Baltijos gitarų fenomenas

„Važiuosiu į Birštoną“, – dalinuosi su kolegomis birželio planais ir pagaliau nesulaukiu nė vieno klausimo „o į kurį SPA?“. Kasmetė kelionė į Baltijos gitarų festivalį, šiemet vykusį birželio 18–21 dienomis, tapo tradicija, kuri netrukdo apsilankyti ir baseine, tačiau reikia pripažinti – jau daugiau nei dešimtmetį vieną birželio savaitgalių praleisti kurortinėje Birštono aplinkoje traukia kitokios patirtys ir malonumai.

Į tris paras trunkantį festivalį, finansuojamą Lietuvos kultūros tarybos, Birštono kurhauze kažkaip sutelpa keturi koncertai, du intensyvūs konkursų pusdieniai, čia pat suburto gitarų orkestro repeticijos, svečių vedami seminarai, meistriškumo pamokos, instrumentų paroda ir susitikimai su gitarų gamintojais, leidyklų stendai. Net nebandau aprėpti visko ir susikoncentruoju į vakarinę koncertų programą. „Kažin ar pavyks...“ – peržvelgusi programą greitai apsigalvoju. Sudomina ir Rosie Bennet seminaro tema apie tylą muzikoje (nors dar nenujaučiu, kad po jos koncerto apie tylą norėsis kalbėti dar kitu aspektu), galiausiai suprantu, kad nė už ką negaliu praleisti ir atlikėjų konkurso D grupės finalo, kuriame mini rečitalius atliks šeši atrinktieji. Ir smalsu, ir azartiška, o dar ir svarbus lietuviškas prieskonis laukia, apie kurį – kiek vėliau.

Konkursai

Gitaristų konkurso D grupės finalą ne šiaip paminėjau. Aukščiausią meistriškumo lygį pasiekusių atlikėjų konkursai visame pasaulyje lydimi didesnio ar mažesnio ažiotažo – transliuojami, aptarinėjami, komentuojami, kritikuojami (tiek dalyvių pasirodymai, tiek žiuri sprendimai). Nors tiesioginės transliacijos dar neorganizuojamos (o gal vertėtų?), Baltijos gitarų festivalyje vykstančio konkurso pastarųjų metų laimėtojų trajektorijos pasaulio scenose rodo, kad ir į Birštoną suvažiuoja jau ambicingai tarptautinei karjerai pasirengę jaunieji gitaros virtuozai. Laimėtojui kaip vienas iš prizų įteikiamas kvietimas kitų metų festivalyje surengti autorinį rečitalį. Tokį šiemet surengė Thanapotas Lertthamas iš Tailando, o kitais metais Kurhauzo scenoje bus laukiama šių metų pirmos vietos laimėtoja slovėnė Eva Pišek. Charizmatiška gitaristė finale išsiskyrė ne tik nepriekaištinga technika, bet ir dėmesingumu gitaros spalvoms bei garso kokybei. Slovėnė pelnė ir specialųjį prizą už geriausiai atliktą privalomą kūrinį, kurio autorius pirmą kartą konkurso istorijoje buvo lietuvis.

Festivalis jau šeštus metus ne tik organizuoja papildomą kompozitorių konkursą, bet ir apdovanoja laimėtoją visais naujos kūrybos sklaidai reikalingais atributais – leidyba, premjera ir keliaguba interpretacija. Šį komplektą šiemet ir išbandė Matas Jaroševičius. Prieš metus laimėjęs gitaros kompozicijų konkursą (o anksčiau ne kartą apdovanotas ir jaunųjų gitaros atlikėjų konkursuose), šįkart sugrįžęs į Birštoną jis jau laikė rankose Belgijoje įsikūrusios specializuotos leidyklos „Auurk ed.“ išleistą savo kompoziciją „Labyrhythm“, o pagrindinės D grupės atlikėjų konkurso finale klausėsi šešių radikaliai skirtingų savo kūrinio interpretacijų.

Tyla

Jau užsiminiau apie Rosie Bennet – tūkstantines auditorijas socialiniuose tinkluose sutraukianti britų gitaristė šiemet festivalyje pasirodė net keliais amplua: kaip pasakotoja ir lektorė, konkurso žiuri pirmininkė bei atlikėja. Į kamerą ir klausytojus su ausinėmis orientuotos kartos atlikėja glumino Birštono kurhauzo klausytojus, kurie iš paskutiniųjų įtempę ausis ir kone sulaikę kvėpavimą bandė gaudyti pūko lengvumo garsus, sklandančius subtiliausiuose jos gitaros pianissimo niuansuose. Vientisu meditatyviu seansu virtusi programa (daugiausia sudaryta iš jos pačios aranžuočių) vienu metu ir žavėjo savo magiška atmosfera, ir erzino nepasiekiamumu pilnos koncertų salės klausytojams. „Sonny Classical“ globojama gitaristė šiemet turėtų išleisti pirmąjį albumą – didžiąją dalį jo turinio turbūt ir turėjome girdėti. Drįstu sakyti, kad būtent tokiu formatu Rosie Bennet „tylos muzikoje“ efektai tik ir gali pasiteisinti.
 

Bendrystė

Ne paslaptis, kad Baltijos gitarų festivalį organizuoja Baltijos gitarų kvartetas – keturi bendraminčiai ir scenoje, ir už jos ribų: Sergejus Krinicinas, Saulius S. Lipčius, Chrisas Ruebensas ir Zigmas Čepulėnas. Tokios ilgaamžės ir susikalibravusios komandos turbūt galėtų pavydėti ne vieno daugiamečio renginio organizatoriai. Šis bendrystės jausmas, ko gero, ir lemia sprendimą dalį festivalio programos skirti ansambliškumo patirties auginimui – nuo ansamblių kategorijos įtraukimo į jaunųjų atlikėjų konkursą, antrus metus vykdomo „gitarų orkestro“ eksperimento iki būtinai bent vieno ansamblio vakarinėje festivalio svečių programoje. O šiemet tokių buvo net du – ir abu duetai, tiesa, labai skirtingi.

Gitarų duetas „Daniyah“ – portugalės Alice Brandão ir slovėnės Majos Kralj projektas. Muzikančių bendro grojimo patirtis siekia jų studijų laikus, apima svarbiausius apdovanojimus, tarp jų ir antrą vietą viename prestižiškiausių klasikinės gitaros pasaulyje – „Guitar Foundation of America“, pelnytą vos prieš metus. Jų susigrojimo kokybė buvo tokia nepriekaištinga, kad žaismingas muzikančių apsikeitimas gitaromis ne tik po kiekvieno kūrinio, bet net ir tarp jų dalių galiausiai atrodė daugiau nei logiškas. Scenoje dvi gitaros ir keturios rankos virto vienu kūnu. Į vientisą, milžinišką siuitą primenantį „kūną“ vyniojosi ir jų pristatyta programa, sudaryta iš Pietų Amerikos kompozitorių, tokių kaip Radamésas Gnattali, Dilermando Reisas ar Astoras Piazzolla, gitarų duetui parašytų kūrinių.

Antrasis duetas – itališkas „Histérico Duo“ (Davide’as Di Ienno ir Michele Paolino) – pasirodė anaiptol ne toks lygiavertiškas. Ne dėl susigrojimo stygiaus, bet dėl pačios sudėties. Gitaros ir saksofono derinys privertė kilstelėti antakius vien pamačius jį programoje. Subalansuoti tokius du skirtingus instrumentus, priklausančius tiesiog radikaliai tolimoms akustinio svorio kategorijoms, yra akivaizdi problema, kurią reali patirtis baigiamajame Baltijos gitarų festivalio koncerte tik patvirtino. Atlikėjai neslėpė repertuaro trūkumo (nieko nuostabaus, kad tokiai neįprastai sudėčiai jo iš esmės ir nėra), tačiau didžioji problema buvo gitaros garso kokybės ir subtilumo aukojimas, ją papildomai garsinant, bei vaidmenų nelygiavertiškumas. Saksofono lyderiavimas, nori nenori užgožiant labiau akompanuojančią gitarą, tapo dominuojančiu scenarijumi ne viename kūrinyje. Ir vis dėlto po bisui atliktos Chico Correa legendinės kompozicijos „Spain“ visos „kaltės“ ir kitos kirbėjusios dvejonės buvo atpirktos akimirksniu. Stojausi nuoširdžioms ovacijomis su mintimi – o taip, būtent tokiai muzikai šis duetas ir sukurtas!

Fenomenai

Į šeštadienio vakarinį koncertą vos nepavėlavau. Atėjau likus penkioms minutėms iki koncerto pradžios ir flegmatišką kurortinį atsipalaidavimą tuojau pat išgarino įtampa, įgarsinta trigubu klaustuku – ar dar yra laisvų vietų??? Juk žinojau, kad iš Džibučio kilęs, o dabar Prancūzijoje gyvenantis Raphaelis Feuillâtre’as yra laukiamiausias šių metų festivalio svečias, tad anšlago galima buvo tikėtis. Vietą radau ir ta laisva kėdė išties pravertė kartkartėm įsitverti, kad žemė neslystų iš po kojų. Dviejų valandų programa sausakimšoje Kurhauzo erdvėje liejosi beprotišku tempu ir vis kylančia kreive, be jokio atoslūgio. Paskutinės kompozicijos, įskaitant dvigubą bisą, regis, peržengė bet kokias normalumo ribas. Ką reiškia Rolando Dyenso „Fuoco“, buvo akivaizdu net ir neištarus pavadinimo. Ne veltui Feuillâtre’o įvaldyta technika apibūdinama kaip kosminė, o garsumo amplitudė atrodė neturinti ribų – nuo rūko konsistencijos impresionistinių frazių iki elektrinės gitaros skambesį primenančių, metalu veriančių kulminacijų. Preciziškai sugrupuota programa iš tokių „aukso fondo“ kūrinių, kaip Isaaco Albenizo „Asturias“, Leo Brouwerio „El Decameron Negro“ ir kitų, iš pirmo žvilgsnio atrodė rizikingai nuvalkiota. Tačiau visa ši ispanų ir Lotynų Amerikos klasikinės gitaros klasika Feuillâtre’o rankose suskambo taip, kaip, matyt, ir turi skambėti šedevrai – nepaliekant jokių abejonių.

„Tokio furoro Baltijos gitarų festivalis neregėjo“, – nugirdau repliką iš besibūriuojančiųjų prie salės ir šyptelėjau. Didysis paradoksas galbūt ir yra tai, kad kažkas panašaus kartojasi kasmet. Pernai Marko Topchii, užpernai Zoranas Dukičius, dar anksčiau Pavelas Steidlas, Aniello Desiderio ar jau minėtas Rolandas Dyensas – po visų šių koncertų norėdavosi ką tik išgyventą magišką įspūdį kažkaip užkonservuoti. O dabar, vien pažiūrėjęs į sąrašą gitaros legendų, kurios per šiuos keliolika metų dėl festivalio lankėsi, gyveno, koncertavo Birštone, akimirką pagalvoji, kad sapnuoji. Ranka pasiekiamos garsenybės ir nuosekliai susikurta visa ekosistema ateities legendoms kurti, kai kiekviena programos dalis yra savaip svarbi reikšminga ir nepakeičiama. Tai ne šiaip apie festivalį, tai apie Baltijos gitarų fenomeną.