Vasara, karštis ir gitara

Neoficialus klasikinės gitaros sezonas Lietuvoje trunka maždaug tiek, kiek ir lietuviška vasara. Jau ne pirmus metus didžiausia gitaros koncertų koncentracija pasižymi būtent vasaros mėnesiai, nuo birželio vidurio iki rugpjūčio galo, nuo Baltijos gitarų festivalio iki Kristupo, Pažaislio ar dar kurio nors kito vasaros festivalio uždarymo. O tikimybė klasikinės gitaros atlikėją išvysti reguliariojo koncertų sezono programose tokia reta, kad beveik galėtume ją pavadinti jokia. Kodėl ir kaip susiklostė tokia tradicija, galima tik spėlioti, nors galimos priežastys kartais atrodo tiesiog banalios, tiksliau – susijusios su stereotipais tiek apie patį instrumentą, tiek apie juo atliekamą muziką, o atitinkamai ir apie klausytoją. „Pietietiška“ instrumento kilmė, „lengvesnio ir suprantamesnio“ repertuaro įvaizdis, vasaros karščiu dvelkiančios romantikos legenda – ar  tik ne visa ši kombinacija nejučia pavertė gitarą sezoniniu instrumentu, tinkamu beveik vien vasaros festivalių ir koncertų scenoms?

„Karščiausias pasaulio gitaristas“ – tokiu epitetu į sceną buvo palydėtas Milošas Karadaglićius ir Pažaislio, ir Kristupo festivalio koncertuose (pirmasis vyko rugpjūčio 21 d., antrasis – rugpjūčio 24 d.). Ar tai reiškia, kad šis išties sėkmingą tarptautinę karjerą darantis juodkalnietis karščiausiai atrodo, karščiausiai groja, o gal sukelia karščiausias ovacijas? Akivaizdu, kad tokios etiketės skirtos gundyti įsivaizduojamai naiviai, nuo kaitros apspangusiai publikai, kuriai iki visiškos laimės tetrūksta „karšto koncerto“. Su panašia intencija turbūt buvo parinkti ir abu simfoniniai kūriniai, įrėminę Kristupo festivalyje M. Karadaglićiaus atliktą Joaquino Rodrigo koncertą gitarai ir orkestrui „Concierto de Aranjuez“. Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Ispaniškas kapričio“ bei Piotro Čaikovskio „Itališkas kapričio“ – efektingai virtuoziškos, pietietiško temperamento vaizdinių ir atitinkamų muzikinių klišių prisodrintos rusų kompozitorių fantazijos, kurias vadovaujant entuziastingai nusiteikusiam Gintarui Rinkevičiui Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras atliko puikiai. Intencija sukurti vientisą ispaniškai itališką (arba atvirkščiai) koncerto atmosferą tikrai suprantama, tačiau nejaukumas dėl rusų autorių pasirinkimo (priminsiu, koncertas vyko, kaip tyčia, Ukrainos nepriklausomybės dieną, kartu minint ir Rusijos pradėto karo pusmetį), matyt, buvo apėmęs ne mane vieną. Festivalio plakatuose ir anonsuose abi rusų kompozitorių pavardės buvo atsargiai užmaskuotos fraze „programoje J. Rodrigo ir kt.“. 

Bet grįžkime prie Milošo Karadaglićiaus (beje, dažnai vadinamo tiesiog Milošu). Kristupo vasaros festivalio publikai skirtas jau minėtas  Rodrigo „Concierto de Aranjuez“ šio gitaristo repertuare yra jau beveik dešimtmetį. Būtent šio kūrinio įrašas dalyvaujant Londono filharmonijos orkestrui, kurį 2014 m. išleido „Deutsche Grammophon“, tapo reikšmingu postūmiu jaunojo gitaristo tarptautiniam pripažinimui. Neoklasicistinio braižo kraštinės greitosios koncerto dalys užkrečia savo skaidria ir lengva nuotaika. Čia netrūko ažūrinių gitaros pasažų, kurie sklandžiai tirpo tarp Milošo pirštų. Tačiau epizoduose su orkestru, nepaisant papildomo gitaros įgarsinimo, švelnus jos tembras neretai skendo simfoninio orkestro galybėje. Taip ir norėjosi arba flamenkiškai aštresnės gitaros partijos interpretacijos, arba bent trečdaliu sumažintos orkestro styginių grupės, kad gitaros solo ir orkestro tutti nekurtų tokio didelio disbalanso. Centrinė, o kartu ir laukiamiausia šio Rodrigo koncerto dalis – žymusis Adagio, kurio melancholiška melodija liejasi dialogu tarp anglų rago ir gitaros. Solisto kadencijos epizode meistriškai Milošo užauginta įtampa galiausiai išsiveržė kone čaikovskiška styginių banga (nors čia ir vėl pagavau save svajojant apie santūresnę orkestro išraišką).

O gal tai susiję su koncerto erdvės akustika ir jos suvaldymu? Kristupo festivalio koncertas vyko puikiai vasaros koncertams jau prijaukintame Adomo Mickevičiaus bibliotekos kieme, kurio atvira erdvė, suprantama, kelia specifinių iššūkių įgarsinant muzikantus. Ypač kai vienoje scenoje susiduria ir simfoninis orkestras, ir kamerinio skambesio klasikinė gitara.

Jei jau kalbame apie gitarai tinkamą akustiką, šią vasarą susižavėjau Kauno filharmonijos sale, kurioje vyko Pažaislio muzikos festivalio organizuotas to paties Milošo Karadaglićiaus koncertas, tik jau su solo programa. Gana erdvi salė, kurioje telpa pusė tūkstančio klausytojų, yra kartu jauki ir, svarbiausia, apdovanojanti prabanga mėgautis subtiliausiais klasikinės gitaros atlikimo niuansais, perėjimais nuo šilkinio iki metalinio stygų skambesio, kai gali išgirsti kiekvieną virptelėjimą ar subtilų flažoletą. Jau po kelių pirmų minučių, skambant Fernando Soro „Variacijoms Mozarto tema“, mintyse džiūgavau, kad Milošą, parengusį tokią ambicingą solinę programą, galėsiu išgirsti būtent šioje salėje. Šiam koncertui gitaristas atsirinko kūrinius iš legendinio ispanų virtuozo Andréso Segovios repertuaro – be minėtų variacijų, dar laukė Johanno Sebastiano Bacho Čakona, „Asturias“, „Granada“ ir „Sevilla“ iš Isaaco Albénizo „Ispaniškosios siuitos“, taip pat jau XX a. kūrusio brazilų kompozitoriaus Heitoro Villa-Loboso Penki preliudai gitarai solo.

Mano didelius lūkesčius visiškai atitiko turbūt tik Čakona, prikausčiusi dėmesį nuo pirmo akordo iki paskutinio re stygos užgavimo. Nežinia, kas kaltas – atpalaiduojanti vasaros festivalio nuotaika, o gal atlikėjo nuovargis ar kokios objektyvios priežastys, – tačiau klausantis likusios koncerto dalies neapleido nuojauta, kad atlikėjui šis vakaras tėra neįpareigojantis apsigrojimas prieš koncertus kur kas svarbesnėse salėse. Nors ir tvarkingas Milošo atlikimas, bet lyg nuslystantis paviršiumi, galiausiai buvo „vainikuotas“ sutrumpinta programa, kurioje nebeliko nei intriguojančių techniškai sudėtingų Albénizo pjesių, nei viso Villa-Loboso preliudų rinkinio. Tarsi kompensacija Kauno filharmonijos klausytojams koncerto pabaigoje buvo atlikta prancūzo Mathiaso Duplessy kompozicija „Amor fati“ – žavinga, pačiam atlikėjui parašyta ir akivaizdžiai artima miniatiūra, tačiau nusivylimo dėl nepateisintų lūkesčių ji jau nebeišsklaidė.

Nejau esu pernelyg kritiška tokiems vasaros festivalių koncertams? Vis dėlto abu aptartus koncertus neišvengiamai norisi palyginti su Baltijos gitarų festivaliu, kuris nuo 2016 m. tradiciškai vyksta Birštone, šiemet birželio 16–19 dienomis. Tai dar vienas vasaros renginys, negana to, vykstantis kurorte, tad lyg ir savaime turėtų būti gaubiamas tokios pat vasariškos auros ir su ja susijusių pasekmių. Kita vertus, akivaizdu, kad savo kryptingumu ir siaura specializacija Baltijos gitarų festivalis gerokai skiriasi nuo plataus užmojo ir apimties Kristupo vasaros bei Pažaislio muzikos festivalių. Tačiau šiemet jau drįstu dalintis įžvalga, kad labiausiai jis skiriasi susirinkusios publikos lūkesčiais ir atlikėjų nusiteikimu. Žinodami, kad bent pusė Birštono kurhauzo salės klausytojų klasikinę gitarą laiko rankose kone kasdien, ne tik yra girdėję, bet gal ir groję žinomesnius kūrinius, retas atlikėjas turbūt drįstų atsainiai ar „pasitaupydamas“ lipti ant scenos. Nebent portugalai iš kvarteto „Concordis“, kurie šiemet Baltijos gitarų festivalyje atrodė tarsi atkeliavę iš atostogautojų lygos. Suintrigavę mažiau žinomos portugalų muzikos aranžuotėmis, vėliau jie labiau stebino ansambliškumo katastrofa. Tačiau per pastaruosius septynerius metus (būtent tiek laiko stebiu šį festivalį) toks pasirodymas, kai publika net lengviau atsikvėpė sulaukusi pabaigos, buvo pirmas ir, spėju, sunkiai tikėtinas ateinančius septynerius metus. Ypač prisimenant kitus tris 2022 m. festivalio koncertus, kuriuos surengė kadaise vunderkinde vadinta Anabel Montesinos iš Ispanijos, prieš pusšimtį metų scenoje debiutavęs Graikijos gitaros legenda Costas Cotsiolis ir 2019 m. Baltijos gitarų konkurso Grand Prix laimėtojas lenkas Rafałis Majekas.

Čia jei ir matuojamas muzikos ar gitaristų „karštis“, tai ne epitetais prieš koncertą, o publikos įsiaudrinimu po pasirodymo. Šiemet aukščiausios „temperatūros“ rekordus neabejotinai pagerino ispanė A. Montesinos, kai po įspūdingos Lotynų Amerikos muziką reprezentuojančios programos bisui atliko šiame tekste jau minėtą Albénizo „Astūriją“ su tokiu siautulingu užsidegimu ir flamenkišku temperamentu, kad ir gyva liepsna scenoje jau nebūtų nustebinusi.

C. Cotsiolio profesoriškas intelektualumas atsiskleidė visai kitokio pobūdžio programoje, kurios centre atsidūrė šiuolaikinė kūryba, skirta klasikinei gitarai. Pirmiausia dėmesį prikaustė Leo Brouwerio kompozicijos, tarp kurių ir žymiojo „El Decameron Negro“ tęsinys „Del Decameron Negro“, dedikuotas pačiam graikų gitaristui. O koncerto pabaigoje abejingų nepaliko Carlo Domeniconi egzotiškojo šedevro „Koyunbaba“ siuitos inerpretacija. Nepaisant kiek perspausto įgarsinimo, gal ir trukdžiusio iki galo mėgautis natūraliu Cotsiolio gitaros tembru, būtent šį koncertą laikau šios vasaros gitaros sezono favoritu.

Karščiai baigiasi, vasara taip pat, bet gitaros sezonas, tikiu, daugybę įdomių atradimų pasiūlytų ir atvėsus orams.