7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Aistė Kisarauskaitė

Aistė Kisarauskaitė

Asmeninis pasilabinimas

Gabrielės Gervickaitės paroda „03“ galerijoje „Meno niša“

2016 m. Gabrielė Gervickaitė, galerijoje „Meno niša“ pristatydama parodą „Šalutinis normos variantas“, tiesė mėlyną pandusą, kuris leido neįgaliesiems pakliūti į parodą, šį kartą menininkė į parodą kviečia senuoju pagalbos numeriu „03“.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Kartu su voverėmis

Arūnės Tornau personalinė paroda „Ištirpusios formos“ Klaipėdos kultūrų komunikacijos centre

Pamažu traukiantis žiemos prieblandoms, traukiasi ir baltasis atšvaitas – sniegas, taigi atsidengia tamsrudžiai brūzgynai, purvo sankaupos, sutrešusių lapų likučiai, nuo drėgmės patamsėję pušų kamienai. Mažų brūkšnelių spiečius ant tako lyg darbštaus tapytojo potėpiai liudija voverių triūsą žiemą lukštenant kankorėžius. Tos pereinamos būsenos, kai dar ne pavasaris, o tik kažkokie likučiai, taip primena tapybą, kokį nors senųjų meistrų paveikslo fragmentą, tarkim, Tintoretto „Kelionę į Egiptą“. Žemės spalvų medžiai fone – lyg dabar gamtos demonstruojamas miškas, nesvarbu, kad italų tapytojas pavaizdavo lapus, skaisčios žalumos ten, matyt, nebuvo net tuomet, tik nutapius paveikslą, o dabar jis dar ir patamsėjęs nuo laiko.

Instaliacijos „Skiriu savo mamai“ fragmentas. 2017–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Instaliacijos „Skiriu savo mamai“ fragmentas. 2017–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Instaliacijos „Skiriu savo mamai“ fragmentas. 2017–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Instaliacijos „Skiriu savo mamai“ fragmentas. 2017–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Kilimas“. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Kilimas“. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Šviesa pro medžius“. 2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Šviesa pro medžius“. 2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Drugeliai ir rožės vs ginklai ir doleriai

Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės paroda VDA parodų salėse „Titanikas“

Pirmas žvilgsnis – į plakatą lange prie įėjimo į „Titaniko“ parodų sales, kuris suformuotas lyg būtų straipsnis apie Severiją Inčirauskaitę-Kriaunevičienę, tik su pilkomis juostomis vietoj teksto ir stačiakampiais vietoje iliustracijų. Paslėptas straipsnis, paslėpti vaizdai. Užsukite į vidų ir perskaitysite, sako jis.

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, „With Love from...“. 2018 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, „With Love from...“. 2018 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacija „Kill for Peace“. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacija „Kill for Peace“. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacija „Kill for Peace“. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacija „Kill for Peace“. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Donaldo nuotykiai / Donald Bubble Gum“ fragmentas. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Donaldo nuotykiai / Donald Bubble Gum“ fragmentas. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Donaldo nuotykiai / Donald Bubble Gum“ fragmentas. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Donaldo nuotykiai / Donald Bubble Gum“ fragmentas. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Donaldo nuotykiai / Donald Bubble Gum“ fragmentas. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Donaldo nuotykiai / Donald Bubble Gum“ fragmentas. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Turisto pusryčiai“ fragmentas. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Turisto pusryčiai“ fragmentas. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Turisto pusryčiai“ fragmentas. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Turisto pusryčiai“ fragmentas. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Chaosas ir tapsmas

Dainiaus Liškevičiaus paroda projektų erdvėje „Sodų 4“

Žiūrėdama, kaip menininkai kuria ekspozicijas, turiu galimybę iš arčiau, iš labai arti pamatyti tą „kaip padaryta“, sužinoti įvairių receptų, kaip gaminamas kūrinys-paroda. Dainių Liškevičių visuomet laikiau labai racionaliu menininku, operuojančiu aiškiomis idėjinėmis struktūromis, sistemų kūrėju. Tačiau pamačiusi, kaip atėjęs jis tarsi visai intuityviai prie sienos priklijuoja mažutę nuotrauką ir „Muziejaus“ suvenyrą 2015-ųjų Venecijos bienalėje – degtukų dėžutę, kaip aplink šiuos taškus auga, šakojasi, gimsta naujas „Obeliskas“ (2008) ar „Labyrinthus“ (2014) , žinoma, jau kitu pavadinimu „1:∞“(2017), buvau priversta į šio menininko veikimo principus pažvelgti visai kitu kampu. Mačiau tik kūrybinės energijos verpetus, lyg kokius jūros išmestus pagaliukus susukančius jo sukauptus daiktus, – namų apyvokos reikmenis, lūženas, sendaikčius ir prabangiai įrėmintas fotografijas, visus, – buvusius kūriniais, jų fragmentais į vieną naują hibridą, lyg magnetinis laukas ar vėjas, dailiomis bangomis į vizualiai darnią sistemą išbanguojantis kopas. Net žmones, kaip performanse „Dėsnis“, vykusiame per parodos „1:∞“ atidarymą. Medžiaga buvo mano persona (mielai jos neminėčiau šiame tekste), menininkui davus ženklą, teko suktis dervišo suktuku, nutraukus rimtesnį ar lengvabūdiškesnį parodos atidarymo pokalbį, nieko neaiškinant.

Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Menininkas su pamesta kūrybine biografija

Aistė Kisarauskaitė kalbina menininką Tomą Gečiauską

Tomą Gečiauską po daugelio metų sutikau Kaune, atrodo, po Kauno bienalės atidarymo, žodžiu, po kažkurio atidarymo. Išsikalbėjome. Apie meną, žinoma. Supratau, kad nuolat kuria ir, kas keisčiausia, – kol kas beveik „į stalčių“. Ne, neatsimenu, kas po to papasakojo apie Tomo pagamintus objektus, tačiau pasidaviau smalsumui. Susiradau per feisbuką ir nustebau – tai, ką prisiminiau apie jo kūrinius, dažnai bendrus su kurso draugais – Sigitu Lukausku, Rasa Staniūniene, Sigitu Staniūnu – buvo visai nepanašu į dabartinius švarius, net sterilius, kiek šmaikščius, tarsi pasiūtus iš drobės objektus. Pamaniau, kad Tomas Gečiauskas (kaip ir Staniūnas, Staniūnienė, Lukauskas) dabar yra tarsi be kūrybinės praeities – net menininkams grupė SEL (super ex libris, lot. k.) tereiškia muziką ir Egidijų Dragūną. Jei nemažai kalbama apie „Žalią lapą“, tai SEL’ams dėmesio tikrai galėtų būti ir daugiau, o Tomo Gečiausko, kaip nebegyvenančio Lietuvoje, todėl nuolat nešmėžuojančio kultūriniuose veiksmuose ar vakarėliuose, pavardė liko tik kelių bendrakursių atmintyje. Taigi, šiuo nedideliu pokalbiu bandau pasiekti du tikslus – pristatyti visai kitokią, naują Tomo Gečiausko kūrybą, tiksliau, leisti ją pristatyti pačiam, ir priminti keletą, man regis, svarbių Lietuvos Nepriklausomybės pradžios meno epizodų.

Tomas Gečiauskas, „23 karat out of order“. 2016 m.
Tomas Gečiauskas, „23 karat out of order“. 2016 m.
Tomas Gečiauskas, „Cerulean (eclipse)“. 2016 m.
Tomas Gečiauskas, „Cerulean (eclipse)“. 2016 m.
Tomas Gečiauskas, „Dextrophobia“ (fragmentas). 2015 m.
Tomas Gečiauskas, „Dextrophobia“ (fragmentas). 2015 m.
Tomas Gečiauskas, „Tools“. 2015 m.
Tomas Gečiauskas, „Tools“. 2015 m.
Aistė Kisarauskaitė

Du vyrukai iš Alytaus

Vido Poškaus ir Audriaus Janušonio personalinės parodos

Kas sieja du menininkus – Vidą Poškų ir Audrių Janušonį? O gal pakaks, kad abu yra iš Alytaus ir šiuo metu vyksta (vyko) abiejų parodos? Tiesa, Poškus jau seniai gyvena Vilniuje, tačiau kadaise, mokykloje, būtent Janušonio mama jam dėstė geografiją. Taigi, turiu visai formalią priežastį greta sudėti tekstus apie du autorius, ir nors ši priežastis visai nerimta, būdas kalbėti lyg ir visai neatsakingai, tarsi lengvabūdiškai pokštaujant, taip pat jungia šiuos du alytiškius.

Kadaise rašiau apie jaukius iš tamsos išnyrančius Poškaus tapybos gyventojus, o šį kartą viskas kitaip. Nors tapybos (ir piešinio) principai Šv. Jono gatvės galerijoje eksponuojamoje parodoje „Linija. Tapyba ir piešiniai“ nepakito, daugelis temų lyg tos pačios, net keli kūriniai anksčiau eksponuoti, nemaža galerijos erdvė leido autoriui žaisti kūrinių gausa ir išplėtoti įvairiakrypčius naratyvus. Prisideda ir senamiesčio architektūra su skliautais, durelėmis, kambarėliais, laiptais žemyn, antrindama Poškaus menotyrininko ir muziejininko bazei. Šis menotyrininkas maitina Vidą Poškų tapytoją, motyvus traukdamas iš senosios Lietuvos istorijos, dailės istorijos sandėlių, dažnai siūlydamas šablonu tapusią, istorijos vadovėlių iki negyvumo kanonizuotą, sukaulėjusią istoriją ir ją revizuodamas. Ankstesnėse parodose matėm kunigaikštį Vytautą, persirengusį moteriškais drabužiais bėgantį iš Krėvos pilies, ir netikėtą Petkevičaitės-Bitės portretą, o šioje galėtų būti tapinys, naujai interpretuojantis 1915 m. spalio mėn. žurnalo „Jaunoji Lietuva“ viršelį. Rašau „tapinys“, nes nuimti nuo porėmių popieriaus lakštai, padengti dažais, nebėra paveikslai, bet lieka tapyba. Tiesa, tokios pat galerijos sienos ir apsilankstę popieriaus kraštai čia sudaro sąjungą ir kuria bendrą apspurimo, netvarkos įspūdį.

Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Penkių muškietininkų nuotykiai

Viktoras Liutkus, Penketas. Tapybos anatomija, Vilnius: Nepriklausomi meno kritikai ir VDA leidykla, 2016

Kaip sakoma knygos pratarmėje, tai yra menininkų Broniaus Gražio, Henriko Natalevičiaus, Mindaugo Skudučio, Raimundo Sližio ir Romano Vilkausko grupės „laiko vaizdinys, išlikęs laiškuose, prisiminimuose, nuotraukose, piešiniuose, žinoma, ir kūrybos pavyzdžiuose“. „Penketas. Tapybos anatomija“ apima ne tik ryškiosios dailininkų penkiukės, bet ir daugelį greta skriejusių orbitų, piešdamas ne vieno cecho, o platesnį kūrėjų kartos paveikslą. Leidėjai buvo net du – VDA leidykla ir „Nepriklausomi meno kritikai“.

 

Dailėtyrininkas, šios knygos tekstų autorius ir aprašomų įvykių dalyvis – Viktoras Liutkus – sujungia atskirus dokumentikos fragmentus, menininkų pasisakymus ir kitas įvairenybes į vientisą istoriją. Viską perskaičiau su malonumu, lygiu detektyvinio serialo žiūrėjimui. O juos mėgstu labai. Tai tarsi vienas nedaugelio liftų, nukeliančių į kitą erdvę ir laiką, blogis čia yra pačioje pradžioje, o vėliau viskas išnarpliojama. Ne, ne, vynas visai nėra tų liftų sąraše, nors jo nemažai (minima ir dar daugiau nujaučiama) tekstuose. Knyga teleportuoja į sovietinius laikus (čia apie tą blogį pradžioje), bet tuos, kuriuose ir pati augau, kai teroro gniaužtai buvo gerokai atleisti, radikalesnis menas atsirasdavo ir oficialiose parodose, buvo galima daugiau išvykti į užsienį. Nors aplink vyravo skurdas ir nykuma, kuluaruose virė idėjų apykaita, lyg tolimas Nepriklausomybės priešaušris, kuris išsirutuliojo į neįtikėtiną laimingą finalą.

Raimundas Sližys, „Bis“, 1986 m.
Raimundas Sližys, „Bis“, 1986 m.
Henrikas Natalevičius, „Sena knyga“, 1984 m.
Henrikas Natalevičius, „Sena knyga“, 1984 m.
Stanislovas Žvirgždas, vienas iš kardų "Užmerktomis akimis": Bronius Gražys, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys, Henrikas Natalevičius ir Romanas Vilkauskas. Apie 1983 m.
Stanislovas Žvirgždas, vienas iš kardų "Užmerktomis akimis": Bronius Gražys, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys, Henrikas Natalevičius ir Romanas Vilkauskas. Apie 1983 m.
Mindaugas Skudutis, „Karalius ir karalienė“, 1982 m.
Mindaugas Skudutis, „Karalius ir karalienė“, 1982 m.
Romanas Vilkauskas, „Durys“, 1983 m.
Romanas Vilkauskas, „Durys“, 1983 m.
Bronius Gražys, „Sala“, 1983 m.
Bronius Gražys, „Sala“, 1983 m.
Knygos „Penketas. Tapybos anatomija" viršelis
Knygos „Penketas. Tapybos anatomija" viršelis
Aistė Kisarauskaitė

Giedriaus Jonaičio ligos istorija?

Paroda „Autoportretas iš nugaros“ Vilniaus dailės akademijos parodų erdvėje „Krematoriumas“

Staiga apsidairę, iškišę galvas iš savo socialinių tinklų galime ir nustebti – laisvės sąvoka sparčiai nyksta iš viešojo diskurso lyg nelaistomos salotos po aštria Afrikos saule, draudimai (žinoma, skirti mus apsaugoti nuo mūsų pačių) dauginasi, atrodo, vis kovojame už savo teises, kovojame, o jos irgi vysta lyg apniktos amaro. Sakoma, kad roko muzika sugriovė Sovietų Sąjungą, o kur ji dabar, ta muzika, tie tūkstančius surinkdavę koncertai? Bukowskis tapo hipsterių kabaku, brangiausi fortepijonai keliauja į Gariūnus ir visiems ramu – joks Jurgis Mačiūnas su kompanija (Emmettu Williamsu, Wolfu Vostellu, Nam June Paiku, Dicku Higginsu, Benjaminu Pattersonu) jo nesuniokos, nes Fluxus perkamas už milijonus, o ne priešinasi komercializmui ir instituciniam menui, smerkia įprastinį rinkos diktatą meno produkcijai ir siekia menininko nepriklausomybės, kaip pradžioje buvo sumanyta. Vargu ar šiais tvarkingo, sveiko, žaliojo gyvenimo būdo laikais ilgai tvertų Hemingway’us, o Kurtas Cobainas tarsi nujausdamas tokio beveik celibatinio pasaulio atėjimą movė ten, kur jo negali pasiekti žemiškieji draudimai. Kieti rūkantys vyrukai, „Marlboro“ vyrai ant arklių, jau seniai liko už posūkio. Net Bondas, Džeimsas Bondas nebekiša nosies, surinkus „Bond“ „Google“ pirmiausia siūlo... bond calculator. Toks laikas – skaičiuoti Europos Sąjungos išmokas, kurios plaukia ramia upe lyg ir pas mus, bet ne mums. Ir tas kūrybinis pamišimas, kuriuo pažymėtas menininko mitas, taip pat lieka praeitame šimtmetyje. Dabar reikalingi kalkuliuojantys menininkai. Tiriantys. O tie, kurių vitališkumas, nesušukuotas charakteris netelpa į Europos Sąjungos standartus, atsiduria savo privataus gyvenimo rezervatuose. Net Evaldas Jansas, savo legendą kūręs būtent drastiškų, „purvinų“, agresyvių veiksmų ir artefaktų pagrindu, įlindo į stilingą kostiumą, rengia vernisažus aukštuomenei, jo parodų plakatai ant reklamos stulpų užplūsta miestą, nes niekas nenori likti išsišokėliu! Būti prarastąja karta labai nepatogu, dabar mes visi žali ir todėl teisūs.

Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Istorijų punktyrai

Fotomenininkų seminare „Nida 2016“

Pradėjau rašyti iš karto vos grįžusi. Tačiau „7md“ privalo sutalpinti gausybę aktualijų, straipsnių su rugsėjo mėnesį priaugusių ir dar tinkamų vartoti įvykių apžvalgomis (ruduo, visi skuba nuimti derlių, taip ir turi būti), tad fotomenininkų seminaro „Nida 2016“, kaip jau pasibaigusio, tekstas turėjo laiko pabręsti. Gali būti, kad jis kaip koks vasarinis obuolys net kiek patižo, bet čia jau spręsti jums, nes aš uodžiu neįkainojamą Viduržemio jūros šalių kvapą, žiūriu į nokstančias alyvuoges ir, oda gerdama lengvą lyg pūkas vakaro vėją, dar kartą peržiūriu tekstą. Tiesa, labai nuo Nidos nenutolau, nes vasara, atkakliai slėpusis visą rugpjūtį, rugsėjo pradžioje susigriebė ir pašildė net mūsų Baltijos jūrą iki tinkamos maudynėms, Nidos paplūdimį paversdama malonumo arena.

Nuo seniau, nes lankausi ne pirmą kartą, buvau susidariusi įspūdį, kad tarptautinis fotografų seminaras Nidoje – tai vieta, kur žmonės susirenka kalbėtis apie objektyvus, puikuotis naujausiais skaitmeniniais aparatais ir fotografuoti, fotografuoti, gaudyti tuos auksinius kadrus, gamtos grožybes ir kitus saulėlydžius. Todėl jau keleri metai nė nemaniau važiuoti. Greičiausiai šiemet suviliojo personalijos. Paskaitų lektoriai, tokie kaip Natalija Arlauskaitė, Agnė Narušytė, Kęstutis Šapoka, Nerijus Milerius, Ričardas Šileika ir kiti tikrai neatrodė kankinsią židinio nuotoliais ir išlaikymais. Tad atvėriau diafragmą ir leidausi į paskaitų srautą. O jų daug – po dvi rytines, vos spėji maudytis (vis dėlto Nida!), valgyti, ir vėl paskaitos, knygų pristatymai, knygų leidėjų prisistatymai ar įvairios diskusijos, jei vėl praalkote, tenka derinti maistą ir fotografų prisistatymus, po to rinktis – maudytis tamsoje ar žiūrėti filmą. O gal tiesiog gulėti po krintančiomis žvaigždėmis ant Parnidžio kopos. Krito jos gausiai, lyg organizatorių užsakytos, ir va čia visai derėjo galvoti apie sekundes, jų dalis, apie mus pasiekiančią šviesą, nes pati fotografija – kadaise prabėgusios jautriąja medžiaga šviesos pėdsakas.

Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Romo Juškelio fotografijų parodos fragmentas (Neringos istorijos muziejus, Pamario g. 53). 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Romo Juškelio fotografijų parodos fragmentas (Neringos istorijos muziejus, Pamario g. 53). 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Apgaulingieji naivumai ir mažosios didybės

Dariaus Basčio tapybos darbų paroda „Pasakėlės“ LNDT Mažosios salės fojė

Pradėsiu iš toli, nuo „Aido“ galerijoje 2012 m. surengtos Dariaus Basčio parodos „Penkeri metai“, kuri neužsimiršo, liko kaip įdomaus autoriaus sugrįžimo į meno lauką faktas. Bastys – skulptorius, lūžio laikais baigęs Vilniaus dailės akademiją, po ilgo tylėjimo pasukęs prie tapybos, jau vien tuo žadinantis smalsumą. Ir jį pateisinantis. Nedideli formatai, beveik senųjų meistrų technika atlikti kūriniai pilni šių dienų paradoksų ir kažkokio pirminio keistumo. Tačiau galerijos sienos suteikia legitimaciją, prestižą, nutrindamos tą faktą, kad menininkas atrodo visai iškritęs iš šiuolaikinių lietuviškų trendų, madų ir netgi meninių grupelių. Būdamas tikras profesionalas (baigęs ne tik akademiją, bet ir atsimokęs daugybę metų M.K. Čiurlionio meno mokykloje, dabar gimnazijoje), jis vis tiek atrodo lyg vienišius, kuriantis savo slaptame garažiuke tai, kas jam pačiam atrodo smagu.

Darius Bastys, „Amžinai gyvi“. 2015 m.
Darius Bastys, „Amžinai gyvi“. 2015 m.
Darius Bastys, „Ateivis“. 2013 m.
Darius Bastys, „Ateivis“. 2013 m.
Darius Bastys, „Gedimino sapnas“. 2015 m.
Darius Bastys, „Gedimino sapnas“. 2015 m.
Darius Bastys, „Peizažas su avarija“. 2015 m.
Darius Bastys, „Peizažas su avarija“. 2015 m.
Darius Bastys, „Sakmė apie furistą“. 2015 m.
Darius Bastys, „Sakmė apie furistą“. 2015 m.
Darius Bastys, „Šūvis miške“. 2015 m.
Darius Bastys, „Šūvis miške“. 2015 m.
  < PUSLAPIS IŠ 4  >>> Archyvas