Tuščia lėkštė išėjusiems ant Kūčių stalo

Jei eičiau į vieną iš naujametinių vakarėlių – kultūrinės spaudos redakcijose ar Dailės akademijoje, į kokios didelės reikšmingos parodos atidarymą, jei tiesiog eičiau gatve pro ŠMC, minioje ar sniego veltiniu padengtame mieste žiojėtų tamsios properšos, skylės, ertmės. Kasdienybės, net feisbuko žinių ir plepalų audinys yra pradilęs nuo laiko, skylėtas, iš jo išplėšti tie, kurie dar visai neseniai buvo įsiaudę, įaugę, dalyvavo meno šventėse, kurie švytavo „Burberry“ lietpalčiais, knygomis, kūriniais, kurie kasdien švytuodavo gatve.

Tiesiog matau, kaip didelė juoda išsipūtusi Ozarinsko nesėkmė („Formalizmas: nesėkmės“) tapo juoda ertme ŠMC grindyse, nes nebėra paties Ozarinsko. Kartais jis tarsi šmėkšteli gatvėje – tamsiu bliuzonu, užsismaukęs ant galvos kapišoną. Dabar visi taip atrodantys vyrai, kurių veidų nematau, man yra Ozarinskai – juk kasdienybės trūkiai ir plyšiai gali būti su tamsiais bliuzonais? Mes nebuvom geri pažįstami, tik kartais atsidurdavome prie vieno stalo ŠMC kavinėje, bet tai netrukdo jausti, kad jo trūksta. Kelios minutės po aštuntos vakare pro kavinę praeidavo Valentinas Antanavičius. O dieve, jau aštuonios? – dažnai nustebdavome jį pamatę, nes tai buvo žmogus, žymintis vakaro laiką.

Kartais, susitikus gatvėje, jis papasakodavo ką nors apie mano tėtį, kurio išėjimo paliktą skylę nešuosi viduje daugybę metų. Antanavičius savo pasakojimu šiek tiek užadydavo tą plyšį, milimetru jį sumažindavo. Išeidamas iš mūsų pasaulio jis išsinešė visus savo prisiminimų siūlus, mažus ritinėlius ir didelius kamuolius, galinčius užlopyti nežinią. Jis išsinešė daugybę svarbių žinių, man ir Jums svarbių, nes atsisakau priimti sovietmečio meno istoriją tik kaip meno kūrinių analizę, pasipriešinimą sovietų režimui bei sunkią buitį. Meno istorija ir apskritai istorija turėtų būti iš įvairių pasakojimų, kaip orkestras, kaip opera, kur svarbi net teatro užuolaida. Man rodos, Antanavičiaus kūryba yra nepilna be to kasdienio laikrodiško ėjimo į dirbtuvę, kuris netelpa į konkrečių paveikslų analizę, nėra pasipriešinimas ar susitaikymas su sovietų valdžia, – tai mažytė kitokios rūšies detalė, atskleidžianti, koks buvo šis menininkas. Taip pat būtų sunku suprasti mano mamą Saulę Kisarauskienę, išėjusią pernai, be to paties atkaklaus, kartojamo beveik iki pat mirties lipimo laiptais į penktą jos dirbtuvės aukštą. Iki pat mirties mama pati užsitempdavo ir gruntuodavo drobes, nes tai buvo jos pasaulio konstanta.

Jūs nepatikėsite: dabar, kai lipu tais laiptais į mamos dirbtuvę, man rodosi, kad jie sudaryti iš vienų skylių – čia dar prieš keletą metų lipdavo ir Vincentas Gečas, kurio dirbtuvės durys buvo priešais. Mes persimesdavome keliais žodžiais, nes visos priešiškumo bangos jau buvo seniai nuslopę, nors menininkas kadaise ir priklausė sovietiniam valdančiajam aparatui. Jo tapyba būtų išties populiaresnė, jei ne šios aplinkybės, nors užima reikšmingą vietą mūsų dailės istorijoje. Praėjus laikui, galiu ramiai pasakyti: šio menininko tapyba primiršta, bet jis nutapė daug tikrai vertingų darbų. O du skirtingose politinių barikadų pusėse stovėję menininkai – Gečas ir Kisarauskas – pragyveno gyvenimus kaimynystėje, vienoje laiptų aikštelėje, vis susitikdami.

Tačiau tai niekur nepažymėta. Dar mažiau žinome apie nuostabią menininkę Juzefą Čeičytę, turėjusią dirbtuvę gretimoje laiptinėje. Mes esame tikri keistuoliai – neparašėme savo dailės istorijos, todėl nėra ko pykti, jei Dailės akademijos studentai nebūna girdėję apie Antaną Gudaitį. Ir vis mažiau tų, kurie gali padėti mums tą istoriją rašyti. Tarkim, kas primins pavardę maskviečio menotyrininko, kurį įsimylėjo Kazė Zimblytė ir palikusi Gečą išvyko į Maskvą kartu gyventi, patikslins detales, kokiam teatrui ji gavo užsakymą sukurti užuolaidą, kas padės faktus atskirti nuo pramanų? Man rodosi, svarbu, kad menininkai / menininkės ne tik kūrė, bet ir gyveno, mylėjo, turėjo atsitiktinių romanų, nežinoma dalis buvo homoseksualūs, kažkas net mirė nuo AIDS, o kai kurie vyrai girti mušdavo savo žmonas. Esu įsitikinusi, kad menas negimdavo vien iš sovietinės buities, pasipriešinimo politinei sistemai ar susigyvenimo su ja, net ne vien iš laikrodiško ėjimo į dirbtuvę. Jis suaustas iš jausmų, emocinių inspiracijų, iš to, kas su kuo draugavo, keitėsi knygomis, idėjomis, iš pasisėdėjimų ar kelionių kartu, net iš pavydo ir plagiato. Tačiau vis mažiau galinčių mums tai papasakoti.

Vaikystės prisiminimus ir žinias iš to laiko dažnai lygindavome su Ieva Antanavičiūte-Pleikiene, aptarinėjome sovietmečiu iš užsienio lietuviams menininkams siųstas knygas, atvirutes su informacija apie naujausias parodas. Su ja norėčiau aptarti „nailono uždangos“ termino taikymą kalbant apie meno istoriją. Ievos išėjimas paliko neįtikėtino dydžio skausmo skylę mano kasdienybės audinyje. Aš vis dar mintyse jai duodu paklausyti Broniaus Leonavičiaus pasakojimą apie Vilniaus modelių namus ir madų žurnalo „Banga“ gimimą, tačiau negaliu girdėti, ką ji man atsako. Mes su ja lankėmės pas Birutę Žilytę, kuri taip pat visai neseniai išėjo iš mūsų pasaulio. M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja, menininkė visai nesikeitė daugybę dešimtmečių, net ir senatvėje jos išvaizdoje lengvai buvo galima matyti svajingą mergaitę, tik balsas pamažu vis tilo...

Prieš Kūčias net feisbuke prasiveria nemaža skylė – šiuo metu pasipildavo rafinuoti Kęstučio Navako opusai su serviruotų ant staliuko patiekalų fotografijomis. Anksčiau tokie pasakojimai buvo pilni dartanjaniškų nuotykių, kuriuose veikė ir gražioji žmona, oi, tiksliau, draugė, ir dėžė vyno, tik vietoj špagų buvo samurajų kardai. Gyvenimo pabaigoje vaišes skirdavo sau ir katinui, o pagrindinis svečias jau seniai buvo butelis stipraus gėrimo. Nors jam, kaip ir RoRai, dailės istorijos rašyti nepatikėčiau – abu buvo per geri pasakotojai, kad jų fantazija susilaikytų nepamynusi dokumentikos. Tiesa, Navakas priminė dar vieną svarbų dailės istorijos herojų – vyno butelį, kurį eliminavus sunku suprasti daugelį reiškinių.

Turbūt tarp šį tekstą skaitančių nebus tokių, kurie nežinotų, kad RoRa yra Rolandas Rastauskas, kuris per tokį trumpą gyvenimą Vilniuje tiek įsišaknijo madingų parodų atidarymuose, kad dabar galerijų salėse pasklidusioje minioje nuolat žioji didžiulė skylė languotu „Burberry“ pamušalu. Kai kitą sykį keliausiu į Veneciją, lėktuve styros tuščia RoRa vieta, nes jis taip ir nespėjo panaudoti nusipirktų skrydžio bilietų į bienalę. „Paviljono“ knygų savaitgalio metu, legendinei leidyklai „Kitos knygos“ švenčiant 20-ies metų gimtadienį, trūko ne tik RoRos – minioje šmėkščiojo ir užmaršties jau kiek pablukintas Tomo Arūno Rudoko šešėlis. Abu jie buvo tik pradėję naujai gyventi.

Ant iškrakmolintos Kūčių vakaro staltiesės mūsų tėvai dėdavo lėkštę ir stalo įrankius išėjusiems. Šiais metais jų daug. Sėdi kiek atokiau, tačiau beveik galima jausti, kaip laužia plotkelę, dalinasi tarpusavyje. Galbūt tik tokį vakarą (dar per Vėlines) trumpam užsitraukia jų išėjimo paliktos žaizdos. Mano mama vėl šypsosi taip, kaip jaunystėje. Dieve, aš daugybę metų ilgėjausi šios šypsenos! Visai gali būti, kad būtent ją nuo mamos veido nutrynė tėčio mirtis. RoRa kažką pašaipiai komentuoja, mintyse girdžiu ir Ievos balsą, tylų Žilytės kalbėjimą. Tiesą sakant, jie visi šypsosi, net kai prisimenu Antaną Gudaitį, jis juokiasi, o Algirdas Steponavičius slepia šypseną barzdoje. Tačiau jie labai nedaug ką gali papasakoti, nebent savo kūriniais. Kalbėti ir prisiminti gali gyvieji.