Autorius: Eglė Gudžinskaitė

Eglė Gudžinskaitė

Aktualios muzikos festivalio „Gaida“ atgarsiai

Intensyvus, šiemet jau po du koncertus beveik kasdien siūlęs festivalis „Gaida“ (spalio 23–30 d.) nori nenori Lietuvos šiuolaikinės muzikos įvykių sūkuryje prilygsta didesniam ar mažesniam sprogimui. Premjerų sankaupa, platus šiuolaikinės muzikos atlikėjų spektras, sezoninis naujų idėjų ir atradimų troškulys, galiausiai ir vieši susitikimai prieš koncertus bei neformalūs pokoncertiniai pokalbiai – visas tas šurmulys, užpildantis festivalio erdvę ir laiką, kibirkščiuoja ir sproginėja kaip pabudęs ugnikalnis.

Jei, atsižvelgiant į ryškiausius įspūdžius ir gausias inspiracijas sukėlusias programas, reiktų apibrėžti šių metų „Gaidos“ kryptis, viena jų greičiausiai būtų nukreipta į Italiją, kita – į minimalizmą. Italijos išskyrimas šįkart atrodo labai logiškas, turint galvoje, kad vienas iš dviejų šių metų „Gaidos“ kviestinių kompozitorių – vos 40-metį peržengęs, bet jau atvirai naujuoju italų šiuolaikinės muzikos talentu vadinamas Francesco Filidei. Šia proga skirtinguose koncertuose, pradedant pirmuoju ir baigiant paskutiniuoju, buvo atliktos 5 jo kompozicijos, sukėlusios išties nemažą publikos susidomėjimą. Negana to, vieną įspūdingiausių koncerto programų festivalyje surengė įdomus milaniečių ansamblis „Repertorio Zero“, pristatęs išimtinai italų kūrėjų opusus, tarp jų ir žymųjį Fausto Romitelli ciklą „Professor Bad Trip“, įkvėptą psichodelinio roko ir haliucinogeninių narkotikų paveiktos poezijos. Taip pat reiktų nepamiršti ir itin muzikalaus solisto violončelininko Francesco Dillono, atlikusio jau minėto savo bendraamžio Filidei Koncertą violončelei ir orkestrui, bei italų elektroninės muzikos menininkų Michele Taddini ir Antonello Raggi, prisidėjusių prie dar vieno įspūdingo Italijoje gyvenančios Justės Janulytės premjerinio opuso „Švytėjimas / Radiance“ elektroninės partijos sukūrimo ir atlikimo.

Eglė Gudžinskaitė

Aktualios muzikos festivalio „Gaida“ atidarymo koncertas

Šiais greitos informacijos laikais savotiškai paradoksalu beveik įpusėjus festivaliui rašyti apie jo pradžią ir žinoti, kad skaitytojus šis tekstas pasieks festivaliui besibaigiant. Kita vertus, ir pats festivalis su tradiciniais koncertais, kaip reiškinys, yra vis dar senoviškai lėtas, palyginus su nekantriu „jutubiniu“ muzikos klausymusi, kai po minutės kitos „pelės“ nepaleidžiantis pirštas nevalingai siekia „peršokti“ jei ne prie kito kūrinio, tai bent jau šiek tiek į priekį ir čia pat sužinoti, kas bus toliau. Dabar gi, susirinkus ir susėdus salėje, tarsi ir įsipareigoji valandai ar dviem susikoncentruoti ir ramiai įsiklausyti, nesvarbu, ar koncertas virs komfortabiliu malonumu, ar kietoje kėdėje įkalinta kančia.

Turbūt visiškai normalu, kad ir šių metų „Gaidoje“ yra galimybių patirti ir vieną, ir kitą būseną. Pirmojo „Gaidos“ koncerto Nacionalinėje filharmonijoje spalio 23 d. pusiausvyrą kūrė pirmosios dalies naujienos (Mariaus Baranausko bei Onutės Narbutaitės kūrinių premjeros) ir atradimai (susipažinimas su šių metų kviestinio „Gaidos“ kompozitoriaus Francesco Filidei kūryba) bei antrojoje dalyje sužibėti turėjusios Jameso Dillono „Andromedos“ blankumas.

Eglė Gudžinskaitė

Festivalio „Jauna muzika 2014“ įspūdžiai

Neįmanoma nepastebėti, kad šių metų festivalio, vykusio balandžio 22–27 d., programa buvo kitokia nei bet kada anksčiau. Viena vertus, tarsi kokiame teatro festivalyje buvo pristatyti vien stambūs (valandos ar dar ilgesni) projektai ir atsisakyta „panoraminių“ apžvalgų su neriboto kiekio, bet labai ribotos trukmės naujų (ir ne tik) kūrinių pavasario „derliumi“. Antra, jie buvo gana skirtingi pagal žanrus ir intrigavo nuo pirmos iki paskutinės festivalio dienos. Tarp jų buvo ir muzikinė kompozicija su teatro elementais, ir šokio spektaklis, ir džiazo muzikantų performansas, ir audiovizualinė instaliacija, ir filmas, ir eksperimentinio teatro pasirodymas. Viena vertus, vos penkis vakarus trukęs festivalis atrodė labai kompaktiškas ir koncentruotas, kita vertus – išties įvairus.