Lino Jablonskio paroda „Truman Capote“
Jei bandyčiau apsimesti ir rašyti straipsnį, tarsi nepažįstu Lino Jablonskio, toks tekstas būtų ne tik veidmainiškas, bet ir neįgalus, nes vis užsukdavau į VU Grafikos kabinetą pažiūrėti, ką naujo nupiešė Jablonskis, ir apie jo kūrybą žinau gerokai daugiau, nei buvo rodoma parodoje „Truman Capote“ galerijoje „Drifts“. Pavyzdžiui, dar 2013-aisiais dairiausi iliustracijų savo prozos knygai, tikėdamasi surasti jauną šiuolaikišką grafikę, kuri savo kūryboje plėtoja moters temą, o radau Jablonskio piešinius. Jo veikla kartu su Ernestu Parulskiu ir Saulium Paukščiu tais devyniasdešimtiniais (pagal taisykles turėčiau sakyti „paskutiniame XX a. dešimtmetyje“) buvo legenda, kuria ir liko. Tačiau turbūt svarbiausia, kad Jablonskis yra vienas iš tų unikalių, dabar beveik išnykusių menininkų, kuriančių „į stalčių“, o ne parodoms. Būdamas visai abejingas savo karjerai, jis parodas rengia gerokai retai. Ir dar – šis tekstas stipriai nukreiptas į visas puses, ne tik į parodą galerijoje „Drifts“, nes parašyti apie Jablonskio piešinius buvau pažadėjusi dar tuomet, kai jo paroda „Viena savaitė“ buvo eksponuojama Dainiaus Liškevičiaus įsteigtoje galerijoje „Vitrina & Bench“.
Retrospektyvinė paroda „Netikėti nušvitimai“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Keista cituoti savo pačios tekstą, gal net nepadoru, tačiau daugelis mūsų tyrėjų tai daro nuolat, tad pasinaudosiu Kęstučio Šapokos numintu takeliu ir priminsiu savo tekstą, publikuotą beveik lygiai prieš 10 metų („Literatūra ir menas“, 2014 03 21), skirtą Romualdo Lankausko tapybai. Džiugintų, jei tai būtų tik priemonė išpūsti savo reitingus, tačiau šį straipsnį tenka išsitraukti dėl kitos priežasties – daugybė jame minėtų problemų liko praktiškai nepasikeitusios. Tiesa, įvyko ir vienas didelis pokytis – „Titanike“ atidaryta didelė retrospektyvinė menininko paroda „Netikėti nušvitimai“ (kuratorius Vidas Poškus). Ji suteikia progą ne tik vėl pakalbėti apie šį menininką, bet ir priminti nemažą jo kūrybos keliamų klausimų šleifą.
Apie Vido Poškaus parodą „Karalius – nuogas“ VVJ meno galerijoje
Gal Jūs, mielieji, žinote, kaip elgtis, jei netikėtai tampi mūza? Nesvarbu, kad gretoje kitų mūzų, bet tokį titulą suteikė Vidas Poškus per parodos „Karalius – nuogas“ atidarymą. Turėčiau paaiškinti: šį garbingą vardą gavau dėl prieš porą metų susapnuoto sapno su tuomet dar neegzistuojančiu Vido paveikslu – didžiulėje drobėje buvo nutapyta gerai žinoma Hanso Christiano Anderseno pasaka „Nauji karaliaus drabužiai“. Kartkartėmis mane aplanko sapnai su nematytais meno kūriniais ir paprastai tai būna galingi, įspūdingi, stiprūs mano draugų ar net kolegų, su kuriais nebendrauju, darbai.
Audriaus Novicko paroda „Lauko klostės“ Radvilų rūmų dailės muziejuje
Audrius Novickas parodas rengia retai, o gaila, nes jo architektūros tyrimai visuomet įsikūnija į netikėtas, socialiai angažuotas ir preciziškai atliktas formas. Parodos „Lauko klostės“ anotacijoje (o iš tiesų smagiai sulankstytame visai ne A4 formato lapelyje) sakoma, kad rodomame „filme „Vitrine morte“ jungiami trys pasakojimai apie mutuojančias Vilniaus stebėjimo perspektyvas ir jų sankirtoje atsiveriančias kaleidoskopines miesto dėliones“. Turbūt šis kaleidoskopiškumas, o gal įvairiakilmiai inspiracijų šaltiniai provokuoja ir atskirais blokais kylančias mintis. Nėra blogai – blokas yra statybinis objektas, o Novickas jau ne vienus metus tiria ar atranda naujus architektūros būvius, sąsajas su istorija, dabartimi, mūsų suvokimu ir autobiografija.
Dvi Dalios Truskaitės instaliacijos parodoje „Dešinė, kairė, dešinė“
Tik jei matai, kokios sunkios dėžės su Dalios Truskaitės stiklais, kuriuos ji pakavo daugybę dienų, kaip komplikuota ir baugu kabinti juos prie sienos ar, tuo labiau, erdvėje, kad nenudužtų, nenutrupėtų nė vienas kraštelis, kad išlaikytų metalas, tik tada gali suvokti, kokia tai sunkiasvorė ir beprotiškai trapi stiklo materija. Tačiau atsiradus laiko ir erdvės atstumui, vėl mintyse plevena stiklo lapeliai, tokie lengvi, kad ne krinta, o pasisiūbuodami sklendžia ant grindų. Kartais pagalvoju, kokios tos grindys, – ne, nemačiau Dalios Truskaitės „Uždengti“ Venecijoje, bet neabejoju, kad barokinės įvairiaspalvio ornamento „Palazzo Loredan“ terazzo grindys nė nedunkstelėjo, šiems truputį pasiglamžiusiems nuo kelionės lapeliams nusileidus.
Pakui Hardware paroda „Uždegimas“
Kaip dažnai mūsų ateities lūkesčiai statomi ant praeities sėkmių pamato... Pavyzdžiu galėtų būti kaip tik prieš metus Ukrainos armijos susigrąžintas Chersono miestas. Šiais metais iš ukrainiečių puolimo taip pat buvo tikimasi pergalingo, žaibiško prasiveržimo į priekį arba galingų smūgių, pralaužiančių Rusijos armijos įtvirtinimus, tačiau pernykštės sėkmės negarantuoja dabarties pergalių. Taip nutinka ir su menu – iš gerų ar labai gerų menininkų tikimasi vis naujos ir dar ryškesnės patirties, kažko panašaus į neįtikėtinus, gudriai suplanuotus smūgius į gerokai gausesnes priešo pajėgas, mes juos matome kaip iksmenus ar gretas thunberg, žodžiu, lūkesčiai to „daugiau“, „galingiau“ ar „netikėčiau“ remiasi ne tik ankstesniais šių autorių pasiekimais, bet ir susižavėjimu jais, o tai daugiatone našta prislegia tuos geriausius ir gabiausius.
Žygimantas Augustinas Vilniuje ir „4XGB“ Kaune
Paroda „(Įsi)vaizduojant save. Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“ Vilniaus paveikslų galerijoje
Nuolat surengiamos tokios parodos, apie kurias norisi parašyti, parašyti vos ne didžiosiomis raidėmis, sušukti, mušti būgnais, kad aplankytų kuo daugiau žiūrovų, ir tuo pačiu metu visai nesinori apie jas rašyti. Netraukia tirti, dalinti pjūviais, sluoksniais, kažką ištraukti, pažymėti, nors dažniausiai – tai reikšmingos, įspūdingos, įkvepiančios parodos, kaip Monikos Krikštopaitytės kuruota „(Įsi)vaizduojant save. Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“, jau kurį laiką veikianti Vilniaus paveikslų galerijoje. Šios ekspozicijos paprastai būna surengtos profesionalių, talentingų menotyrininkų, kai pati paroda pasakoja viską, ką galėtum pasakyti štai tokiame meno kritikos tekste.
Paroda „Suiten. Kintančių suvokimų erdvės“ galerijoje „Arka“
Turbūt dauguma sutiks, kad galerijos „Arka“ erdvės yra itin charakteringos, o mano nuomone – net susireikšminusios ir dažnai nemandagiai pertraukiančios kalbantįjį, todėl jose eksponuoti parodas nėra lengva. Gražaus, tačiau todėl pastebimo medžio grindys, sudėtingai suplanuotos erdvės su įvairiais užkaboriais, šokčiojanti sienų linija, neaukštos lubos – visas istorinio pastato žavesys yra sunkiasvoris, aktyvus, tykantis užgožti menininką, todėl prie jo tenka derintis kaip prie kaprizingos garsios charakterinių vaidmenų aktorės. Ir priversti šią ponią bendradarbiauti tampa iššūkiu tiek kuratoriui, tiek menininkui.
Ištrauka iš meno doktorantūros kūrybinio projekto „Daržas kaip meninė praktika“
Karalienės Bonos Sforcos vyresnioji dukra jai davė sukarpyto „Syngonium Albo Variegated“ narelį su vienu lapeliu, Bona įdėjo jį į skaidraus plastiko daiktadėžę su drėgnomis samanomis, retkarčiais apžiūrėdavo, papurkšdavo vandeniu, bet retai. Plastiko dėžės – idealūs šiltnamiai, kur nereikia laistyti. Lapelis pamažu nyko, juo maitinosi iš kitos pagaliuko pusės auganti šaknis. Po daugelio dienų ir net mėnesių šaknis išsišakojo, iš augimo taško išlindo nedidelis smailėjantis spyglys – būsimas lapas. Singonis ilgai suko naują lapelį, vėl daugybę dienų, kol tapo aišku – jis visai baltas. Pati tikriausia variegacija. „Variegated“ galėtų būti verčiamas kaip margas, bet, procesui įsisiautėjus, neliko jokio margumo, tik balta spalva. Nė taškelio žalios, kuri duotų gyvybę. Albinosas, neturintis chlorofilo, maitinančio augalus.