Pilnos rieškutės nieko neveikimo

Visi žino – parodos veikia per trumpai. Kad ir kiek ilgai jos veiktų, vis tiek nespėji pamatyti mylimų autorių darbų, sudalyvauti bei palaikyti kolegų jų atidarymuose, o tuo labiau parašyti, ką norėtum. Grupės labai jaunų menininkų parodą „JAM /ʤæm/“ Pamėnkalnio galerijoje pamačiau kelios dienos prieš jai užsidarant, kur jau ten spėsi sudėlioti mintis, o dar kažkas turėtų tai ir išspausdinti... Buvo apmaudu, nes mūsų persisotinusią vaizduotę retai kas sujudina, vis dažniau iš galerijų salių išeiname nusivylę ar radę prie ko prikibti. Tą kartą kaip niekad norėjosi savęs pačios paklausti, kas man ten buvo taip įdomu. Todėl atvažiavusi į Klaipėdą ir KKKC parodų rūmuose radusi parodą „Akmenukai prie jūros“, kurioje dalyvauja keli autoriai iš Pamėnkalnio „JAM /ʤæm/“, priėmiau tai kaip malonų likimo pastūmėjimą aptarti su Jumis (ir su savimi) jaunų menininkų pasirodymą. Tiesa, „JAM /ʤæm/“ paroda atrodė vientisesnė, nes buvo rengiama kurso draugų ir veikė kaip menininkų grupės pareiškimas apie savo vertybes, idėjas, plastinę raišką.

Vienas svarbus aspektas – santykis su erdve. Rašydama tekstus „7 meno dienoms“ laikausi išankstinio nusistatymo žvelgti į parodas kaip į vientisus kūrinius, kur labai svarbi (arba ne) ekspozicijos ir salės architektūra, tekstas, net grafinis dizainas, žodžiu, viskas, kas tampa vienu kūnu, galinčiu mums ką nors pasakyti (arba ne). Arba tyliai pašnopuoti į ausį, paburbuliuoti, net aprėkti, svarbu, kad turėtų pakankamai gyvasties tai padaryti. Šį kartą VDA neseniai baigę ir greitai baigsiantys jauni žmonės į galerijos erdvę pažvelgė kaip į savo studijų, kuriose dirba, planą. Nors ypatingų pertvarkų galerijos salėje jie nepadarė (o ir pinigų tam nebuvo), erdvė iš tiesų veikė kaip tam tikra svarbi struktūros dalis.

Tiek Pamėnkalnyje, tiek Klaipėdoje esančiame KKKC atsidūriau atsitiktinai, tuo flaneur būdu, kai neturi jokių išankstinių nuostatų, būtinybės atidžiai apžiūrėti parodą, kai kiekvieną žvilgsnio trajektorijoje atsiradusį kūrinį gali įsileisti į savo dėmesio lauką ar tingiai ignoruoti. Taigi, pirmiausia užkliuvau už Aurelijos Zaburaitės peizažų. Net nežinau, ar tai peizažai, gal jie – architektūros, žemėtvarkos schemos, lengva ranka nužymėti brėžiniai. Mažuose piešiniuose ir keliose didesnėse drobėse vyrauja skaidrios akvareliškos spalvos, kai kur palikta visai balta drobė ar popierius, tačiau aiškiai matyti tvarkingos pieštuko linijos. Labai tvarkingos. Vienodi brūkšniukai sudaro lauką („Horizontas“), tvarkingai panašios eglės ir schematizuoti, lyg medinukai, žmogeliai, šokantys ratu („123,123,123“). Viskas panašu į vaikystės medinių žaislų istorijas arba nežinomo statybininko „darbines“ schemutes („Aukštyn-žemyn“). Lengva ir netikėtai nauja.

Parodoje KKKC Zaburaitė eksponuoja kitus kūrinius – tapybą („Pamatai ir pastatai“) bei studentų praktikos metu Mizaruose sukurtus piešinius („Mizarų praktika (visa žmonių veikla)“), kurie vėl pilni švelnaus tyčinio naivumo bei poreikio tiksliai pavaizduoti viską, kas buvo veikiama ar įvyko tuo metu. Štai tvarkingai išsirikiavę keramikai dirba ceche, o greta – mašina su jų manta, „Mizarų gyventojai“, „Angelės gimtadienis“ arba „Tuoj peržiūros“. Šie kūriniai, ypač „Darbininkų kolonija“, primena Evelinos Paukštytės dekoratyvią švarių tvarkingų linijų ir formų tapybą, taip pat papildytą smagia ironija, pokštu, paradoksu. Zaburaitė dar tik startuoja, tačiau jos švelnūs pieštuko kontūrai ir mediniai žmogeliukai žada kažką įdomaus.

Prie tokios „nereikšmingų gyvenimo įvykių“ stilistikos puikiai dera Kotrynos Navickaitės „Rieškutė cinko“ – nedidelė rieškutės turinio (gal molio) atlieja. Evaldas Jansas visai neseniai parodoje eksponavo ekskrementų atliejas, čia toks pat nedidelis objektas, tačiau turinys švelnus ir jaukus. Tai, kas telpa rieškutėje. Kiek toliau kabo jos skiautinys su netvarkingu užrašu „Įdomumo dėlei“ (kūrinys taip ir vadinasi). Taip pat jaukumo pilna abstrakti Angelės Šyvokaitės tapyba – „Be pavadinimo (Angelei)“ ir „Be pavadinimo (Aurelijai)“. Tokie gal megzti šalikai, o gal garsusis Antuano de Sent Egziuperi smauglys, prarijęs dramblį. Tuo labiau kad vienas iš jos kūrinių („BNA 2“) ir yra siūtas-megztas audinys ant tapybos drobėms skirto porėmio.

Kai kurie kūriniai, eksponuojami KKKC, vilniečiams jau matyti VDA baigiamųjų darbų parodoje, kaip Emilijos Čepulės „Emi(l)sinis ūkas“, kuris gerokai iškrinta iš bendros sistemos, paremtos kasdienybės ir jos smulkmenų iškėlimu į meno plotmę bei atviru nuoširdumu, sąmoningai besiribojančiu su naivumu. Čepulės labai abstrakčios pikseliuotos monochrominės fotografijos yra daugiau iš intelekto ir rafinuotų konceptų pasaulio. O štai Matas Gaučas su keramikos bakalauro baigiamojo darbo objektais puikiai įsilieja į kasdienybės smulkmenų interpretavimo srautą. Jo kreivoka vadinamoji tumba, iki skausmo pažįstama meno mokyklų mokiniams ir studentams, priverčia atidžiau pažvelgti į mus supančią aplinką, atidumo reikalauja ir kiti menininko objektai parodoje, nes prie sienos stovinčią šluotą lengvai palaikytum valytojos užmirštu daiktu, jei ne sudaužytas keraminis kotas. Matyt, kažkada ir buvo sudaužytas valytojos, neatsargiai čiupusios stovintį kūrinį.

Prasčiau atrodo Andriaus Leono Bursovo ciklas „les art infantile“ – sustatyta ant žemės tapyba per daug primena studentiškas peržiūras, darbai panašesni į praktikavimąsi nei į savarankišką kūrybą. Kur kas įdomesnis jo ir Nestoro Tyryškino bandymas šiuolaikinės technikos priemonėmis interpretuoti Dzigos Vertovo filmą „Žmogus su judančia kamera“ (1929). Reikia pabrėžti, kad Tyryškinas yra šios parodos kuratorius. Jis ekspoziciją grindžia nereikšmingo veikimo idėja: „Šiandien bimbinėjimas virsta metabimbinėjimu. Pirminė parodos idėja buvo polinkis kalbėti apie tam tikrą veiklą, kuri dažniausiai apibūdinama kaip nieko neveikimas. Tokia veikla, kuri užima laiką ir dažniausiai formaliai neatneša rezultatų. Produktyvių rezultatų. Kilo noras išsiaiškinti, ar tokios veiklos padariniai priverčia mus jaustis nestabiliai? Ar bijome tokios būsenos, plevendami atsitiktinių kasdienybės įvykių laike?“

Tas plevenimas atsitiktinių įvykių sraute tapo Dzigos Vertovo filmo kūrybinės interpretacijos pagrindu. Tiesa, vis tik filmas turi tas savybes, kurios neleidžia jam senti, – nepaprastai išraiškingus kadrus ir siužetą. Pastarojo vardan koncepcijos galima atsisakyti, tačiau tuomet norėtųsi išraiškingesnio operatoriaus darbo. Paprastai sakant, galima kuo puikiausiai vaizduoti kasdienybės niekniekius, kaip tai darė vadinamieji nuobodulio fotografai, bet jų kūryboje tai reiškėsi labai savitai ir efektingai. Tiesa, kuratorius labiau akcentuoja ne sovietinio nuobodulio, o dabarties nuovargio visuomenę: „Šiandien mūsų nuovargis apjungia mus. Byung Chul Han, Vokietijoje gyvenantis korėjiečių kilmės filosofas, savo knygoje „Nuovargio visuomenė“ supriešina išsireiškimą „aš pavargau“ kitam išsireiškimui – „mes pavargome“. Nuovargis, kurį pripažįstame ir galime pasidalinti su kitais, atneša džiaugsmą. Džiaugsmą, kad galime suvokti savo būseną ir suprasti, kad kiti galbūt jaučiasi panašiai. Žaisdami mėtome akmenukus į jūrą ar renkame be jokio tikslo, pamiršę savo pasyvumą, savo nieko neveikimą, savo tuštumą.“

Dar vienas „akmenukų mėtytojas“, taip pat prisimenamas iš VDA baigiamųjų darbų ekspozicijos, yra Jogintas Čepulis, prisistatantis metamodernistu, kurio kūrinio pavadinimas „Sunaudoti dažus“ trumpai nusako ir jo koncepciją. Tiesą sakant, kūrinys puikiai tinka prie bendros parodos idėjos, bet gerokai prieštarauja paties menininko nuostatoms, išsakytoms interviu „Delfi“ portale. Kaip tikras modernistas, Čepulis teigia, kad „[m]eno kūrinio informacija pateikiama pačia kūrinio forma“, jo nuomone, „[m]enas veikia jusles, ir tik per jusles jis gali priartėti prie kiekvieno iš mūsų proto ir fantazijos užkaborių“, tai yra ne per paaiškinimus ir koncepcijas. Tačiau būtent šių eksponuojamų darbų vizualika paliko mane abejingą, vaizduotę veikia tik tas galbūt savaiminis dažų sunaudojimo veiksmas, nors tai padaryti galima kažkaip įdomiau, kad forma iš tiesų veiktų jusles.

Taigi, jauni menininkai, kaip retai šiandieną nutinka, ne po vieną, o visa grupe žengia į sceną ir pilnomis rieškutėmis dalinasi šviežiais kūriniais. Jų paroda Klaipėdoje kaip visuma kiek šlubčioja, o norint kurti sudėtingesnę architektūrą reikia ir finansų, tačiau autoriai gana taikliai mėto akmenukus į žiūrovų vaizduotę, palydėdami netikėtai gaivaus vėjo gūsiu. Jų veikla, kuri, kaip sakoma parodos apraše, užima laiką ir dažniausiai formaliai turėtų neduoti rezultatų, iš tiesų jų duoda – tiek formalių, tiek šiltų žmogiškų įspūdžių.

Paroda veikia iki kovo 2 d.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)