Autorius: Aistė Kisarauskaitė
Aistė Kisarauskaitė
Per tris dienas
Baltijos stiklo menas Vroclave
Tokios medžiagos kaip stiklas ar porcelianas jau savaime žadina vaizduotę, jų istorija pilna virtuozų meistrų pavardžių, atradimų, žinomiausių gamintojų ženklų, ilgaamžių tradicijų, falsifikacijų ar apgavysčių, o šiais laikais, sparčiai vystantis įvairioms technologijoms, lauki ir jų panaudojimo stikle ar tiesiog šiuolaikinių stebuklų. Taigi, iš šiuolaikinio stiklo parodos tikiesi to paties, ko ir iš meno apskritai, tačiau šiemet ne pirmus metus vykstančiame renginyje „Žaisk su stiklu – Europos stiklo festivalis“ („Play with Glass – European glass festival“, kuratorės Marta Ģibiete, Bārbala Gulbe (Latvija), Kati Kerstna, Merle Kannus (Estija), Julija Pociūtė, Dalia Truskaitė (Lietuva)) Vroclave pristatytos Baltijos stiklo meno ekspozicijos „Tirpstančios sienos“ („Melting borders“, spalio 17 – lapkričio 27 d.) suteikė dar ir galimybę pamatyti bendrą mūsų šalies, Latvijos, Estijos bei Lenkijos stiklo meno panoramą, jos skirtumus, bendrumus, galbūt net ateities galimybes.
Aistė Kisarauskaitė
Ramintos Jurėnaitės archyvas
„Daugiakalbiai peizažai“
Kadaise rašiau apie legendinės kritikės knygą „Su savo tiesa: Gražina Kliaugienė (1944–1995)“, sudarytą Danutės Zovienės. Todėl į tekstą apie knygą „Raminta Jurėnaitė. Daugiakalbiai peizažai (1971–2021)“ (sudarytoja prof. dr. Raminta Jurėnaitė ir Ieva Koncytė, Vilniaus dailės akademijos leidykla) žiūriu kaip į antrą seriją pasakojimų apie legendines menotyrininkes. Tačiau neapsigaukite, iš tiesų nesiimsiu tyrinėti šių išskirtinių asmenybių biografijų, o žvelgsiu (į Gražinos Kliaugienės jau žvelgiau) tik į gyvenimo ir kūrybos atspindžius – knygas.
Aistė Kisarauskaitė
Pakeliui su ugnimi
Paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“ Daugpilio Marko Rothko meno centre
Autobuse su Lietuvos keramikais atsidūriau visi neplanuotai, iš smalsumo, noro pamatyti Daugpilio Marko Rothko meno centrą, kur liepos 8 d. atsidarė paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“, kuruota Ritos Mikučionytės. Čia pristatoma net 65 autorių kūrybos kolekcija, simboliškai išskleidžianti Lietuvos keramikos meno tendencijas pastaraisiais dešimtmečiais.
Aistė Kisarauskaitė
Saulės nutvieksta versija
Paroda „anapilio matymai“ Palangos kurorto muziejuje
Kažkurią vasarą atostogaudama Liepojoje ne juokais širdau ant mūsų šalies kurortų. Ir ne dėl kūnų prikimšto pajūrio, nes ne kurortai, ne mūsų valstybė sukūrė dabarties geografiją su tokia trumpute mums priklausančio pajūrio juosta. Burnojau ne dėl milžiniškų nakvynės kainų, nes tas pajūrio ruoželio menkumas rinkodarai turi nemažą įtaką, o pykau pamačiusi Liepojos miesto (ar miestelio) muziejuje veikiančią Edgaro Dega litografijų parodą. Kitais metais čia poilsiautojai galėjo pasigrožėti Aleksandro Vasiljevo drabužių kolekcija.
Aistė Kisarauskaitė
Romo Kalantos protesto teritorija
Paroda „1972. Pramušti sieną“ Kauno centriniame pašte
Tais 1972-aisiais greičiausiai buvo toks pat vaiskus pavasaris, kaip dabar, kai jaunas žmogus Romas Kalanta, užrašų knygelėje palikęs įrašą „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“, baigė savo gyvenimą, apsipildamas benzinu ir virsdamas fakelu. Šio įvykio datai pažymėti Kauno centriniame pašte gegužės 14 d. atidaryta paroda „1972. Pramušti sieną“, sumanymą kuravo menotyrininkė Rasa Žukienė.
Aistė Kisarauskaitė
Ar popžvaigždė yra graži?
Marina Abramovič Kaune
Pradėsiu nuo akivaizdžių faktų – pagaliau Lietuvoje, Kaune, vyksta net trys pasaulinių meno žvaigždžių parodos – Yoko Ono „Ex It“, Williamo Kentridge’o „Tai, ko nepamename“, Marinos Abramovič „Būties atmintis“. Tiesa, kol kas Lietuvos banko Kauno filiale eksponuojama tik viena Yoko Ono instaliacija, skirta karui, o paroda bus atidaryta vėliau.
Aistė Kisarauskaitė
Ir mūsų tiesos
Knygoje „Su savo tiesa. Gražina Kliaugienė“
Apie leidinį „Su savo tiesa. Gražina Kliaugienė“ (sudarytoja Danutė Zovienė) pradėsiu kalbėti nuo vidurio, nuo čia publikuojamų legendinės meno kritikės tekstų, nes pirmiausia rūpėjo išgirsti jos balsą, o prisiminimų, interpretacijų, vertinimų, nuotraukų mozaiką galima peržvelgti ir po to. Mano smalsumas krypo į tai, ką gali atrakinti archyviniai tekstai ir nebūtinai archyvinė meno kritika.
Aistė Kisarauskaitė
Ir atėjo medžių kariauna
Mintys po Patricijos Gilytės parodos „Žemės nėra“
Apgailėdama, kad nepasirodė jokia išsamesnė menotyrinė Patricijos Gilytės parodos „Žemės nėra“ apžvalga (kuratorė Jurgita Ludavičienė, Vytauto Kasiulio dailės muziejus) ir kad parodą pamačiau beveik paskutinę dieną prieš uždarant, bandysiu nors kiek užpildyti šią spragą.
Aistė Kisarauskaitė
Negyvenamos salos
Šarūno Šimulyno (1939–1999) paroda „Kietas ir užsispyręs“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Šiuolaikiniai tyrimai pretenduoja ir pamažu bando išklibinti anksčiau kietai sukaltą linijinį meno istorijos supratimą, perstumdo ir ardo didelius ar mažesnius jo segmentus, augina atšakas ir brėžia paralelinius kelius. Hilmos af Klint atradimas stipriai pajudino tai, kas atrodė pakankamai tvirta – abstrakcijos tapyboje atsiradimo datą, autorių, ištakas. Lietuvos modernizmo paveikslas taip pat atrodo neblogai suręstas, nors linija ir gerokai trumpesnė, lyderiai seniai suformuoti, nesvarbu, kad daugelis vis dar palaikomi tik sovietinių laikų legendų apie jų genialumą.
Aistė Kisarauskaitė
Nepasitikint kalba
Anastasijos Sosunovos „Potvynių slėniai“ galerijoje „Swallow“
Komplekse „Sodas 21/23“ jau kurį laiką (nuo balandžio 16 d.) einant į „Atletiką“ tenka kirsti projektų erdvę „Swallow“ ir Anastasijos Sosunovos parodą „Potvynių slėniai“ (parodos kuratorė – Vaida Stepanovaitė). O tie slėniai (paroda) kaskart pasitinka su duona ir druska (du viename). Tešlos pynės kaip kasos, kaip ekskrementai. Panas, drakonas, chtoninės dievybės gali palikti dailią rudą krūvelę, virstančią gyvatėmis, laikančiomis baldakimą. Celofaną.
