Per tris dienas

Tokios medžiagos kaip stiklas ar porcelianas jau savaime žadina vaizduotę, jų istorija pilna virtuozų meistrų pavardžių, atradimų, žinomiausių gamintojų ženklų, ilgaamžių tradicijų, falsifikacijų ar apgavysčių, o šiais laikais, sparčiai vystantis įvairioms technologijoms, lauki ir jų panaudojimo stikle ar tiesiog šiuolaikinių stebuklų. Taigi, iš šiuolaikinio stiklo parodos tikiesi to paties, ko ir iš meno apskritai, tačiau šiemet ne pirmus metus vykstančiame renginyje „Žaisk su stiklu – Europos stiklo festivalis“ („Play with Glass – European glass festival“, kuratorės Marta Ģibiete, Bārbala Gulbe (Latvija), Kati Kerstna, Merle Kannus (Estija), Julija Pociūtė, Dalia Truskaitė (Lietuva)) Vroclave pristatytos Baltijos stiklo meno ekspozicijos „Tirpstančios sienos“ („Melting borders“, spalio 17 – lapkričio 27 d.) suteikė dar ir galimybę pamatyti bendrą mūsų šalies, Latvijos, Estijos bei Lenkijos stiklo meno panoramą, jos skirtumus, bendrumus, galbūt net ateities galimybes.

Renginio programa buvo tokia tanki, kad į ją sunkiai įsispraudė net pietūs: prasidėjusi anksčiausiai ryte, tęsdavosi iki pat nakties. Ekskursijos po Vroclavo Eugeniuszo Gepperto dailės akademiją (Akademia sztuk Pięknych im. Eugeniusza Gepperta we Wrocławiu), privačių studijinio stiklo dirbtuvių (kurios atrodo kaip nedideli fabrikėliai) lankymas, vienas po kito vykstantys dviejų, trijų, keturių parodų atidarymai, seminaras su dalyvių prisistatymais – visa tai buvo lyg iš kokios reklamos „Stiklas per keletą dienų. Pradedantiems ir profesionalams“.

Jau vaikštant po E. Gepperto dailės akademiją nustebino ne tik neįtikėtinai turtinga techninė bazė, bet ir dar sykį įsisąmoninta mintis, kad mūsų vitražas daugelį metų Dailės akademijoje buvo dėstomas ne kaip stiklo, o kaip monumentaliojo meno specialybė. „Meninio stiklo profesionalus mokymasis visose trijose šalyse formavosi XX a. viduryje, anksčiausiai Estijoje (tarpukaryje). Kiek kitaip nei Estijoje ir Latvijoje, kur vitražo ir dekoratyvinio stiklo bei įvairių stiklo technikų mokytasi kartu, Lietuvoje XX a. antroje pusėje, net kelis dešimtmečius turėjome atskiras vitražo ir meninio stiklo programas“, – rašo  prof. dr. Raimonda Simanaitienė šio renginio anotacijoje. Ar šis keistumas mums duoda kokių nors dividendų, sunku pasakyti, tad beliko dairytis į Vroclavo geležinkelio stoties Sesijų salėje bei Legnicos meno galerijoje eksponuotas bendras parodas ir į atskirų menininkų ekspozicijas (iš kiekvienos pristatytas ir Baltijos šalių jaunasis autorius).

Verta prisiminti, kad su lietuviškos profesionalios vitražo mokyklos ištakomis susijęs po studijų Paryžiuje grįžęs Stasys Ušinskas (1905–1974). Kaune įsteigtose dirbtuvėse jis kūrė vitražus, tobulino technologijas. Vitražo, kaip dekoratyvinės tapybos disciplinos, 1934–1940 m. mokė Kauno meno mokykloje. Vėliau, 1940–1954 m., dėstė Vilniaus dailės institute (dabar Dailės akademija) monumetalistams. Taip susiklostė, kad sovietmečiu estafetę perėmę menininkai irgi buvo nepaprastai talentingi: Algimantas Stoškus (1925–1998), Kazimieras Morkūnas (1925–2014), Konstantinas Eugenijus Šatūnas (g. 1939) ir kiti 7–8-ajame dešimtmetyje ištobulino luitinio skaldyto stiklo technologiją. Šių menininkų vitražai buvo vertinami ne tik Sovietų Sąjungoje, bet reprezentavo ją ir įvairiose pasaulinėse parodose Londone, Monrealyje, Tokijuje bei kitur. Apie jų kūrinius pasakoja paroda „Lietuvos vitražas architektūroje. Konstantinas Šatūnas, Algirdas Dovydėnas“, eksponuojama E. Gepperto akademijoje.

Atkūrus nepriklausomybę įdiegta nauja valstybinių užsakymų sistema, ir vitražo menininkų galimybės labai stipriai sumenko, tačiau perversmus buvo galima stebėti visose srityse, taip pat ir stiklo meno, kur, Simanaitienės teigimu, vyko ryškus posūkis nuo taikomojo stiklo prie skulptūrinių objektų. Ši tendencija iškėlė tokius menininkus kaip Valmantas Gutauskas, Remigijus Kriukas, Dainis Gudovskis, Raitas Präätsas ir kiti. Didžioji dalis jų vis dar lieka šioje srityje, koncentruodami dėmesį į technologinius efektus ir plastiką, jų kūrinius galima pamatyti minėtose parodose Lenkijoje. Įvairiomis ne tik kompiuterinėmis, bet ir senųjų amatų technologijomis grįstas menas pastaraisiais metais tampa vis aktualesnis ir traukiasi iš tarnaite paverstos taikomosios dailės pozicijos, nors vargu ar sovietmečiu stiklo meno virtuozai buvo Pelenės, tad apžvalgą pradėsiu būtent nuo šių klasikų bei pirmojo klausimo: kas įspūdingesnio stiklo meno arenoje?

Remigijus Kriukas ir Indrė Stulgaitė nuolat dalyvauja „ArtVilnius“ meno mugėse, nors pagal sovietmečio tradiciją taikomąja daile vis dar laikomas stiklas ten pateko ne taip lengvai. 2017 m. rodytą instaliaciją „4 dienos Marse“ žiūrovai išrinko geriausia, o menininkų duetas be konkurencijos tapo „Žiūrovų rinktiniais menininkais“. Puikiai atrodo postmodernistiniai Gudovskio tūriniai stiklo koliažai. Galingas skulptūras eksponuoja latvė Anda Munkevica (g. 1974). Ši menininkė su stiklu dirba jau 30 metų, tačiau yra jaunesnės kartos nei minėti klasikai, tad pagrindas likti prie skulptūros formato kiek kitoks: be įvairių stiklo studijų, ji yra įgijusi skulptūros magistro diplomą. Munkevicos personalinė paroda „The Black Horses“ atidaryta Krosno stiklo paveldo muziejuje. Ši moteris taip pat vadovauja studijinio stiklo dirbtuvėms Latvijoje, kurios vėlgi greičiau vadintinos fabriku dėl ten dirbančių žmonių ir produkcijos kiekio. Efektinga estės Kairi Orgusaar kabanti stiklo instaliacija „Breathing“ (2020), eksponuojama parodoje Legnicoje. Stuburo kaulai ir kruvinai raudoni sparnai primena tebesitęsiantį karą Ukrainoje.

Tačiau likti skulptūros rėmuose, kaip ir tapybos ar grafikos, šiais laikais nemažas iššūkis, todėl vienas iš būdų šias medijas aktualizuoti – įvesti naujų technologijų bei medžiagų. Kaip jau minėjau, iš stiklo tikiesi technologinių ar kitokių stebuklų, antraip kokia prasmė užsidaryti su viena medžiaga.

Stebuklus pirmiausia rodo Piret Ellamaa, kurios trapūs lankstiniai „Foreign bodies“ I, II, III atrodo priklausantys konditerinių gaminių genčiai, lyg atėję iš televizinių „Sugar Rush“ serijų. Jiems artimi ir Eevos Käsper masyvūs rausvi stiklo luitai, atlieti iš origamio lankstinių formų, todėl atrodantys neįtikėtinai trapūs. Technologines gudrybes demonstruoja jauna menininkė Aleksandra Ehrensvärd, tačiau jos „Methamorphosis“ (eksponuotas ir „ArtVilnius“) yra per daug artimas paprastosios vazos giminaitis arba tiesiog dekoratyvinis stiklo burbulas, nors, greičiausiai, gerai parduodamas. Apie šios autorės stiklo kiškius su medvilnės virvių kojomis ir rankomis tiesiog nesakysiu nieko.

Tiesa, abiejose parodose yra ir klasikine vitražo technika sukurtų kūrinių, kurie aktualizuojami šiuolaikišku grafiniu piešiniu (Rūta Lipaitė ir Rasa Grybaitė), – tai rodo vitražo meno šaką vis dar leidžiant jaunus lapus. Prie šių stiklo paveikslų galima pridėti ir estų menininkės Merle Kannus stiklo pabarstukų paveikslus „Gray sky“, o tiksliau – atliktus barstomo malto stiklo technika. Čia randu progą nustebti: žaižaruojantis paviršius vėl primena spalvotą cukrų. Nuo konditerinių motyvų netoli ir Stulgaitės „After party“ (2020) – klasikinės taurės parafrazė. Šiam kūriniui puikiai tinka tas jau gerklėje stringantis žodis „dekonstravimas“. Taigi, Stulgaitė čia atrodo kaip rimta šiuolaikinė menininkė, žvelgianti į kasdienybę per stiklo gaminius.

Pirma autorė, kurios darbas „užkabino“ dar Centrinės stoties ekspozicijoje, – Marta Ģibiete. Ten kabantis stiklo augalų vainikas atrodo lyg anksčiau aprašytos skulptūros, bet pumpurai ar vaisiai, pagaminti iš vielutėmis sukabintų mažų stiklo detalių, turi frankenšteiniškumo ir barokinio puošnumo, papildyto kiek fiziologiškomis, „neskaniomis“ spalvomis. Šie objektai primena milžinišką gėlę, bandžiusią pagauti mergaitę Gerdą iš animacinio filmo „Sniego karalienė“. Ģibietės personalinė paroda „Flower Power Makes you...“ Krupa galerijoje (Krupa Gallery) rodo latvių menininkės gebėjimą suvaldyti erdvę ir kuria šiuolaikinį pasakojimą apie pasakiškų ar realios ateities augalų būtį.

Kita menininkė, atidariusi parodą „To“ toje pačioje galerijoje, – Dalia Truskaitė. Judanti erdvėje ir užimanti visą pirmą patalpą vielos tinklo plokštuma tėra įžanga į gretimai gulinčią stiklo draperiją, kurios meistrystė, dydis ir meditatyvus minimalizmas paliko žiūrovus be žado. Pridėčiau tik kelias pastabas apie autorės stiklo lakštus, „apsimetusius“ pasilamdžiusiu popieriumi, eksponuojamus Legnicoje. Pakabintas ant perėjimo šis kūrinys gal ir nepranyksta, tačiau praeinantieji tikrai gali netyčia jį pažeisti. Taip pat ant perėjimo pastatyti ir Domo Ignatavičiaus objektai, kuriems vėl galima pritaikyti tą kadaise populiarų žodį „dekonstravimas“. Sėkmingas šiuolaikinių buities prietaisų ir objektų transformavimas į stiklo metaforas.

Tiek Truskaitė, tiek Ignatavičius yra ne tiek stiklo menininkai, kiek šiuolaikiniai autoriai, naudojantys stiklą. Abu baigę vitražo specialybę ir dirba su lakštiniu stiklu. Taigi, atsakymas į anksčiau iškeltą klausimą yra čia, bet jų kūryboje galime matyti ne tiek vitražo pagrindu atsiradusį specifiškumą, kiek kadaise garsių ir talentingų menininkų Ušinsko, Stoškaus, Morkūno, Šatūno istoriškai suformuotą tradiciją, kai vitražas buvo suvokiamas kaip lygiavertis modernus įvietintas (o kartais ir ne) menas.

Beje, į šiuolaikinį meną, o ne siaurą stiklo specializaciją, orientuoti kai kurie ne tik Lietuvos menininkų kūriniai. Aktualus, nors atrodo lyg ne savo vietoje atsidūręs, menininkės Tiinos Sarapu veidrodinis blokas „Stacks“ (2022), keliantis šiandieninio ir praeities peizažo klausimus. Jos ir Julijos Pociūtės bendra paroda numatyta galerijoje „Meno parkas“ Kaune. Pociūtė eksponuoja jau Lietuvoje matytus kūrinius „The Dazzled Eye Lost it’s Speach“ (2020), kurie, beje, irgi priskirtini lakštinio stiklo arba veidrodinių objektų rūšiai.

Jauna autorė Eglė Pilkauskaitė, kurios paroda „Disruptive Coloration“, priskirta debiuto kategorijai, veikianti galerijoje „Arttrakt“, stiklą, tiksliau, veidrodžius, naudoja tik minimaliai. Jos projektas su vandenyje apgyvendintais dumbliais ir surūdijusiomis kanalizacijos angomis puikiai įsirašo į antropoceno problematikos „trendą“. Tačiau menininkės pasakojimai apie laboratorijas, augalų karantiną, kitas mokslo ir meno sandūras žada dar daugiau, tad verta laukti naujų jos parodų Lietuvoje.

Dar vienas autorius, kuris negali likti nepaminėtas, yra visai ne Baltijos šalių, o šeimininkės Lenkijos atstovas. Ryškusis Vroclavo E. Gepperto dailės akademijos profesorius ir vienas šio renginio organizatorių Kazimierzas Pawlakas eksponuoja kūrinius iš stiklo pluošto. Žinoma, tai irgi stiklas, nors mes apie tai nesusimąstome. Įdomi, efektinga medžiaga, ypač gavusi karščio, ekstravagantiški, todėl į atmintį įstringantys kūriniai.

Vroclavo geležinkelio stoties Sesijų salėje ir Legnicos meno galerijoje parodų ekspozicijos gal ir šiek tiek nepavykusios, bet Lenkijos stiklo menininkų asociacijos kolektyvinė paroda „Stiklas iš arti vol. 2“ buvusioje miesto alaus darykloje (Browar Mieszcański) nustebino elementarių kūrinio poreikių nepaisymu. Stiklo skaidrumas, jo vidiniai burbuliukai ir kiti intarpai atsiskleidžia prieš šviesą, tada galime stebėti medžiagoje panirusias spalvų gijas, kokybę, efektus, tačiau čia jis eksponuotas ant žemų pjedestalų, žiūrovams paliekant galimybę žvelgti tik į vazų kakliukus iš viršaus. Gal kam nors tai taps koncepcija, bet šiuo atveju taip nėra. Ir visa tai apšviesta itin geltona šviesa, sunaikinant daugumą subtilesnių spalvų. Nei įspūdžių, nei nuotraukų. Kaip ir „Melting borders“ katalogas: nei kūrinių atlikimo technikų, nei pavadinimų originalo kalba, nei geros spaudos.

Tad kokios išvados? Ar kaip visuomet – kad mes patys geriausi, o kaimynai daug prastesni? Tačiau Lietuvoje nevyksta joks Europos stiklo festivalis, kaip čia, Lenkijoje, kuriame yra proga į save pažvelgti iš šalies. Kad kaimynai ne tokie šaunūs kaip mes, manome itin dažnai visi, todėl iš šios klišės su latviais, estais ir lenkais gerokai pasijuokėme per daugybę atidarymų, žinoma, su įvairiais pavyzdžiais. O tai ir yra didžiausias pavyzdys, kad tokie renginiai tirpdo sienas, trupina tuos „kaimynai kvailesni“ šablonus, dėl kurių geriau žinome, kas rodoma Paryžiuje, o ne kas vyksta gretimose šalyse. Gal čia turėčiau atsiprašyti už savo toną, tačiau, man rodos, net šiek tiek aptirpusios sienos ir yra laiminga pabaiga.