7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ramūno Motiekaičio muzika iš dulkių ir pelenų

Mintys po festivalio „Jauna muzika“ uždarymo koncerto

Eglė Gudžinskaitė
Nr. 19 (1298), 2019-05-10
Muzika
 „Jaunos muzikos“ uždarymo koncerte Ramūno Motiekaičio kūrinio premjera. L. Skeisgielos nuotr.
„Jaunos muzikos“ uždarymo koncerte Ramūno Motiekaičio kūrinio premjera. L. Skeisgielos nuotr.

Balandžio 28 d. baigėsi intensyvi šešių dienų „Jaunos muzikos“ festivalio savaitė, kurią šiemet pirmą kartą organizavo kompozitoriaus Arturo Bumšteino ir kuratorės Monikos Lipšic duetas. Idėjų demokratiją vietoje skirstymo pagal žanrus ar medijas pasiūlę naujieji organizatoriai sudėliojo labai margą, tarpdisciplininių projektų ir menininkų duetų prisodrintą programą. Jos kontekste uždarymui numatytas autorinis retrospektyvinis vieno kompozitoriaus vakaras, dar ir iškeltas į visai kitą erdvę (visas festivalis vyko „Menų spaustuvėje“, o paskutinis koncertas – Sapiegų rūmuose) iš anksto atrodė kaip keistas inkliuzas. O po koncerto klausytojų labai greit buvo įvertintas kaip „tylioji festivalio kulminacija“.

 

Sumanymas paskutinį festivalio koncertą skirti Ramūno Motiekaičio muzikai, kaip ir idėja šią muziką įkurdinti įspūdinguose, bet vis dar apleistuose, atkūrimo būsenos niekaip neįveikiančiuose Sapiegų rūmuose, kilo gerokai anksčiau nei vos prieš dvi savaites kompozitoriaus gyvenimą (ir namus) nusiaubęs gaisras. O dabar štai atrodo, kad būtent toks koncertas, kaip paramos gestas savos bendruomenės nariui, kad būtent tokia erdvė – apdaužyta, skendinti dulkėse, bet ir kerinti savo langų šviesa bei galerijų akustika, – buvo kone pranašiškai tobulas pasirinkimas.

 

Koncerto kodiniu pavadinimu „Mobiles retrospektyva (1996–2019)“ centre atsidūrė daugiau nei prieš du dešimtmečius sukurtų kompozicijų „Mobile“ rinkinys („Mobile“ 4, 6 ir 8). Jų amžius būtent „Jaunos muzikos“ kontekste atrodė beveik kaip nesusipratimas, nors realybėje klausa jokios senatvės čia neatpažintum. Ir tada dar kartą susimąstai, kad „šviežienų“ (premjerų) troškulys yra tik įpročio, o gal ir mados reikalas. Akivaizdu, kad kadaise sukurta muzika (ypač turint galvoje, kad ta muzika po sukūrimo gal daugiau ir neskambėjo), pakliuvusi į tinkamą terpę, gali atsiverti ir įkvėpti gal net dar ryškiau. Bent jau ir „Mobile 4“, ir „Mobile 8“ revizuotos versijos buvo tai, ko nesinori pamiršti. Kaip ir vakaro pabaigoje atlikta naujausia „Mobiles užsklanda“.

 

Vien lėkštėmis atliekama „Mobile 4“ kompozicija sudaryta tik iš crescendo ir diminuendo gestų, tarsi atkartojant simetriškai išgaubtą pačios lėkštės formą. Išdėliotos skirtingose rūmų vietose, matomos ir nematomos, jos tampa klajojančiu garso šaltiniu ir galiausiai pačią architektūrinę erdvę paverčia milžinišku rezonuojančiu kūnu. Šio alsuojančio gausmo įaudrinta klausa galėjo pagauti ir traukinio dundėjimą, ir varpų dūžius, ir spengiančio triukšmo tylą.

 

„Mobile 8“ instrumentų sudėtis dar neįprastesnė – tuščios plastiko talpyklos ir ant stalo paguldyta gitara, naudojama kaip perkusininko įrankis, nors originali pirmoji kūrinio versija buvo skirta chorui. Pats autorius šią kompoziciją pristatė kaip „intymių dunksėjimų muziką“. Sunkaus grave tempo kūrinys veikė kaip hipnotizuojantis ritualas-eisena, palydimas vos juntamo minoro ženklų šešėlio. Tokia muzika, niekur ir į nieką nevedanti, o tiesiog leidžianti būti, pasižymi tipiška sustabdyto laiko būsena. Todėl ir kūrinio trukmė vėliau atrodo sunkiai apčiuopiama – gal 5 minutės, o gal ir visa valanda...

 

„Mobiles užsklanda“, nors sukurta jau šiomis dienomis, specialiai šiam koncertui ir jo atlikėjams (Vykinto Baltako vadovaujamam LMTA Šiuolaikinės muzikos programos studentų kursui ir akordeonininkui Raimondui Sviackevičiui), nė kiek nepriminė proginio svetimkūnio. Ta pati minimalistinė garsų ir gestų estetika, taupi idėja ir vaizduotę išjudinanti statika. Nereguliariai tvinksintis pradinis didžiosios sekundos motyvas palaipsniui išsiskleidžia tarsi kokia vėduoklė iki itin šviesaus penkiagarsio kvinta įrėminto „tonų klasterio“.

 

Paskutinį koncerto kūrinį R. Motiekaitis sėdo diriguoti paėmęs į rankas tą pačią japonišką fleitą, kurios solo garsais vakarą ir pradėjo. Prieš tai prisipažinęs, kad tai vienintelis vertingas daiktas, kurį spėjo išgelbėti per nelemtą gaisrą, sunaikinusį namus ir visą kitą turtą. Vis dėlto tą asmeninę kompozitoriaus katastrofą filosofine prasme norisi matyti kaip simbolį – išsivalymo, atsinaujinimo, bendruomeniškumo, galiausiai kūrybos, kuri pačia tikriausia prasme ir yra tada, kai gimsta iš nieko, iš tylos, iš dulkių ir pelenų.

 „Jaunos muzikos“ uždarymo koncerte Ramūno Motiekaičio kūrinio premjera. L. Skeisgielos nuotr.
„Jaunos muzikos“ uždarymo koncerte Ramūno Motiekaičio kūrinio premjera. L. Skeisgielos nuotr.
„Jaunos muzikos“ uždarymo koncerte Ramūno Motiekaičio kūrinio premjera. L. Skeisgielos nuotr.
„Jaunos muzikos“ uždarymo koncerte Ramūno Motiekaičio kūrinio premjera. L. Skeisgielos nuotr.
„Jaunos muzikos“ uždarymo koncerte Raimondas Sviackevičius. L. Skeisgielos nuotr.
„Jaunos muzikos“ uždarymo koncerte Raimondas Sviackevičius. L. Skeisgielos nuotr.