Autorius: Aistė Kisarauskaitė

Aistė Kisarauskaitė

Parodos, dėl kurių verta aukoti laiką Vilniuje

Kaip manote, ar kuri nors iš veikiančių parodų yra verta, kad atsisakytumėte gilaus mėlyno dangaus aksomo, akinamai geltonų klevų, lyg geras fotografo atšvaitas atmušančių spalio mėnesio žemos saulės šviesą, pabrėžtą stipriai patamsintų šešėlių? Ar menas, tūnantis patalpose, pridususiose ekspozicijų salėse, vertas tokios aukos? Pabandžiau patikrinti.

Aistė Kisarauskaitė

Augusto Bidlausko ir Eglės Kulbytės parodos Klaipėdos Baroti galerijoje

Rugpjūčio pabaiga kasmet prisipildo prinokusių moliūgų, cukinijų, sode krinta obuoliai, kriaušės, kvepia neseniai nukastos bulvės. Paskutinėmis vasaros ar pirmomis rugsėjo dienomis paprastai uždera ir parodų. Šiemet derlius itin solidus, teks rimtai padirbėti, norint viską pamatyti.

Rudens darbymetyje dalyvauja ne tik sostinės ekspozicinės erdvės – Klaipėdos Baroti galerijoje rugpjūčio 29 d. atidarytos dviejų menininkų parodos: Augusto Bidlausko „Po žmogaus“ (sudaryta iš dviejų anksčiau rengtų parodų „Po žmogaus“ ir „Tiek tos gamtos“) bei Eglės Kulbytės „Neriskopai“.

Aistė Kisarauskaitė

Alicjos Buławkos-Fankidejskos ir Dmitrijaus Buławkos-Fankidejskio personalinės parodos galerijoje „Akademija“

Vidurvasaris. Karštis išdegina visas mintis, iš jų lieka tik keisti luitai, lyg aukštoje temperatūroje degta keramika. Tačiau „Akademijos“ galerijoje, kur eksponuojama Lenkijos keramikų Alicjos Buławkos-Fankidejskos paroda „Numanoma“ („Implicited“) ir Dmitrijaus Buławkos-Fankidejskio – „Savaiminis judėjimas“ („Selfmotion/Samoruch“), vėsu, veikia kondicionierius, tinkamas laikas slepiantis nuo karščio užsukti. Alicja Buławka-Fankidejska rodo savo daktaro disertacijos kūrybinį projektą, tad paroda yra proga atidžiau pažvelgti į meno daktarų tyrimus kaimyninėje Lenkijoje.

Aistė Kisarauskaitė

Vilniaus dailės akademijos studentų baigiamųjų darbų parodai pasibaigus

Kasmetinis studentų baigiamųjų darbų šou tįsta per Dailės akademijos koridorius, auditorijas, Keramikos katedros pastato sieną, doktorantūros pastatėlio pirmą aukštą, „Titaniko“ sales, miesto galerijas iki pat Radvilų rūmų dailės muziejaus rūsio. Atrinktieji pakliuvo į „Titaniką“, kurį užėmusi ekspozicija pavadinimu „Debesys“, gal nejučia siūlant mintis apie Olimpą ir dangaus valdovus, gyvenančius debesyse, tačiau eksponuojami kūriniai nebūtinai yra patys įdomiausi. Taip pat greičiausiai sėkminga strategija studentams eksponuotis prestižinėse Vilniaus galerijose, kaip „Rooster“ arba „Vartai“, taip klojant pamatus ilgalaikio bendradarbiavimo galimybei. Tiesa, tuomet verčiau pristatyti tapybą: nors „Vartų“ galerija atstovauja įvairiausiems šiuolaikiniams menininkams ir dizaineriams, bet žinia, kad tapybą parduoti vis dar gerokai lengviau.

Aistė Kisarauskaitė

Dano Aleksos paroda „Peizažas 8 km/h greičiu“ galerijoje „(AV17)“

Lietuvos meno lauke mes visi susiję nematomomis šaknimis, šakomis ar laistymo sistemomis, kai vienas kitam padedame įkūnyti sumanymus, kalbamės apie idėjas, bandydami susirinkti kritiką dar prieš atidarant parodą ir pataisyti trūkumus, vieni kitus pažįstame artimiau ar bent jau sveikinamės, todėl šioje bendruomenėje meno kritika turi savo specifiką. Nemanau, kad verta gaminti nuasmenintus tekstus, tarsi matyčiau kūrinius iš tolimos viršukalnės, o išvykti porai metų ir grįžus viską pamatyti naujomis akimis kol kas sudėtinga. Tad šį kartą planuoju be sąžinės graužimo aukoti objektyvumą ir pabūti tiesiog pasakojimo dalyve.

Aistė Kisarauskaitė

Lino Jablonskio paroda „Truman Capote“

Jei bandyčiau apsimesti ir rašyti straipsnį, tarsi nepažįstu Lino Jablonskio, toks tekstas būtų ne tik veidmainiškas, bet ir neįgalus, nes vis užsukdavau į VU Grafikos kabinetą pažiūrėti, ką naujo nupiešė Jablonskis, ir apie jo kūrybą žinau gerokai daugiau, nei buvo rodoma parodoje „Truman Capote“ galerijoje „Drifts“. Pavyzdžiui, dar 2013-aisiais dairiausi iliustracijų savo prozos knygai, tikėdamasi surasti jauną šiuolaikišką grafikę, kuri savo kūryboje plėtoja moters temą, o radau Jablonskio piešinius. Jo veikla kartu su Ernestu Parulskiu ir Saulium Paukščiu tais devyniasdešimtiniais (pagal taisykles turėčiau sakyti „paskutiniame XX a. dešimtmetyje“) buvo legenda, kuria ir liko. Tačiau turbūt svarbiausia, kad Jablonskis yra vienas iš tų unikalių, dabar beveik išnykusių menininkų, kuriančių „į stalčių“, o ne parodoms. Būdamas visai abejingas savo karjerai, jis parodas rengia gerokai retai. Ir dar – šis tekstas stipriai nukreiptas į visas puses, ne tik į parodą galerijoje „Drifts“, nes parašyti apie Jablonskio piešinius buvau pažadėjusi dar tuomet, kai jo paroda „Viena savaitė“ buvo eksponuojama Dainiaus Liškevičiaus įsteigtoje galerijoje „Vitrina & Bench“.

Aistė Kisarauskaitė

Retrospektyvinė paroda „Netikėti nušvitimai“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Keista cituoti savo pačios tekstą, gal net nepadoru, tačiau daugelis mūsų tyrėjų tai daro nuolat, tad pasinaudosiu Kęstučio Šapokos numintu takeliu ir priminsiu savo tekstą, publikuotą beveik lygiai prieš 10 metų („Literatūra ir menas“, 2014 03 21), skirtą Romualdo Lankausko tapybai. Džiugintų, jei tai būtų tik priemonė išpūsti savo reitingus, tačiau šį straipsnį tenka išsitraukti dėl kitos priežasties – daugybė jame minėtų problemų liko praktiškai nepasikeitusios. Tiesa, įvyko ir vienas didelis pokytis – „Titanike“ atidaryta didelė retrospektyvinė menininko paroda „Netikėti nušvitimai“ (kuratorius Vidas Poškus). Ji suteikia progą ne tik vėl pakalbėti apie šį menininką, bet ir priminti nemažą jo kūrybos keliamų klausimų šleifą.

Aistė Kisarauskaitė

Apie Vido Poškaus parodą „Karalius – nuogas“ VVJ meno galerijoje

Gal Jūs, mielieji, žinote, kaip elgtis, jei netikėtai tampi mūza? Nesvarbu, kad gretoje kitų mūzų, bet tokį titulą suteikė Vidas Poškus per parodos „Karalius – nuogas“ atidarymą. Turėčiau paaiškinti: šį garbingą vardą gavau dėl prieš porą metų susapnuoto sapno su tuomet dar neegzistuojančiu Vido paveikslu – didžiulėje drobėje buvo nutapyta gerai žinoma Hanso Christiano Anderseno pasaka „Nauji karaliaus drabužiai“. Kartkartėmis mane aplanko sapnai su nematytais meno kūriniais ir paprastai tai būna galingi, įspūdingi, stiprūs mano draugų ar net kolegų, su kuriais nebendrauju, darbai.

Aistė Kisarauskaitė

Audriaus Novicko paroda „Lauko klostės“ Radvilų rūmų dailės muziejuje

Audrius Novickas parodas rengia retai, o gaila, nes jo architektūros tyrimai visuomet įsikūnija į netikėtas, socialiai angažuotas ir preciziškai atliktas formas. Parodos „Lauko klostės“ anotacijoje (o iš tiesų smagiai sulankstytame visai ne A4 formato lapelyje) sakoma, kad rodomame „filme „Vitrine morte“ jungiami trys pasakojimai apie mutuojančias Vilniaus stebėjimo perspektyvas ir jų sankirtoje atsiveriančias kaleidoskopines miesto dėliones“. Turbūt šis kaleidoskopiškumas, o gal įvairiakilmiai inspiracijų šaltiniai provokuoja ir atskirais blokais kylančias mintis. Nėra blogai – blokas yra statybinis objektas, o Novickas jau ne vienus metus tiria ar atranda naujus architektūros būvius, sąsajas su istorija, dabartimi, mūsų suvokimu ir autobiografija.

Aistė Kisarauskaitė

Dvi Dalios Truskaitės instaliacijos parodoje „Dešinė, kairė, dešinė“

Tik jei matai, kokios sunkios dėžės su Dalios Truskaitės stiklais, kuriuos ji pakavo daugybę dienų, kaip komplikuota ir baugu kabinti juos prie sienos ar, tuo labiau, erdvėje, kad nenudužtų, nenutrupėtų nė vienas kraštelis, kad išlaikytų metalas, tik tada gali suvokti, kokia tai sunkiasvorė ir beprotiškai trapi stiklo materija. Tačiau atsiradus laiko ir erdvės atstumui, vėl mintyse plevena stiklo lapeliai, tokie lengvi, kad ne krinta, o pasisiūbuodami sklendžia ant grindų. Kartais pagalvoju, kokios tos grindys, – ne, nemačiau Dalios Truskaitės „Uždengti“ Venecijoje, bet neabejoju, kad barokinės įvairiaspalvio ornamento „Palazzo Loredan“ terazzo grindys nė nedunkstelėjo, šiems truputį pasiglamžiusiems nuo kelionės lapeliams nusileidus.