai kaip 2015 m. filme „Šuns širdis“ (prieš porą metų jis buvo rodytas ir „Kino pavasaryje“), kur L. Anderson yra režisierė, scenarijaus autorė, aktorė, prodiuserė, operatorė ir, žinoma, kompozitorė, taip ir savo pasirodymuose ji tuo pačiu metu gali būti ir dainininke, ir smuikininke, ir aktore ar net šokėja (nuostabi tai či judesių scena), taip pat, savaime suprantama, muzikos, tekstų ir piešinių autore, o galiausiai – tiesiog filosofe ir poete.

 

L. Anderson beveik nedainavo – ji pasakojo žodžiais, savo balso tembrais (natūraliais ir perfiltruotais), vaizdais, piešiniais, sintezatoriniais smuiko akordais, tonaliais elektroninių garsų sluoksniais. Viskas čia buvo ir pasakojimo dalis, ir jo iliustracija. O pasakojimas kaip „Mobio Diko“ romane galėjo nejučia peršokti kelis tūkstančius metų, pakeisti žemynus, viena fraze tragediją paversti komedija, o nuoširdų dienoraštį – viešu politiniu manifestu. Nors niujorkietė L. Anderson, ypač „Gaidos“ kontekste, buvo pristatoma visų pirma kaip elektroninės muzikos legenda, dainininkė ir kompozitorė, pastaruoju metu, taip pat ir šiame pasirodyme Kongresų rūmuose, ji reiškiasi kaip pasakotoja. Projektas „The Language of the Future“ sudėliotas iš daugybės istorijų, iš pirmo žvilgsnio labai asmeniškų, kartais skausmingų (apie praradimus – potvynio rūsyje užlietą archyvą, mylimojo Lou Reedo ilgesį jam mirus), kartais juokingų (apie jos, trylikametės, susirašinėjimą su pretendentu į JAV prezidentus Johnu Kennedy). Tačiau iš šių asmeninių istorijų nepastebimai išryškėdavo filosofiniai pamąstymai, persmelkti apokalipsės nuojautomis, ryškiu patriotiškumo deklaravimu, aktyvios pilietinės pozicijos reikalavimais ir dabartinės demokratijos kritika. Apie pasaulio ateitį, kuri yra ne tik priekyje, bet ir už mūsų. Apie sienų statymą (su intriguojančia nuoroda į Aristofano pjesės „Paukščiai“ idėją).  Apie skaitmeninį technologijų pasaulį, keičiantį mūsų bendravimą taip, kaip pasakojimus pakeičia trumpučiai tiesmuki tvitai.

 

Pasirodymo pabaigoje nuskambėjęs L. Anderson 1981 m. hitas „O Superman“ atrodė kaip tobula koncerto pavadinimo „Ateities kalba“ muzikinė emblema, kurioje derėjo monotoniškas įrašyto balso trūkčiojimas, sintezuotų garsų harmonija ir ironiškas beveik kosminio tembro dainininkės vokalas. Galbūt kiek ir apmaudu, kad daugumą savo istorijų L. Anderson pasakojo skaitomu tekstu, o ne išties futuristinėmis dainomis. Bet net ir tokiame pasirodyme buvo galima įsitikinti, kad balsas yra vienas įspūdingiausių šios menininkės instrumentų, kuriuo ji manipuliuoja tiek dainuodama, tiek kalbėdama, išbandydama įvairiausius tembrus ir technikas, dainuodama „kaip smuikas“ (įsidėjusi specialų aparatą į burną) arba per filtrus savo tembrą paversdama sodriu vyrišku „valdžios balsu“.


Tiesą sakant, nelabai ir pamenu, kad dar kada anksčiau kuris nors „Gaidos“ koncertas, juo labiau atidarymo, būtų toks antikoncertiškas. Netgi tą patį vakarą nuskambėjusios Šarūno Nako „Kosminės vibracijos“, apie kurias pats kompozitorius gal ir ironiškai prasitarė, kad tai galbūt net ne muzika, rodos, netgi labiau liptų prie įprasto „Gaidos“ festivalio vaizdinio. Žinoma, jei tik būtų į ją įtrauktos. Kita vertus, „ateities kalba“, kaip idėja, galbūt taps puikia nuoroda ir orientyru tolesniems šių metų „Gaidos“ atradimams, kuriuos apžvelgsime kituose laikraščio numeriuose.

Laurie Anderson. D. Matvejevo nuotr.
Laurie Anderson. D. Matvejevo nuotr.
Laurie Anderson. D. Matvejevo nuotr.
Laurie Anderson. D. Matvejevo nuotr.
Laurie Anderson. D. Matvejevo nuotr.
Laurie Anderson. D. Matvejevo nuotr.
Laurie Anderson. D. Matvejevo nuotr.
Laurie Anderson. D. Matvejevo nuotr.
Laurie Anderson. D. Matvejevo nuotr.
Laurie Anderson. D. Matvejevo nuotr.
Laurie Anderson. D. Matvejevo nuotr.
Laurie Anderson. D. Matvejevo nuotr.
Laurie Anderson. D. Matvejevo nuotr.
Laurie Anderson. D. Matvejevo nuotr.
Laurie Anderson. D. Matvejevo nuotr.
Laurie Anderson. D. Matvejevo nuotr.