Ir atėjo medžių kariauna

Apgailėdama, kad nepasirodė jokia išsamesnė menotyrinė Patricijos Gilytės parodos „Žemės nėra“ apžvalga (kuratorė Jurgita Ludavičienė, Vytauto Kasiulio dailės muziejus) ir kad parodą pamačiau beveik paskutinę dieną prieš uždarant, bandysiu nors kiek užpildyti šią spragą.

Salės erdvė kvepia (kvepėjo) sausais eglių spygliais. Didžiulė pakyla jos centre padengta spygliais, per šį paviršių klaidžioja Žalgirio mūšio lauko reljefo linijinė projekcija („Žalgirio laukas“, 2021). Mūšio, kuris tik lietuviams yra Žalgiris (lenkų istoriografijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo, Vokietijoje ir Vakarų šalyse – Tanenbergo mūšis; Tanenbergas – vietovė šalia Griunvaldo). Tomas Baranauskas straipsnyje „Žalgirio mūšis Lietuvos istorikų darbuose“ („Istorija“, mokslo darbai, 81 tomas) rašo, kad pirmasis Griunvaldo pavadinimą į lietuvių kalbą išvertė Petras Vileišis. 1885 m., iš rusų kalbos versdamas Jono Prekerio sudarytą Kauno gubernijos istorinių įvykių chronologiją, jis įrašė dvigubą mūšio vietos pavadinimą – „Grunvaldas (Žalkrūmis)“. „1887 m. išleistame Konstancijos Skirmuntaitės Lietuvos istorijos vertime į lietuvių kalbą, kurį atliko tas pats Petras Vileišis, jau rašoma: „Mūšis ties Žaliagiriu ir Eglynkalniu (Grunwald ir Tannenberg)“. Tai buvo pirmasis lietuvių kalba išleistas Lietuvos istorijos vadovėlis. Iš jo Žalgirio pavadinimą perėmė ir kitų vadovėlių autoriai.“ Tačiau tikroji mūšio vieta nėra tiksliai žinoma. Iš tiesų tai yra žemė kažkur tarp Griunvaldo ir Tanenbergo (Tannenberg – Eglės kalnas). Tiesiog miškas ar kalnas, kur guli eglių spygliai lyg kadaise kritę kariai.

Pastaruoju metu vis tenka prisiminti Akiros Kurosavos filmą „Dersu Uzala“ (1975) apie seną medžiotoją ir miško gelmėse jo sutiktą jauną geografą, valdžios užsakymu su grupe darantį taigos matavimus. Kartu įveikiant kliūtis, šildantis vakarais prie laužo atsiradusi draugystė trunka iki medžiotojo mirties. Bet čia norėčiau pradėti taip, kaip prasideda filmas – pagrindinis herojus ieško prieš keletą metų mirusio senojo Dersu Uzala kapo. Toje vietoje, kur buvo miškas, dabar plynė, statoma medinė gyvenvietė.

– Ar ieškote kažko? – klausia pravažiuojantis vežimu vyras.

– Taip, kapo.

– Tai kad pas mus net mirti niekas nespėjo... Va, ir kapinių nėra, –  gūžteli pečiais sėdintysis vežime.

– Seniai tai buvo. Nors ne taip seniai – prieš trejus metus. Draugą čia palaidojau. Stovėjo čia milžiniški medžiai – kedras ir eglė. Jūs neprisimenate tų medžių?

– Nukirto, matyt, kai gyvenvietę statė, gal tie? –  nuvažiuodamas parodo į kelmus su aplink nuo statybų ištrypta žeme.

Filmas atrodo lyg pranašystė, neišgirstas perspėjimas, kaip niekas negirdi žmonių skundų, netikėtai šalia namų neradusių didžiulių pavėsį metusių akacijų, nes jos invazinės, tad galima pjauti, ar visos kaštonų alėjos, nes vyks „gatvės rekonstrukcija“. Tarsi kaistančiai Žemės planetai nereikėtų visų įmanomų medžių pagalbos. Gulintys spygliai primena mūsų miestelių aikštėse kritusius medžius, nužudytas Trakų Vokės parko alėjas, Šiaulių miesto liepas, iškirstus Lietuvos miškus, Amazonės miškus, visus plynėmis paverstus kraštovaizdžius.

Spygliai pribirę ant žemės ir nuo besisukančios eglutės, nors nekvepia, nes tai tik projekcija, kuri būtų perteklinė, jei nenurodytų į menininkės siūlomą žiūros tašką – iš viršaus. Gal todėl, kad iš ten geriausiai matyti iškirsti miškai ir žemės veido raukšlės. Geografinio žemėlapio rakursas ypač preciziškai sumodeliuotas tušo piešiniuose, autorės vadinamuose „sausa spygliuočių adata“ (ciklas „Jūs esate čia“, 2021). „Jūs esate čia“, – sako Gilytė, įsmeigdama auksinį spyglį (ne šiaip aukso spalvos, o išlietą iš aukso) į akvarelės plokštumą ir taip susiedama mus su abstrakčiu žaliu lauku. Susiedama mus su mūsų atsakomybe už kiekvieną kalėdinę eglutę.

Ši paroda nepaprastai savalaikė, tad itin keista, kad jos niekas neišgirdo, lyg visi bruzdėtų įsisupę į savo kokonus, kaip vaizdo performanse smėlyje daro autorė („Prieš akis (už nugaros) / Legenda“). Porolonas Gilytei – tos pačios Žemės raukšlės, bet kartu ir ribos (angl. borders), žemių ribos, oda, net voverytės, o man – dykumos be augalijos ženklo. Kai žmonija pralaimi mūšį prieš savo pačios bukumą, beširdiškumą, egoizmą, pasipūtimą.

Geltonai sidabrinių akvarelių lyg oro prognozių ar taršos žemėlapių ciklas „Mūšiai po saule (spygliuočių ekspansija)“ vėl grąžina prie Saulės mūšio, prie Žalgirio, kuris iš tiesų neturi savo žemės. O mes greit nebeturėsime savo Žemės, visos. Ir čia vėl norisi prisiminti filmą, kitą, vaikams skirtą filmą „Narnijos kronikos“, kurio antrosios dalies pabaigoje vyksta mūšis dėl pasaulio (Narnijos) ateities. Ir gerosioms jėgoms visai pralaimint jos šaukiasi į pagalbą galingiausias mitines jėgas. Pradžioje tarsi nieko neatsitinka, kol nepaaiškėja, kad į mūšį kyla medžiai. Milžiniški, galingi, jie eina per lauką, naikindami priešo kariuomenę.

Patricijos Gilytės eglutės eina ne taip galingai, bet elegantiškai – valso ritmu („Už Dunojėlio“, 2009, vaizdo performansas, stabdyto kadro animacija). Tiesą sakant, dažnai pagalvodavau, kada gamta supyks ir pasiųs mums va tokią medžių kariuomenę. O ji pasiuntė mažus beveik nematomus spyglių kamuoliukus – tuo baisesnius. Ir užsidarė miestai, o žmonės gula kaip didžiausiuose mūšiuose. Menininkė savo parodos pavadinimu sako, kad „Žemės nėra“, tikiuosi, kad tik „žemės nėra“. Bet kuriuo atveju visai gali būti, kad, nieko nekeičiant, žmogui Žemėje ateities nėra. O jei kas apie tai ir primena, kaip ši paroda, vis tiek lieka neišgirsta.

Paroda veikė spalio 15 d. – lapkričio 14 d.